VISUOMENĖ
2025.01.08.VALSTYBĖ BUVO NUŽUDYTA
Kęstutis Trečiakauskas
Publicistas
Kiekvieni sutikti Naujieji metai skatina žvilgtelti atgal ir įvertinti savo laimėjimus bei nesėkmes. Tai privalu apmąstyti valstybei, šeimai ir kiekvienam Žemės gyventojui. Manyčiau, kad atlikti vienų ar kelerių metų išpažintį nepakanka. Jeigu nepasimokysime iš šimtmečių istorijos, mes „liksime vaikai“, kaip teigia šviesuolių išmintis. Bet tai tik švelnus įspėjimas. Humaniška pastabėlė. O nesimokantys iš istorijos, tampa ne vaikais, o aukomis. Vaikai gali išaugti, subręsti. Aukos, deja, tiesiog išnyksta iš visų analų, net iš visų kapų. Lietuva, tenka tik apgailestauti, jau ne kartą buvo ištrinta iš politinio pasaulio žemėlapio. Ir šiandien jis primena tik mažytę Šagrenės odą. Ar verta tūkstantąjį kartą kartoti, kad mūsų protėviai buvo sukūrę galingą valstybę, kuri gynė ir Vakarus, ir Rytus, bet pati nesugebėjo apsiginti? Kodėl ir kada tai atsitiko? Pažvelkite į sausio trečiosios datą. Tik pridėkite 1795 metus. Jeigu istoriją mokykloje jums dėstė ne „Jedinstvos“ „istorikas“, prisiminsite, jog tada įvyko Trečiasis, paskutinis Abiejų Tautų respublikos padalinimas.
.jpg)
Gegužės 3-iosios Konstitucija. Valdovų rūmų nuotr.
Bet ar pastebite, kad jau tada Lietuvos vardas buvo išnykęs. Faktiškai Lietuva jau buvo nužudyta. Kai kieno itin liaupsinama, 1791 metais dar Lenkijos ir Lietuvos Seimo paskelbta vadinamoji Gegužės trečiosios konstitucija, paskelbė ir įvykdė pirmąjį viešą Lietuvos sunaikinimo aktą. Istorikas Zigmas Vitkus nevynioja į vatą šios kraupios tiesos: „Valdžia turėjo būti bendra, o valstybė vadintis tiesiog Lenkija“. Visi Europos šaltiniai po šios konstitucijos jau kalba tik apie Lenkiją! Buvę Lietuvos karaliai ir kunigaikščiai liko vien pasakėlėse apie senovę. Taigi ir Rusijos imperatorės Jekaterinos meistriškai suorganizuotas buvusių dviejų „broliškų“ tautų junginio suėdimas irgi buvo vadinamas: „Lenkijos padalijimu“. Vokietaitei gudrumu ir ištvirkavimu sėdusiai į Rusijos carų sostą tai buvo netgi patogu. Ji, kaip ir šiandieninis Putinas, sakė, jog ji „tik atsiėmė senovės Rusios ir Lietuvos žemes su gyventojais stačiatikiais, kurie dabar ir vėl susijungė su gimtąja Rusija“. Argi šie žodžiai neprimena atvirai skelbiamo „Russkij mir“ plano? Šiandieninė Lietuva irgi atvirai rengiama panašiam sujungimui su „Matuška Rasija“. Ir vėl prisidengiant „slavišku“ lenkų teisių gynimu. Jeigu istorija nesidominantiems skaitytojams tai atrodo neįtikėtina, tai tenka priminti, kad anas „padalijimas“ buvo Jekaterinos meilužio Stanislovo Augusto Poniatovskio dovanėlė Sankt Peterburgo pasileidėlei. Imperatorės biografai tiesiai šviesiai sako, jog Jekaterina žinojo, ką daryti ir „iš išvaizdaus skaistuolio lenko padarė vyrą“. O be viso to, Sankt Peterburgo rūmai buvo tokie korumpuoti, kad absoliučiai viskas buvo perkama. Tai puikiai žinojo kiekvienas sostinėje dirbęs Vakarų šalių ambasadorius. Lova ir pinigai buvo kelias gauti titulus, dvarus, apdovanojimus ir karinius laipsnius. Kai 1757 metais Jekaterina suprato, kad įsčiose nešioja Poniatovskio vaiką, jos tariamas vyras Petras visų akivaizdoje pasakė Levui Naryškinui, kad „Tik Dievas žino, nuo ko pastojo mano žmona“. Kai gimė dukrytė, ją, trimečio Pavelo sesutę, pakrikštijo Anos Petrovnos vardu. Deja, mažytė išgyveno tik metus ir tris mėnesius… O Jekaterina dar ilgai kovojo, kad susigrąžintų iš Lenkijos savo meilužį grafą Poniatovskį. Ji tiesiog raudojo, kad itin meilus, tikrų europietiškų manierų meilužis turi išvykti į Lenkiją. Daugybės favoritų palaikoma Jekaterina sumaniai stiprino savo pozicijas užgrobtame soste. Tiesiog akiplėšiškai demonstravo savo meilę Rusijai ir menkino Prūsiją, Austriją bei kitas valstybes. Jos dėka kariuomenė, pertvarkyta pagal Prūsijos modelį, tapo galingiausia jėga, garsas apie imperatorės humaniškumą ir išsilavinimą sklido po visą Europą. Ji gudriai prisijaukino Volterą, Denį Didro, kvietėsi į sostinę iškiliausius architektus, menininkus, įkūrė ligi šiolei garsėjantį Ermitažą, prisijungė nemaža geopolitiškai svarbių teritorijų, stiprino biurokratinį valdymo aparatą, visokiomis malonėmis apibėrė diduomenę, net varguomenę pamalonino bent druskos mokesčio sumažinimu... Su tariamu sutuoktiniu Petru III susidorojo jos ištikimi pakalikai. Imperiją sukrėtęs Pugačiovo sukilimas buvo žiauriai numalšintas, Krymo karas padėjo užgrobti svarbiausią išėjimą į Juodąją jūrą, efektyviai veikė Slaptoji kanceliarija, ji puikiai suprato, kuo gresia Prancūziją kraujuose paskandinusi jakobinų komuna... Stačiatikių bažnyčia tapo paklusnia imperinio šovinizmo tarnaite. Valstybės viršenybė prieš Bažnyčią imperatorę padarė viršesnę už Romos popiežių. Rusija ir pravoslavybė užtvindė kone visą didžiulę teritoriją... Europoje praktiškai nebeliko jėgos, kuri bent akies krašteliu įžvelgtų, kuo pavirto Rusija. Baudžiava žemiausią Rusijos sluoksnį pavertė tiesiog gyvuliais. Šis žemės tvarkymo būdas absoliučiai tokiais pačiais pagrindais buvo tvarkomas ir bolševikinėje Rusijoje. Kolchozų vergai neturėjo pasų, neturėjo jokių teisių. Koncepcija „Russkij mir“ atsirado jau tais laikais, kai ir vėlesni carai naikino tautines mažumas, kiršino jas tarpusavy ir klasta „savanoriškai“ prijungdavo prie imperijos. Buvusi LDK ne be kyšių ir klastingų įtakų tapusi beveide ir neįgalia provincija, be jokių karinių pastangų tapo Rusijos dalimi. Galingos Europos valstybės agonija prasidėjo jau nuo Liublino unijos. Stiprėjanti Rusija su pasitenkinimu stebėjo, kaip Lietuva netenka didžiulių Ukrainos plotų, Palenkės, kaip lenkėja Lietuvos didikai, kaip slavinimui tarnauja lenkiška Bažnyčia... Vis galingesnė tapdama Maskva puikiai suprato, jog sulenkintą Lietuvą bus nesunku ir surusinti. Vis labiau netekdama teisių Lietuva darėsi lengvai suvirškinamu Rusijos grobiu. Ji tiesiog ėste ėdė Lietuvą. Verta pasiskaityti itin svarbaus to meto realijas atspindinčio dokumento „Kai kurie XVII a. Viduryje Maskvos okupuotos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės santvarkos aspektai“ santrauką, kurią galite rasti „Chronicon Palatii Magnorum Ducum Lithuaniae“, volumen II, p.187. Apkvailintiems Prūsijos ir Austrijos „valdovams“ po trečiojo „padalijimo“ teko trupinėliai ir keli kauleliai nuo Jekaterinos puotos stalo. Lenkijos karaliumi Jekaterinos padarytas Poniatovskis buvo visiškai tuščia vieta. O austrų, prūsų, prancūzų „vadovai“ paklusniai vykdė Rusijos imperatorės valią ir tenkino jos nežabotą apetitą. Kai 1918 metais Lietuvai pavyko ištrūkti iš imperijos nagų, pagal išbandytą rusų carų scenarijų vėl apsimesta, kad Rusija globos Lietuvą, bet atidavė ją želigovskininkams, kad apkvailinusi savo pačių išaugintą Hitlerį su „Vilniaus grąžinimu“ susigrąžintų į savo imperiją ir visą Lietuvą. Vėl liko kalti lenkai, nors „projektas“ buvo sukurtas dar Trockio ir Lenino laikais. Visos pastangos sužlugdyti Kovo 11-osios aktą, ačiū Dievui, nuėjo šuniui ant uodegos. Kruvina sausio 13-oji, Krasnyj Solečnitskij rajon, „Jedinstvos“ ir partijos na „platforme KPSS“, kaip ir gausybė kitų, ypač su Lenkija susietų „projektų“ nedavė laukto rezultato. Tačiau imperija neatsisakė nė vieno savo planų punkto! Neklyskime manydami, kad jai rūpi tik Lietuva. Didysis tikslas – Lenkija. Tačiau tą tikslą pasiekti trukdo… Lietuva. Tad būtina tautas taip supjudyti, kad pati Lenkija prarytų rusišką slavų pasaulio jauką. Kadangi jos istorijoje tai įvyko daugybę kartų, teikia vilties pagaliau suėsti tą „Abiejų Tautų“ darinį, kuris sutartinai įstojo į ES, į NATO... Svarbiausia visomis išgalėmis „rusifikuoti“ tą nepaklusnią Lietuvą. Nesimokyti lietuvių kalbos, pradžiai bent tris raides įgrūsti į alfabetą, siųsti minias specialiai paruoštų „pabėgėlių“, įrodinėti, kad neverta būti Europos Sąjungoje, Šiaurės aljanse, kad „prie ruso buvo geriau“, atgaivinti kliedesius apie niekada lietuvių nebuvusį Vilnių, gąsdinti Karaliaučiaus, paversto rusų forpostu, grėsme... Lietuva vienintelė valstybė pasaulyje, kur rusai ir lenkai turi išimtines sąlygas. Vienintelė ji dar ir todėl, kad iš tikrųjų nieko nepadarė, kad kitos tautos taptų visaverčiais jos piliečiais. Ir saviškių tarpe atsiranda kvailių, manančių, kad draudžiama mokytis lenkų ar rusų kalbos, skaityti knygas tomis kalbomis... Iš tikrųjų tai mes patys kitataučiams nesudarome sąlygų tobulai išmokti valstybinę kalbą. Ir ugdymas, ir visa dokumentacija turėtų būti vykdoma šia kalba! Tačiau Konstitucijos 14 straipsnis, kaip, beje, ir kai kurie kiti, mūsų šalyje negalioja! Berods dar 1999 metais Konstitucinis teismas nurodė, kad pasuose pavardės turi būti rašomos lietuviškais rašmenimis. Kai valstybės priešams naudinga, jie daug ką pamiršta, bet Teismą apkrauna tiesiog pasityčiojimo vertais darbais. Kodėl iš valstybės iždo apmokamas antipiliečių rengimas? Ar Varšuvoje, Paryžiuje, Londone yra arabų, rusų mokyklos? Kai nepavyksta apkvailinti stalininiais metodais, imamasi antisemitinių ir kitokių šmeižtų. Korupcija, mokesčių slėpimas, nežabotas biurokratizmas, teisėsaugos nepadorumas ir šimtai, tūkstančiai „smulkmenų“ itin rafinuotai tarnauja tam pačiam tikslui – sunaikinti Lietuvos valstybę. Daugelis valstybės tarnautojų ir pareigūnų net patys nenutuokia, kad jie savanoriškai tarnauja imperiniams tikslams. Juodžiausias negatyvas ir pesimizmas, žemiausio lygio „informacija“, sveikatos sistemos, švietimo žlugdymas, skatinimas geresnio gyvenimo ieškoti svetur, katastrofiška demografinė situacija – tai itin sunkiai mus prislėgusi, o kai kuriais atvejais gal ir visiškai ne ta kuriama padėtis, kuri susiklostė per tuos dešimtmečius. Jaunimas iš tiesų prastai išmano, kokia siaubinga mūsų krašto patirtis, kaip sunkiai mes gyvenome okupuoti sovietų. O tas sovietinis užkratas ligi šiolei sargdina ne tik eilinius piliečius, atbėgėlius, bet ir Seimo narius, aukštas pareigas valstybėje užimančius asmenis. Šviesiausi protai išeina Anapilin, kiti praradę viltį tyli. Jie puikiai žino, kad už atvirumą bus pasmerkti ir nubausti. Ar užteks ryžto ir gebėjimo ne tik vyriausybei, bet ir mums visiems apginti ir išsaugoti savo brangiausią tėvynę ? Ar užteks? Valstybė jau ne kartą buvo nužudyta. Ar paguldysime ją po giljotina ir paskutinį kartą? Suvokime pagaliau, kad turime paskutinę mums duotą galimybę išlikti. Paskutinę progą! Nejaugi nesusiprasime? Atsiverčiu vieną labai brangią knygą ir skaitau: „...politinis gyvenimas nerimsta. Vyksta partijų, politinių ir visuomeninių judėjimų konferencijos, suvažiavimai, spauda mirga pareiškimais, deklaracijomis, vieni kaltina kitus… buvau naivus kadaise galvodamas, kad, atkūrus Nepriklausomybę, visi vieningai pulsime dirbti, remti Lietuvos laisvę ir gerovę. Deja, deja – šitiek susipriešinimo, šitiek smurto, prievartos, egoizmo, pavydo, melo, kovos dėl valdžios, dėl gardesnio kąsnio, nesiskaitant su žmonėmis, žmogiškumu ir bent šiokiu tokiu padorumu! Graudu ir gėda.“ Na, kieno tai žodžiai? Tai maskolijos ruporų apdergto ir vis dar siekiamo visiškai sunaikinti Justino Marcinkevičiaus žodžiai... Skaitau ir galvoju, ar dar nesudaužyta atminimo lenta Poetui ant Rašytojų Sąjungos rūmų sienos? Juk dar nesudoroti inteligentai ne šiaip sau įspėja, jog greit ateis eilė sunaikinti ir Maironį. Ar Jums neatrodo, kad tie Poeto žodžiai parašyti šiandien? Klausantis išsigimstančių „intelektualų“ kliedesių jaunajai kartai diegiama, kad Lietuva niekada neturėjo savo kultūros, kad ją visais požiūriais apkrikštijo ir apšvietė okupantai. Jau dabar mes elgiamės taip, lyg nebeturėtume savo valstybės. Mes ją žudome savo niekšiškomis rietenomis ir neteisingumu. Patys sukuriame tokias sąlygas, kad gyventi ir būti lietuviu būtų nesaugu. Turime giedoti tokias giesmeles, kurias padiktavo Karl Marx ir milijoninė jo pasekėjų armija, pasklidusi po visą Žemės rutulį. Mūsų vaikai ir vaikų vaikai jau nežino tos odiozinės pavardės, bet dėl mūsų nusikalstamo aplaidumo penimi mirtino bolševikinio maro ideologija. Nauja Lietuvos valdžia turi visas galimybes sustabdyti šio užkrato poveikį ir sugrąžinti tikėjimo viltį. Bet putinoidai nepasiduoda. „Teisinius“ ir kitus pamatus jie surentė tvirtai. Vos tik pradėsime juos ardyti, klyksmas nuaidės per visą pasaulį. Jau šiandien išdavikų kolona skuba kasti apkasus, renčia užtvaras ir sienas, ginkluojasi šmeižtų ir visokių „kompromatų“ bombomis. Nebus lengva. Bus sunku! Bet tiems, kuriems norėsis tik lengvo gyvenimėlio, valdžios viršūnėse ne vieta. Jie patys turėtų tai suprasti ir pasitraukti. O tokius „veikėjus“, kaip pasakyta Biblijoje, „pažinsite iš jų vaisių“. Neapsinuodykime! Ir neleiskime dar kartą nužudyti Lietuvą. Neleiskime!
Atgal
