Atmintyje vienas epizodas. Už stalo sėdi Mamytė ir mano antrasis „tėvas“, jie pietauja.

Kambaryje tylu, močiutė ruošiasi rytoj kepti kvapnią naminę duoną. Įbėgu į kambarį, nešdama klevo lapus. Močiutė ant jų kepa duoną. Pašauta į švariai iššluotą pečių, duonelė gražiai iškepa, ir malonus kvapas užpildo namų ir kaimo orą.

Taip mes vaikai ir suprasdavome, kur kepama duonelė. Ten ir eidavome: tai „vaikų pakviesti“, tai „atsigerti“. O kiekviena šeimininkė duodavo mums duonelės su sviestu ir pieno stiklinę įpildavo. Taip maloniai kvepėdavo garuojanti duonelė, ją šeimininkės dėdavo ant suolo ir pridengdavo rankšluosčiu, apšlakstydavo vandeniu. Kiekvienos šeimininkės duonos receptas skirtingas. O mums, vaikams – stiprybės šaltinis. Gal ta skaniausia duonelė ir teikė jėgų stiprėti, augti.

Ištiesiu močiutei puokštę klevo lapų ir matau: į mūsų kiemą įeina ginkluoti vyrai. Močiutės veidas nubąla.

Vyrai, suėję į kambarį, sėdasi ant suolo prie stalo, atremia prie sienos ginklus ir praveria girtas burnas:

- Tai tu esi šnipė? – kreipiasi į Mamytę vienas iš atėjusiųjų. Tu veži žinias broliui į Panevėžį. Jis yra užverbuotas teikti žinias iš savo krašto saugumui. Dirba telefonistu, o sakai, kad Sibire. Meluoji, negražu meluoti.

Ir pasipila šūviai aplink lempą į lubas. Močiutė bando nuraminti „svetelius“:

- Vyrai, sūnai tikrai Sibire. Vienas Vorkutoje, o antras – Karagandoje.

- Žinom, mes geriau už jus viską žinom. Jūs su raudonaisiais, ir žinias veža tavo duktė, - pralemeno vienas vyriškis.

- Sušaudysim, atkeršysim! Nušluosim nuo žemės paviršiaus, - rėkė tas pats girtas vyriškis, paskleisdamas nemalonų kvapą kambaryje.

- Stok tu, kale! – šaukė mano Mamytei. Lėtai už užstalės kėlėsi Motina.

Aplink ją pasipylė kulkos ir smigo į šiaudinės pirkelės sieną. Nemačiau Mamytės veide baimės. Mūsų akys susitiko, aš išsigandau ir ėmiau šaukti, rėkti nesavu balsu. Stipriai įsitvėriau į močiutės plaukus, plėšiau nuo sienos popierius, ieškodama pagalbos Mamytei.

- Sėsk! – sukomandavo tas pats vyriškius.

- O ko tu čia sėdi? – kreipėsi į „tėvą“, rodos, tik dabar jį pamatę.

- Mes bulves kasėm, - atsakė jis, - o dabar valgome.

- Bus paskutinė vakarienė! – pamokamai mirktelėjo vyriškis, ir vėl puolė Mamytę:

- Tai kokias nuvežei žinias į Panevėžį? – neatlyžo vyriškis.

- Jokių žinių nevežiau, jūs žinote, kad jie kalėjime, ir žinote kur. Štai jų laiškai iš ten rašyti mums, - rodė Mamytė.

- Susikišk į užpakalį! – patarė Motinai.

- Stot! – kreipėsi į Mamytę.

Mamytė kėlėsi iš užstalės, sakydama ir tiesdama ranką į kabojusį kryželį ant sienos:

- Leiskit nors su Dievu, vaiku ir Motina atsisveikinti.

- Geriau šuniui uodegą pabučiuok, o ne Dievą tu, šnipe, - rėkė Mamytei tas pats ginkluotas vyras.

Vėl pasipylė aplink motiną speičius kulkų, nežinia, kuo būtų pasibaigusi ši diena, jei nebūtų užėjęs jų vadas.

- Šautuvą nuleisti! Ką darote, vyrai? Ar jūs žinote, kokia čia šeima?!

Ginkluoti, girti vyrai susigėdę nedrįso ištarti žodžio.

Močiutė pirmoji atsigavo ir pradėjo kloti prieš vadą sūnų laiškus iš Vorkutos ir Karagandos, kurie buvo nuteisti kaip politiniai kaliniai.

- Štai, vade, jums įrodymas apie sūnus. O ten sode šios mažos dukrytės Tėvelis, mano žentas, guli. Jis žuvo už Lietuvos laisvę, jis buvo partizanas.

Čia mano dukra ir antrasis žentas. Jiems reiks užauginti dukrelę, o aš galiu ir mirti, nebijau mirties, bet ko dar reikia iš mūsų šeimos? – paklausė močiutė.

- Ar gali kas nors iš būrio patvirtinti tai? – paklausė vadas.

Ginkluotas vyras, vardu Ignas, tarė:

- Šeimininkė sako teisybę!

Kiti ginkluoti vyrai nuleidę galvas sėdėjo prie stalo, ilsėjosi prie sienos atremti jų ginklai. O skylės lubose ir sienose, žymėję vyrų „didvyriškumą“, negalėjo pasislėpti.

Vadas apžvelgė būrio vyrus, mūsų šeimos narius, paėmė dėdžių laiškus nuo stalo ir kreipėsi į Mamytę:

- Norėčiau su jumis pasikalbėti, gal galima į kitą kambarį?

- Taip, prašau, - tarė Mamytė ir, paėmusi už rankytės mane, išėjo į kitą kambarį.

Vado akys buvo geros, čia negrėsė mums joks pavojus. Kai perskaitė dėdžių laiškus, iš Sibiro rašytus mums, kreipėsi į mamytę:

- Parašykite broliams laiškus ir paprašykite, kad parašytų kaimynams. Tada patikės visi. Žinote, kokie laikai...

Gal kada kam nors pieno pilnos puodynės neįpylėte, užsitraukėte nemalonę, nevykdėte įsakymo, ką nors pamaitinti... – susimąstė vadas.

Jis priėjo prie manęs ir ištiesė 25 rublius, sakydamas:

- Našlaitėle! Prisimink, kad tavo Tėvelis buvo labai geras, doras žmogus. Jis mylėjo tave ir Tėvynę. Už ją ir žuvo. Atleisk jam! O mes kovosim už Lietuvos žmonių laisvę.

Stovėjau ir nežinojau, ką jam atsakyti. Suvokiau, kad už tuos pinigus nepadėkojau.

- Ačiū už pinigus! – ištariau.

- Kai Mamytė važiuos į Panevėžį, tai tegul tau, vaikeli, nuperka nuo manęs saldainių, - pasako vadas ir išeina iš kambario.

Ne pinigai mane nuramino, bet tai, kad ginkluoti vyrai išėjo ir daugiau nebeaidėjo šūviai mūsų trobelėje. Džiaugiausi, nes nebuvo pralietas nekaltas kraujas. Todėl šį kryželį, kurį Mamytė siekė pabučiuoti, kai buvo komanduojama: sėst! stot! (po Mamytės mirties 2000 m. lapkričio 6 d.) parsivežiau į savo butą.

Dėdės parašė laiškus iš Sibiro rimtam kaimo žmogui Mykolui Bražinskui. Tada patikėjo ir liežuvautojai, blogio trokštantieji nurimo, skleidę paskalas ir visokias nesąmones.

Mane visada labai jaudino viena daina, kurią labai tyliai uždainuodavo kaimiečiai suėję per šventes. Ją išgirdusi išbėgdavau išsiverkti prie Tėvelio kapo.

Pavadinimo neprisimenu, autoriaus nežinau.

Prie kelio pakripus pirkelė,

Pirkelėj našlaičiai maži.

Jie pūtė mažytį langelį

Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Našlaičiai neturi mamytės,

Ji mirė šaltam Sibire.

Turėjo tik vieną tėvelį

Ir tas jau ant gatvės purve.

Tai buvo toks laikas,

Kai kraujyje mirko –

Pasaulio visa žmonija

Ir žmonės kalbėjo,

Tą patį kartojo:

Dievuli, išgirski meldimą

Iš kraujo pralietų laukų.

O jeigu tu leidai man žūti,

Gailėkis našlaičių mažų.

Bejausmis mėnuo patekėjo

Ir krito rasa nuo žiedų,

Tik du našlaitėliai liūdėjo

Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Gali būti aktualūs rankšluosčiai