AKTUALIJOS
2023.05.19. Patiklios aukos vis tebemedžiojamos
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Verdančiame šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug aktualių temų, kad pradedame suvokti, jog visas jas išgvildenti nepakaks nei laiko, nei noro. Kiekvienas pats kaip išmano dorojasi su užgriuvusiomis problemomis, valdžia irgi kankinasi tarp diametrialiai prieštaringų pasiūlymų, o tikrovė krečia nemaloniausius pokštus, kuriuos jai pakišinėja pati velnių priėdusi visuomenė. Jei mes būtume bent šiek tiek savikritiškesni ir padoresni, gyvenimas būtų nepalyginamai šviesesnis ir turtingesnis. Bet deja, daug kam maloniau kliautis gandais, šmeižtais, naudotis įstatymų spragomis ir begėdiškai parsiduodančiais „tarnautojais“. Ir arkliui aišku, kaip pasakytų mūsų senoliai, kad, kaip ir drumstame vandenyje, tokioje visuomenėje lengviausia medžioti patiklias aukas. Kaip kažkada sumaniai burtininkavę arba Kirtimų tabore narkotikų verslą plačiai įsukę čigonai, šiandien pulkais savo nišoje neršia įvairiausių rangų ir specializacijų sukčiai. Apie sukčių verslą rašyta. Ir kalbėta. Ne kartą ir ne du. Bet gal mūsų garbūs piliečiai nieko neskaito, nesiklauso, kad nuolat vis pakliūna ant tos pačios sukčių meškerės arba krenta kaip aukos, sumedžiotos saldžių pažadų arba grasinimų. Mes kažkodėl pamirštame, kad neegzistuoja joks sukčių pasipinigavimo sezonas. Jie dirba ištisą parą. Non stop! Dirba visais įmanomais būdais, visais kanalais. Jau buvau davęs žodį negrįžti prie šios temos. Yra daugybė kitų. Gal kur kas svarbesnių. Bet kai šiandien paskambino ponia ar panelė ir maloniu rusišku balsu pradėjo suokti... Perklausiau, kas ji, iš kokios „firmos“? Greitakalbe suburbleno negirdėtos kažkokios „farmacijos“ pavadinimą. Kadangi nesidomiu garažuose, patvoriuose ar tiesiog, patiltėse gaminamais „vaistais“, „konjakais“ ir kitomis „gėrybėmis“, pokalbis buvo baigtas. Tačiau su giliu nerimu prisiminiau krūvą pasiūlymų užteršusių „feisbuko“ svetainę. „Lietuvos aido“ Nr.16 rašiau: „Sukčiavimas jau tampa verslu“. Sukčiai, aišku, to straipsnio neskaitė. Jie gal net nemoka skaityti lietuviškai, nes nežinia kur tie voragyviai tupi ir iš kokio pasaulio kampelio tampo savo glitaus voratinklio gijas. Tačiau gana ciniškai prisistato nelaimingomis vienišomis moterimis, kurios labai labai norėtų kam nors atiduoti savo sąskaitoje turimus pinigus. Ir vardai, ir pavardės – lietuviškos. Kai kurios poniutės net prisistato gyvenančios Lietuvoje. Neduok Dieve, pagalvojau. Ims kas nors ir patikės tomis apgaulėmis. Todėl ir skubu įspėti.
Tariamoji Monika iš Griškabūdžio su asilu
Man juokingai atrodė ir tai, kad Monika Seredžiuviene prisistačiusi ponia (ta, kur nuotraukoje glosto asilą), pirmame „apsireiškime“ buvo iš Griškabūdžio, o paskui jau su kitu „feisu“ atsidūrė Lentvaryje... Kad apsaugočiau mielą skaitytoją nuo apsikvailinimo, pacituosiu tų „geradarių“ laiško ištrauką: „Atsiprašau, kad taip į jus kreipiuosi, mano vardas ir pavardė (čia jau galite rasti ne vieną neegzistuojančio asmens vardą ir pavardę). Tiesiog pamačiau jūsų anketą ir pagalvojau, kad galbūt jūs man tinkate. Mat sergu nepagydomu smegenų augliu ir mano šeimos gydytojas ką tik pranešė, kad mano dienos suskaičiuotos dėl prastos sveikatos. Savo sąskaitoje turiu 700 000 EUR, kuriuos norėčiau paaukoti patikimam ir sąžiningam asmeniui...“ Toliau galima nebecituoti. „Atviras“ pasakojimas, kaip mirė ar avarijoje žuvo visi šeimos nariai, kaip mirė vienintelis vyras, kalbama apie Dievą, atkakliai prašoma „priimti dovaną“ ir kitokie , tiesą sakant, paistalai. Jeigu gavote ar gausite tokius, atsiprašant, nekaltus pasiūlymus, atsiminkite, kad sukčių tinklas ieško aukų. Ne itin didelio proto ta kompanija. Visos „špargalės“ panašios kaip vandens lašai. Gali keistis suma- pavyzdžiui, padidėti iki 840 000 eurų. Gali smegenų liga tapti „storosios žarnos vėžiu“. Gali keistis ir gyvenamoji vieta - Aknista, Jaunjelgava, net Prancūzija... Turi tos ponios ir savo „feisbuko“ draugų, ir „savo“ nuotraukas įdeda. Ir pavardžių prisigalvoja - Danutė Asanavičienė, Jolanta Tamošiūnienė, Andrijana Juknevičienė... Ypatingas bruožas yra apsimestinis dievotumas. Pacituoja ir Šventojo Rašto mintį, ir apdairiai palinki – „Ir telaimina jus Dievas“. Vadinasi taikomasi į labiausiai pažeidžiamą sluoksnį - tikinčiuosius, pamaldžius ir geranoriškus. Tokie asmenys, patys būdami padorūs ir sąžiningi, galvoja, kad ir kiti tokie patys katalikai... Tikrai nebūčiau rašęs ir įspėjęs jūsų, mielieji. Bet kai bandžiau apie tai informuoti policiją, aišku, nebuvo ko tikėtis. Policija pati, kaip buvo rašoma yra ant išnykimo ribos. Klesti tik nusikaltėliai. Jie ir turtingi, ir visų globojami. Bet koks advokatas apgins vagį. O aukos jis negins, nes auka negali pasisamdyti užtarėjo. Ji tiesiog neturtinga. O teisingumas velniškai brangus. Tad štai kodėl dar kartą noriu įspėti, kad iš už kiekvieno kampo jūsų tyko gudrūs plėšikai, nusiteikę atimti iš jūsų paskutinį pensijos centą. Vagys jus laiko asilais. Kaip ir ta, aname straipsnyje mano minėta „geradarė“ Monika, padėjusi ranką ant asilo nugaros...
Post scriptum
Kai mano žodis, bandantis įspėti Jus nuo įžūlių sukčių gudrybių, jau buvo redakcijoje, rytą įsijungęs kompiuterį vėl turėjau progą plačiai išsižioti. Šį kartą per feisbuką man rašė ne kokia nors „ponička“, o paties solidžiausio Kanados banko "Royal Bank of Canada" vadovas! Ir tiesiog nuostabu, kad neva pasitelkęs guglo vertėją, kvailino mane gryniausia lietuvių kalba. Be to, kreipėsi ir vardu, ir pavarde. „Aš esu ponas David Mckay iš Toronto, Kanados. Esu KANADOS ROYAL BANK Prezidentas ir generalinis direktorius...“ Še tau, kad nori! Matyt, greit man parašys koks nors valstybės prezidentas, karalius ar net Popiežius. Gal pasiūlys „giminaičio“ turėtą nuosavą salą, nemokamą kelionę į Mėnulį, ar ištaigingiausią jachtą, laukiančią manęs Viduržemio jūroje... Man parašęs banko „prezidentas“ pasiūlė draugiškai pasidalinti kuklute „giminaičio“ turėta 78 milijonų suma... Ne, sakau pats sau. Kam man ta smulkmė. Jeigu būtų milijardai - gal ir susigundyčiau...
O šiaip, mielieji, jaučiu pareigą Jus įspėti, kad ir oficiali Lietuvos „teisėsauga“ nė kiek ne prasčiau gali Jus nureketuoti. Kol verkia policininkai, prokurorai ir sąžiningi teisėjai, kad trūksta lėšų, sukčiai garsiai žvengia. Jiems pinigų netrūksta. Patys „žmogaus teisių“gynėjai mielai vykdo sukčių užgaidas. Ak, koks teisus buvo profesorius Vytautas Landsbergis, pasakęs, kad „...paveldėjome sovietinį teisingumą“.
Atgal
