AKTUALIJOS
2023.05.14. DU ŽODYNO „SVETIMKŪNIAI“
Kęstutis Trečiakauskas
Pirmiausia dera priminti, kad turime nepaprastai gražią ir turtingą kalbą. Jau vien tai, kad ji yra archaiškiausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų, artima sanskritui, kuriuo parašytos šventosios indų Vedos, kad jos paslaptis studijuoja didžiausiuose pasaulio universitetuose, turėtų mus paakinti atsakingiau saugoti šį neįkainojamą tautos turtą, kuris yra vienas iš svarbiausių jos išlikimo garantų. Jokia kalba neišvengia kitų kalbų įtakos, net labai puristiškai nusiteikusios tautos negali užkirsti kelio įsiskverbti į jų žodyną ateiviams. Daugelis vadinamų tarptautinių žodžių kalbos nenužudo, nepakenkia jai. Tik praturtina jos leksikoną, praplečia sąvokų erdvę. Kalba nuolat kinta, nes tai yra gyvas reiškinys. Tačiau yra ir tokių žodžių, kurie nemalonūs nei širdžiai, nei ausiai. Tačiau jie atspindi kartais labai žiaurią realybę. Jų, kaip ir žodžių iš dainos, neišmesi. Pirmas iš tokių pasibaisėtiną okupacijos laikmetį primenantis žodis yra „sovietai“ . Jau pirmą okupacijos dieną jis kėlė šiurpą, reiškė mirtį ir kančias.
Lietuvą okupavusi teroristinė valstybė vadinosi Sovietų Sąjunga. Niekam net nekildavo mintis sušvelninti šį žodį pakeitus į tarybą. Kaune 1933 metais išleista J.Paleckio knyga „SSRS mūsų akimis“ niekam nekėlė nei nuostabos, nei pasipiktinimo. Bolševikų siautėjimą mūsų literatūros klasikas Vincas Krėvė taip pat vadino „Lietuvos sovietizacija“ , o ne jos „tarybizacija“ . Tarybos atsirado siekiant psichologiškai panaikinti nemalonų sovietinės tikrovės kvapą. Šis žodis okupuotai tautai nekėlė jokių teigiamų emocijų. Tai buvo tas pats kaip sakyti mirtis, nelaimė, kalėjimas, tremtis. Tik atkaklių ideologinių pastangų ir prievartos dėka pavyko iš kalbos išguiti esmę reiškiantį atklydėlį pakeičiant jį žodžiu taryba. Nors nuotolis tarp šių reikšmių toks kaip nuo Žemės iki Mėnulio. Tikrą žodį toliau vartojo tik egzodo lietuviai. O Lietuvoje už jį galėjai būti nuteistas. Ir tik atkūrus Nepriklausomybę tauta atgavo galimybę grąžinti į vartoseną autentišką okupacijos laikų „svetimkūnį“ , turintį konkrečią, o ne primestą okupantų reikšmę. Akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ autoriai, aptardami gramatinę sandarą ir žodyninę sudėtį, teisingai pastebėjo, kad žodyninė sudėtis rodo, kokiu mastu, kokiu laipsniu žmogaus sąmonė atspindi atskirus tikrovės daiktus ir reiškinius. Sugrąžinus į vartoseną žodį „sovietai“ , tiesiog pašviesėjo istorijos laukas, nes tiktai tikrais vardais vadinant daiktus ir reiškinius įmanomas objektyvus ir suprantamas naratyvas. Labai gaila, bet nemaža logikos, o gal ir sąžiningumo stokojančių žmonių piktinasi sugrąžintu autentišku istorinę tikrovę atspindinčiu žodžiu „sovietai“ . Vienas iš tokių buvo ir signataras profesorius Aloyzas Sakalas. 2011 m. sausio 11 d. DELFIo portale jis užsipuolė grupę asmenų, vartojančių šį žodį. Pirmam kliuvo Vytautui Landsbergiui, kuris drįso pareikšti, kad „...paveldėjome sovietinį teisingumą“ . Už tą Sakalui nepatinkantį žodį buvo suniekinti Henrikas Mickevičius, Remigijus Šimašius, Egidijus Aleksandravičius... Principingumu garsėjantis gana turtingos biografijos profesorius Sakalas, pats kalėjęs sovietiniame lageryje, puola ginti neva ne sovietinės realybės iškraipymą, o ... lietuvių kalbą! Gal jam būtų nepatogi teisybė, kad užuot sėdėjęs aštuonerius metus, už puikų „normų vykdymą“ susimažino bausmės laiką ir grįžo mažiau nei po penkerių metų į Kauną. Ten, nors jau įmitusiam bernui, leista su „mažiukais“ aukso medaliu baigti vidurinę mokyklą, be konkurso įstoti į institutą ir net tapti profesoriumi. Pasirodo, jo teistumas buvo labai paprastai panaikintas. Įdomu būtų išgirsti, ar jo draugui lageryje Paksui, artimam prezidento Rolando Pakso giminaičiui, taip pat buvo panaikintas teistumas? Apie tai nė žodžio. Daugelis jau seniai Anapilin išėjusių aukų taip ir nesulaukė verdikto „Neteisėtai represuotas asmenybės kulto sąlygomis“ ... Taigi Sakalas, kaip pats nukentėjęs nuo „Tarybų“ , o ne nuo „Sovietų“ valdžios, nenori, kad ta valdžia vėl būtų vadinama „sovietų“ . Jis, jau pasitelkdamas kalbininko argumentus, gina ne „tarybų valdžią“ , o gimtąją lietuvių kalbą, kurią begėdžiai veikėjai teršia „sovietais“ . Ne sovietinis, o tarybinis profesorius įsileidžia į lingvistinius samprotavimus: „Dabar trumpam nukrypsiu nuo temos ir pakalbėsiu dėl autorių (ir ne tik jų) naudojamo termino sovietiniai atitikimo lietuvių kalbos standartams.“ Ir čia aukso medaliu baigęs mokyklą profesorius išdidžiai reziumuoja: „Lietuvių kalbos žodyne tokio termino nėra“ ... Įdomu, kokį „žodyną“ vartė draugas profesorius? Kadangi nesu profesorius, tai atsiverčiau „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ ir be vargo jame radau tą profesoriaus labai nekenčiamą žodį: „sovietai“ (bolševikų valdžios sistema), sovietybė, sovietizmas (žodis ar posakis, būdingas sovietų gyvenimui), sovietinis, -ė.“ Matyt labai lietuvių kalbos nemylintys (bent jau ne taip karštai mylintys kaip profesorius) ir „Tarptautinių žodžių žodyno“ autoriai begėdiškai pateikia šią leksemą. Čia rasite ir „sovietinis“ , ir „sovietizacija“ , ir „sovietologija“ ... Bet gal šie žodynai tyčia mus klaidina? Gal vėl „buržuaziniai nacionalistai“ , tiksliau , „nedobitaja kontra“ taip gudriai po „tarybomis“ paslėpus banditizmo terminą bando jį grąžinti į apyvartą? Bet draugas profesorius juk kovoja ne už politinę praeities reanimaciją. Jis juk už kalbą! Todėl fanfaroniškai piktinasi: „Tačiau mūsų politikos korifėjams lietuvių kalbos grynumas aiškiai ne itin svarbus“ . Įsibėgėjęs profesorius apdrabsto ir kitas kalbą puoselėjančias institucijas: „Nesvarbus jis ir Valstybinei Lietuvių kalbos komisijai, ir net akademiniam Lietuvių kalbos institutui“ . Kuo nusikalto institutas iš šios tirados neaišku. O gal tuo, kad akademiniame „Lietuvių kalbos žodyne“ (žr. XIII tomą) irgi patvirtino, kad žodžiai „sovietybė“ , „sovietizmas“ , sovietinis“ egzistuoja, nors kalbininku tapęs fizikas drąsiai teigia, kad „Lietuvių kalbos žodyne tokio termino nėra“ . Liūdna, kai sėdama ne į savo roges ir politinį siekį bandoma pateisinti apsišaukėliška kalbos grynumo gynėjo pozicija. Profesorius tikriausiai nežinojo, kad žodis „sovietas“ buvo ir tebėra vartojamas visame pasaulyje. Kaip gerą pavyzdį pseudokalbininkas pasitelkia jo, matyt, labai gerbiamą praeitį: „Dar okupaciniais metais tokių kalbos darkytojų pavardės atsidurdavo satyrinio žurnalo „Šluota“ rubrikoje...“ Tie, kas šiandien vartoja žodį „sovietų“ , yra kalbos darkytojai! Pasak draugo/pono profesoriaus, mes gyvenome „Tarybų Lietuvoje“ . Jokios „Sovietų Lietuvos“ nebuvo“ ! Išsižiokite ir išplėskite akis, pastatykite ausis. Įsiklausykite, ką toliau gieda Sakalas. Jis be pardono teigia: „...pasirodo, galima ne tik darkyti kalbą, bet ir klastoti istoriją...“ Štai kaip! Jeigu nesakote “ Tarybų Lietuva“ , jūs klastojate istoriją! Aišku, kad ir okupantai buvo išvaduotojai, ir trėmimai buvo tik iškylos į amžino įšalo žemę, okupacija - išvadavimas. Ar tai neprimena Putino, karą pavadinusio operacija, lingvistinių išsidirbinėjimų? Pakeisk žodyną, ir pakeisi pasaulį. Ištisus dešimtmečius buvo reikalaujama dėkoti vyresniajam broliui už atneštą „kultūrą“ , dovanotą „laisvę“ , „grąžintą“ gabalėlį lietuviškos žemės... Fizikos profesorius kažkaip labai ekskremlentiškai, kaip pasakytų kitas profesorius, reziumuoja lyg tikrų tikriausias marksizmo-leninizmo skelbėjas, kad „Iki šių dienų okupantai buvo dar nepralenkti istorijos klastotojai. Mes galime tik pasidžiaugti, kad juos sėkmingai vejamės“ . Štai kokius politologijos korifėjus, išvėdinusius smegenis gana palankiai susiklosčiusiose tremtyse turėjome aukščiausiose valdžios viršūnėse. Jų pasekėjų ir garbintojų gretos sutelktos galingam šuoliui. Jų įtaka tokia didžiulė, kad jau tikrai imi abejoti tuo, ką regi ir ką girdi. Sakalui pasisekė. Jis negyveno sovietų Lietuvoj. O man, deja, kaip ir mano bendraamžiams teko kita dalia. Mes buvome ir okupuoti, ir sovietizuoti. Tos pasaulinio lygio niekšybės gajos ir šiandien. Jas atkakliai gaivina ir visokie sakalai, kaltinantys mus, kad klastojame istoriją... Mes jos neklastojame. Mes esame jos dalis, jos liudininkai ir jos aukos. Istoriją klastoja visokie „sakalai“ , begėdiškai klastodami kalbos faktus, meluodami apie žodyne nesančias sąvokas. Tai gana liūdnas pamąstymas apie vieną šlykštų, bet realybę reiškiantį žodį. Jei atsisakysime jo, atsisakysime ir savo praeities. Taip, jis svetimkūnis. Bet ar ne svetimkūnis ukrainiečiams „holodomoras“ ? Ar ne svetimkūnis Kristijono Donelaičio kapui Tolminkiemyje „Čistyje prudy“?
Mes dar gyvename sovietinės realybės nuodų pritvinkusiame pasaulyje. Yra ir kitas šlykštus žodis, kuris reiškia realiai egzistuojančius objektus, tik demagogiškai vadinamus kitu vardu. Pagalvokite, kas tai? Jei nepavyks prisiminti, priminsime.
Atgal
