VISUOMENĖ
2025.01.22.LIETUVIŠKOS GODOS
Lina Jukonienė
Visuomenininkė
Varge, vargeli, kas dedasi mūsų Lietuvoje? Iš kur tiek pagiežos? Iš kur ta patologinė neapykanta Lietuvos laisvei ir žmonėms, stačiusiems atkurtą valstybę? Būtume gyvenę sau ramiai „tarp lygių lygioj ir laisvoj“. Bet ne. Atsirado Sąjūdis, Baltijos kelias, vėliau konservatoriai su Vytautu Lansbergiu priešakyje. Ir viską sugriovė... Nesunku suprasti, kad Lietuvos laisvės kelias Kremliui yra kaip rakštis. Bet lietuviai?! Prisiminkime Seimo rinkiminę kampaniją. Lietuvoje taip blogai, taip blogai. O kas gi kaltas? Aišku, konservatoriai, aišku, Vytautas Lansbergis ir jo „dinastija“. Na, ir pliekė pasigardžiuodami. Visos partijos, partijėlės ir šiaip neaiškios grupuotės. Visi prieš vieną. Pavydėtina vienybė. O dar mes padejuojame, kad Lietuvoje nėra vienybės, kad kiršinama „liaudis“. Net gatvės mušeikos laikosi savo garbės kodekso. Bet gi nelyginkime gatvės mušeikų su „tautos atstovybe“. Jie aukščiau visko, virš jų tik dangus. Neapykanta, besitęsianti jau ketvirtą dešimtmetį, užblokavo jų protelius. O apie sąžinę nėra ko ir kalbėti. Jiems neduota suvokti, kad Vytautas Landsbergis jau TAPO ISTORINE ASMENYBE. Patinka kam ar nepatinka. Istorijos tėkmės nepakeisi. Bet vis tiek pučiasi, kaip varlė prieš jautį. Tūlas dvasinis skurdžius trūks plyš nori lygintis su dvasios milžinu. Gal čia paprasčiausias lietuviškas pavydas? Juk džiaugiasi lietuvis, kad sudegė kaimyno daržinė... Su kiekviena nauja Seimo kadencija vis daugėja chamizmo „žvaigždžių“. Pirmo ryškumo „žvaigždės“ net visas Seimas nepajėgus sutramdyti. O kur dar Seimo „vyriški“ vyrai, „kandžiojantys“ savo koleges iš kitos salės pusės? Juk taip gražu, taip madinga pasišaipyti iš konservatorių. Mokinių tarpe stengiamasi išgyvendinti patyčias? Na ir kas? Juk seimūnai „tautos išrinktieji“... Čia tau ne kokie mokinukai.
Karlo Markso po pasaulį paskleistas virusas iki šiol gyvybingas. Gerą terpę šis virusas rado ir Lietuvoje. Matome, kaip jis tarpsta „liaudies masėse“ ir kaip jų atstovai tuo naudojasi. Liaudies masės – OHO! „Liaudies masės“ – JĖGA!Juk visa tai atėjo iš „ didžiojo vyresniojo brolio“. Iš rusiškų žodžių „narod“ – liaudis ir „narodnyje masy“ – liaudies masės. Penkiasdešimt metų pragyvenus rusiškos „kultūros“ terpėje, ne taip lengva atsikratyti įdiegtų papročių. Tačiau prasidėjus Atgimimui, ne visi panoro būti mase. Dalis žmonių apsisprendė būti PILIEČIAIS. Deja, kita „masės“ dalis taip ir neįsipilietino. Gal kokiam žmogeliui patogiau būti „mase“, tegul kiti už jį galvoja. Todėl ir visų trokštamos vienybės sunku pasiekti. Tą rodo nesena mūsų istorija. Vieni ėjo į partizanus, kiti į stribus. Vienus vežė į Sibirą, kiti grobė vežamųjų turtą. Vieni stovėjo Baltijos Kelyje, kiti – nelabai... Tą pačią KOVO 11-ąją „tarybinis aktyvas“ pasklido po Lietuvą, rinkdami parašus prieš Vytautą Landsbergį. Vieni gynė Laisvę SAUSIO 13-ąją, kiti baimingai laukė, kuo viskas pasibaigs. Visi trokštame vienybės, bet ar VISI jos siekiame??? O iš senų senovės ką paveldėjome? Vertėtų prisiminti, kas nužudė karalių Mindaugą. Gal lietuvių vienybė yra tik utopija? Juk „liaudies masių“ yra daugiau, nei piliečių. O jiems ir jų išrinktiesiems norisi viską visiems padalinti po lygiai. Kai nieko nebelieka, reikia ieškoti kaltų. O kas gi didžiausi Lietuvos „kenkėjai“, jeigu ne konservatoriai su Lansbergiu? Taip ir susiformavo Lietuvoje du visuomenės sluoksniai – „liaudies masės“ ir piliečiai. Nepriklausomai nuo visuomeninės, finansinės, socialinės padėties. O partijos ir partijėlės – tik nebrandžios pilietinės visuomenės pasekmė. Prisimenant seną sovietinį anekdotą, galime padejuoti: „tramvajų pas mus galybė, tik inteligentų mažoka...“.
Beje, apie inteligentus. Vienas žymus mokslininkas rašė: „Galima suvaidinti protingą, galima suvaidinti kultūringą, galima suvaidinti užjaučiantį. Bet INTELIGENTO NESUVAIDINSI“. Juo esi, arba nesi. Siekiant lietuvių vienybės, gal inteligentai turėtų būti aktyvesni? Nes jie šiaip ar taip savo intelektu ir kultūra nusveria „liaudies masę“. „Liaudies masės“ kovoja riksmais, Seimo langų daužymu, grasinimu kartuvėmis. Ne taip seniai gražiai ir jautriai vėl buvo paminėta SAUSIO 13-oji. O kas dėjosi prieš ketverius metus? „Liaudies masės“ savo baubimu pasityčiojo iš žuvusiųjų, išniekino jų kapus. Inteligentai negali atsakyti ir neatsako tuo pačiu. Tai ilgas ir kantrus darbas. Nežinia, kada pasibaigs. O gal ir visai nepasibaigs?...Vis išplaukia į paviršių garsioji Lenino frazė: „ kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Ir kaip čia neprisiminus Anderseno pasakos: „ nemoku nei skaityt, nei rašyt, nori mane karalium pastatyt“. O taip norisi būti karaliumi... Bet ar yra vaistas nuo šio „dangiško“ noro? Juk jeigu žmogus neturi Dievo dovanos tarnauti savo tautai, savo valstybei, jam visos istorinės asmenybės, įskaitant prezidentą Antaną Smetoną ir Vytautą Landsbergį, yra niekalas. Jis pat sau yra šviesiausias žiburys tarp „liaudies masių“. Lietuvos inteligentų svarbiausias uždavinys - stengtis įpilietinti kuo daugiau žmonių iš „liaudies masės“. Gal ir ne viskas pavyks, bet kito kelio nėra. Kaip bežiūrėtum, visi šie Lietuvos demokratijos „nuotykiai“ tikrai atsiduoda patologija... Tik ar supranta tie „karaliai“, kad Lietuvos laisvė labai, labai trapi? Ji nėra amžina.
Ar įmanoma valstybėje pasiekti VISŲ žmonių lygybės ir gerovės, kad visi būtų patenkinti? Ko gero ne. Niekada niekur to nebuvo, negali būti ir Lietuvoje. Komunistinių valstybių gyvenimas tą akivaizdžiai parodė. Visada bus piliečių, kurie gynė ir gins savo Tėvynę be jokių išlygų. Bus ir tokių, kurie negynė ir negins. Nuolatos kalbama ir rašoma apie naudingus idiotus. Bet jie niekur nedingo iš Lietuvos. Kaip nedingo buvęs „tarybinis aktyvas“. Gal turime sulaukti kokio „mesijo“, sielų gydytojo, kad įvyktų stebuklas? Žmonės susipriešinę iki šiol. Rinkiminės kampanijos kaip lakmuso popierėlis parodo lietuvių „vienybę“. Mūsų širdžių prezidentas Stasys Lozoraitis prezidento rinkiminės kampanijos metu apgailestaudamas konstatavo: „tauta serga“. Matome, kad nepasveiko ir prabėgus pusketvirto dešimtmečio metų.
Turėkime vilties. Nepaisant visų nesutarimų, Lietuva gyvuos, jeigu nesugriausime savo pačių rankomis. Nes didžiausi Lietuvos griovėjai esame mes patys. LAISVĖ turi kraujo kainą. Ir neturėtų laimėti tie, kurie siekia pasišildyti Laisvės laužo liepsnose. Kurstantiems Laisvės laužą reikia atlaikyti visus puolimus. Pravartu prisiminti Vaižganto obalsį: „NE TAS STIPRUS, KAS MUŠA. TAS STIPRUS, KAS ATLAIKO“. Nuolat kaltindami valdžią (kokia ji bebūtų), nepamirškime, kad rinkėjai toli gražu nėra balti avinėliai. Jie lygiai taip pat kalti dėl ištinkančių nesėkmių. Kas užblokavo japonų atominės jėgainės statybą Ignalinoje, kas išvarė iš Lietuvos Amerikos skalūno dujų ieškotojus, kas neseniai rypavo dėl skystojo vandenilio gamyklos statybos? Galiausiai – kas protestuoja prieš kariuomenės poligonų plėtimą? Ir t.t. ir t.t.
Nežaiskime Lietuvos likimu vardan asmeninių interesų. Per daug aukų sudėta ant LAISVĖS AUKURO. Nėra pasaulyje tobulos valstybės, kur visi viskuo būtų lygiai patenkinti. Negali būti tobula ir Lietuvos valstybė. Bet tikėkime, kad SVEIKOJI tautos dalis pajėgs išlaikyti, kas jau atkovota - LAISVĘ IR NEPRIKLAUSOMYBĘ.
Atgal