VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

VISUOMENĖ

2024.10.30.„A CO BABA ROBI?“

Kęstutis Trečiakauskas

Publicistas

Šitaip manęs prieš keliasdešimt metų paklausė visiškai simpatiškas jaunas žmogus, kuris, suprantama, nė kiek neabejojo, kad yra teisus lyg ir papriekaištaudamas vyrui, ravinčiam bulves. Tas jo „tuteišiškas“ klausimas turėjo reikšti, kad bulves ravėti yra moteriškas, o ne vyriškas darbas. Puikiai pažinojau jo šeimą, žinojau, kad kas sekmadienį visi eina į bažnyčią, smerkia girtuoklystę. Jo tėvas buvo lietuvis, o motina labai griežtai laikėsi prieškarinių „lenkiškumo“ tradicijų, tad,  kad ir grynas lietuvis, tėvas jau kalbėjo tik „vietine“ kalba, o vaikai buvo išauklėti lietuvių kalbos nevartoti. Bet svarbu ne kalba, o kas ja sakoma. Pasistengiau labai nuoširdžiai tam jaunam žmogui, beje, jo kalba, pasakyti, kad aš „bobos“ neturiu. Turiu tik žmoną, o jinai, sakau, dabar gydo tuos „tikrus vyrus“, kurie nemoka net vyriškų darbų. Sakau, mano daktarytė puikiai moka ir ravėti, ir kitus „moteriškus“ darbus, bet mūsų šeimoje nėra vyriškų ir moteriškų darbų. Mane taip išauklėjo tėvai. Ypač tėvas visada tai pabrėždavo, liepdavo mamai padėti kuo tik galime. Mat augome keturi bernai, „moteris“ buvo tiktai Mama. Visi mokėjome ne tik ravėti ir virti valgį. Kai iš Vilniaus atvažiuodavau į tėviškę, eidavau už mamą pamelžti karvę… Net kaimo žmonės stebėdavosi „korespondento“ (dirbau spaudoje) sugebėjimu. Bet kuo čia stebėtis. Nežinojau nė vienos šeimos, kuri būtų smerkusi vyrus už „bobiškus“ darbus... Tokį keistą požiūrį išgirdau tik pradėjęs bendrauti su slaviškos kilmės vienmečiais. Kai mano brolis, baigęs Akademiją, atvyko dirbti į Dzūkiją, ten irgi supratingai  buvo sutiktas jo kulinarinis talentas. Veterinarijos gydytojas ne tik tobulai mokėjo pasūdyti ir išrūkyti kumpius, dešras, skilandžius.

Didžiuliai kolchozo runkelių laukai

Moterys iš jo mokėsi net vaisių, uogų ir daržovių konservavimo paslapčių. Vilniaus priemiestyje išgirstas klausimas „A co baba robi?“ lyg atskleidė mūsų tautos požiūrį į darbą ir ligi šiolei tvyrančią nuomonę, kad vyrai moters nelaiko lygiaverte partnere. Nė vienas lietuvis nesistebėjo pamatęs mane skalbiant ar vystant kūdikį. Bet prisimenu rusų tautybės kaimyną, kuris išvydęs, kad skalbiu vystyklus, smerkiančiu balsu paklausė: „Tu ką? Visiškai po bobos padu esi?“ Rusiškai tai skambėjo ne „po padu“, o „u baby pod kablukom“. Ir tada aš  ramiai paaiškinau, kad neturiu „bobos“, o tik žmoną. Mano vaikų motiną... Tačiau kieme mane smerkiančio vyro tėvas  susirinkusiųjų būreliui išdidžiai aiškino, kad jo sūnus tai jau nieku gyvu vystyklų neplauna! Jis šūdų neuosto! Jam, girdi, smirdi! Tada išdrįsau pasakyti, kad  man gaila, jog turi tokį sūnų, kuriam smirdi kūdikio vystyklai. Tai kaip toks sūnus žiūrės seną tėvą? Juk seno žmogaus išmatos tikrai smirdi. Tokie „jautrūs“ žmonės negali dirbti nei ligoninėse, nei prieglaudose… Mano žodžiai buvo pranašingi. Seną susirgusį ir bejėgį tėvą „tikras vyras“ tiesiog niekino ir laukė, kad šis greičiau „padvėstų“… Kaip aš suprantu medicinos darbuotojus, pasirinkusius tokią sunkią, pačią humaniškiausią profesiją! Ar visada mes jiems randame nuoširdų, gerą žodį? Su kokia meile ir pagarba aš prisimenu Vilniaus ligoninėse dirbusias medicinos seseris, slaugutes, kurios buvo slaptos vienuolės! Žmonos kabinete dirbusi tokia vienuolė seselė Kaupaitė, pasak žmonos, pati buvo tikras angelas…

Norom nenorom gražūs ir geri pavyzdžiai sugrąžina į kažkaip pagedusius mūsų laikus, kai nežinia kodėl paneigta žmogaus teisė, lytis, pagarba darbui ir asmenybei. Nieko nenoriu idealizuoti! Mano lūpomis kalba senelių ir tėvų patirtis. Neprisimenu nė vienos trobos kaime, kad išeidami žmonės būtų rakinę duris… Dabar net tvartelis rakinamas! Kaip žmonės nebijodavo nakčiai palikti rūkyklų su pačiais brangiausiais skanėstais, ant lentynų džiūnančių sūrių, o ganyklose pernakt paliktų ganytis galvijų… Kai  kelios bado vejamos rusų šeimos po karo atsikraustė į Lietuvą, į mūsų apylinkę, lietuviai valstiečiai užleido joms „antrą namų galą“, sušelpė ir padėjo įsikurti. Neilgai teko laukti „atsidėkojimo“. Toks Nazaras nužudė savo šeimininkę, užkasęs ją mėšlo krūvoje, apvogė ir bandė pabėgti „na rodinu“. Sugavo jau belipantį į traukinį Kėdainiuose... Apie siaubingus įvykius garsiai nekalbėta. Bet vis garsiau imta kalbėti, kokie lietuviai baisūs, pavydūs, šykštuoliai, kaip jie nenori atsidėkoti už atneštą jiems laisvę ir aukščiausią moralę. Ant durų atsirado spynos, nakčiai gyvulius pradėjo suginti į tvartus, nebeliko nei sūrių, nei pieno bidonėlių pamerktų į vandenį... Bažnyčią pradėta vadinti didžiausiu žmonijos priešu. Cerkvių nelietė ir neuždarinėjo. Persekiojo tik kunigus. Pradedant spaliukais, pionieriais ir Lenino komjaunimu (absoliutus hitlerjugendo stereotipas) pradėta diegti išvirkštinę moralę. Įžūliausiai teigta, kad moteris  Lietuvoj negerbiama, persekiojama, ujama. Gal norint ją išlaisvinti panaikintos visos moteriai skirtos šventės, tradicijos. Moterys įbaudžiavintos kolchozuose, joms skirtas nežmoniškas lažas prižiūrėti didžiulius kolchozo runkelių ar bulvių laukus, moterys pasodintos prie traktorių vairo, pastatytos prie staklių nuodinguose cechuose, palikusios vaikus jos priverstos dirbti naktinėse pamainose, tenkinti girtų kolchozo pirmininkų ir partinių iškrypėlių aistrą… Apie ką taip spiegiančiai šiandien trimituojama? Argi ne apie tą patį? Apie teises, kurių nei moterys, nei žmonės esą apskritai niekada neturėjo. Nejaugi tie komisarai ir tos propagandistės nežino, kad Lietuva visada gerbė žmogaus teises? Tai atėjūnai jas sunaikino, pavertė mus vergais ir apsimetė, kad tik dabar, tik kartojant „komunizmo statytojo kodekso“ tarškalus, atsirado tikros laisvės samprata. Laisvė būti be lyties, be vyro ir žmonos, be galimybės mylėti ir auklėti vaikus, be teisės ginti savo kalbą, tikėjimą ir žemę. Žiaurūs nusikaltimai atėjo su komunizmo statyba, kuri nesibaigia ir mūsų laikais... Klausantis šiurpinančių kaltinimų pradedi abejoti, kad Lietuvoj nepjausto mergaitėms klitorių, nežaloja jų lytinių organų, draudžia išeiti į gatvę be parandžos... Tokie dalykai iki šiol dėjosi tik kitos tikybos kraštuose. Bet stebuklingos, „europietiškos“ ir moterį išlaisvinančiosios (tik neaišku, nuo ko?) Stambulo konvencijos kažkodėl atsisakė net pats Stambulas! Vadinasi, mes dar atsilikę. Vadinasi, mes dar pjaustome klitorius ir praktikuojame daugpatystę… Mūsų seni įstatymai, paprotinė teisė ir krikščioniška moralė nebegalioja. Be Stambulo konvencijos ir leidimo tuoktis su  kuo tik užsimanysi, mus apšauks atsilikėliais, amoraliais, prievartautojais ir kuo tik nori.

Gal kam kyla klausimas, kodėl toks šio straipsnio pavadinimas? Nelietuviškas. Lietuviškai tokio klausimo niekada negirdėjau! Jis visada skambėdavo „na vsem poniatnom jazyke“. Šiame klausime nuolat skambėjo žodžiai „baba“, „nastojaščij mužyk“, „babskoje delo“. Mums jau baigia įteigti, kad lietuviai patys baisiausi padarai Europoje. Jeigu nešoksime pagal Briuselio, o iš tikrųjų Maskvos dūdelę, greit patikėsime, kad bet koks „moskaliovas“  turi teisę vidury baltos dienos, vidury Vilniaus šaudyti į policijos pareigūnus … Tovarišč Achremov, kuris nušovė žurnalistą Vitą Lingį, sako, irgi jau laisvėje… Mes labai padorūs, jautrūs, empatiški. Gal per daug? Švelnių padarų negerbia. Ir nemyli. Tai gal atsigulkime po bet  kokia konvencija, kad lengviau būtų atsigulti  ir po šautuvo tūta...  Garsūs teisininkai sako, jog visi peršami įstatymai jau yra mūsų teisėje. Bet vis rėkaujama, kad sviestas turi būti sviestuotas. O „ikanomika“- „ikanomiška“! Dieve, Dieve, atėmei protą, atimk ir  tą „bukalaurų“ teisę tyčiotis iš mūsų.

 

Atgal