Tautos mokykla
Sukasi klaidų karuselė
Aleksandras Šidlauskas
Šiandieninės spaudos puslapiuose nepaprastai daug įvairiausios informacijos. Gausėja enciklopedijų ir žinynų, kelionių aprašų ir turistinių leidinių. Semkis, skaitytojau, pilnomis saujomis, dėkis atminties skrynelėn. Kiekvienam maga sužinoti, kas vyksta gimtojoje šalyje, kas dedasi plačiajame pasaulyje. Grožinius tekstus kartais savo pastabia akimi perkošia redaktoriai, atidžiau perskaito korektoriai. Įvairios temos, įvairūs spaudinių autoriai reikalauja tam tikros patikros ir priežiūros, idant būtų galima apsisaugoti nuo klaidų. Turiu galvoje ne stiliaus netobulumus ar gramatinius riktus, bet elementariausius faktus: datas, vietovardžius, vardus ir pavardes, istorinius įvykius, geografinę informaciją. Ir nežinia, kiek galima pasitikėti pateiktomis žiniomis, kai kartais per kai kuriuos spaudinio bruzgynus sunku bepravažiuoti. Juk nesėdėsi, lyg redaktorius, žinynais apsikrovęs, ir netikrinsi vieną ar kitą mažiau žinomą ar prasčiau įsimintą faktą. Apie tuntus kalendorių klaidų jau šiame laikraštyje buvo rašyta ne vieną kartą. Štai ir dabar gerą pusmetį lasinėjau įvairaus pobūdžio netikslumus, tiesiog elementarius iškraipymus. Sunku pasakyti, kodėl taip nutinka. Tiktai ar beverta klausti, kas yra atsakingas už pateikiamos medžiagos tikslumą ir patikslinimą. Pirmiausia, suprantama, autorius atsako už savo asmeniškai pateiktus duomenis. Antras reikalas, ką veikia korektorius ar specialusis redaktorius (argi tokio žmogaus leidyklos jau atsisakė?), jeigu nepastebi akivaizdžių klaidų. Ir leidykla turi prisiimti nemažą dalį atsakomybės, juk kiekvienas spaudinyje yra jos logotipas. Žinia, leidėjai per kasdienę skuba, matyt, nespėja visko sutikrinti, bet nuo to atsakomybė nesumažėja. Taip, tai atsainumas, abejingumas, atmestinumas, nekruopštumas.
Tad leiskimės į nedidelę ir ne itin malonią klaidų ieškojimo kelionę po įvairius respublikinius spaudinius. Dažnai net plika akimi galima įžiūrėti klaidų klaidynus. Be abejonės, išmintingasis kompiuteris taip pat mėgsta paradoksus ir akibrokštus, betgi šio įrenginio nenubausi, nepakaltinsi. Kai kas iškart bet kam turėtų būti aišku, jog tai riktas, bet nekart įsitikinau, jog spaudininkams (amatininkams, vertelgoms) tai nė motais. Kol nevėlu, išsitaisykime šias klaidas. Pradėti norisi nuo lietuviškųjų „aktualijų“. Nors savo šalį derėtų pažinti geriau, bet šito mažkas paiso. „Santaroje“ (2010 m. vasara) rašoma: „Rytais Mąsčio ežeras ištirpdavo rūke“ (16 psl.). Kaip žinoma, šio Žemaitijos ežero vardas radosi ne nuo „mąstymo“, bet nuo „masto“. V. Reimeris savo knygoje „…buvo“ („Žuvėdra“, 2009 m.) teigia: „Ląstas irgi atsigręžia į mus, gal per orą pajutęs atneštos juodos žinios dvelkimą.“ Poetas Lastas visuomet savo pavardę rašė be nosinės raidės. Ir „Literatūra ir menas“ yra ne be nuodėmės (2010.06.25, Nr. 26). Jame juodu ant balto parašyta „Rolandas Kazlas neseniai atgaivino Antaną Šimkų, jaučiasi esąs jo „avataras“ – 3 psl. Šimkų mūsų gimtojoje literatūroje buvo ne vienas, tačiau R. Kazlas poetinę kompoziciją parengė pagal Vlado Šimkaus eilėraščius. Savaitraštyje „Šeimininkė“ (2010 m. birželio 9-15 d. Nr. 23) ukmergiškė poetė lituanistė pamiršo, kad romaną „Kaukolė žalsvame čemodane“ parašė ne Pilypaitis, o Justinas Pilyponis. Mėnraštis „Gintaro gimtinė“ (2010 m. balandžio 1-30 d.) straipsnyje „Dievdirbys iš Raguvos“ klaidina skaitytoją, rašydamas: „2008-aisiais kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje įrašyta į Nematerialiojo žmogaus kultūros paveldo sąrašą“. Taip, tiesa, kad UNESCO šią kultūros sritį įtraukė į minėtus sąrašus, tačiau ne 2008 metai, o 2001 m. „Savaitė su TV“ (2010.05.08-14, Nr. 18) neraudonuodama meluoja: „1941 m. gegužės 8 d. Rainiuose (Telšių r.) NKVD labai žiauriai nukankino 76 vietos gyventojus“. Medžiagą parengė duomenų lasiotojas Arnoldas Stasiulis. Visi oficialūs šaltiniai teigia, kad tai įvyko 1941 m. birželio 24-25 d. Antra, tai ne vien vietos, bet visos Žemaitijos niekuo nekalti žmonės buvo nužudyti. Merkelio Račkausko knygoje „Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy“ (Literatūros ir tautosakos institutas, 2008 m.) rašoma: „Grįždami iš Antakalnio, užsukome į Rapolo ir Jokūbo bažnyčias“ (298 p.). Taip, Vilniuje yra Rapolo bei Jokūbo ir Pilypo bažnyčios. Pirmoji yra prie Žaliojo tilto, o antroji prie Lukiškių aikštės. Toji pati skaitytojų pamėgtoji „Šeimininkė“ (2010 m. birželio 9–15 d., Nr. 23) teigia: „Kompozitoriaus Algirdo Klovos našlė solistei Sabinai Martinaitytei padovanojo operos klavyrą“. Algirdas supainiotas su garsiuoju operų kūrėju Vytautu Klova. Visus privers nusišypsoti ir dar vienas „atradimas“. „Literatūra ir menas“ (2010.04.23) straipsnyje „Aš kojom žemės nesiekiau“ teigiama, kad garsi choreografė Tamara Kalibataitė sukūrė šokį ne „Parovėjos suktinis“, o „Pardavėjos suktinis“ (7 psl.).
Tikslumo reikalaute reikalauja vietovardžių pavadinimai. Rašytojas Vytautas Girdzijauskas pernai išleistoje atsiminimų knygoje „Trylika tekstų“ parašo ir išspausdina: „Netgi neįsidėmėjote, kaip ją tardavo latviukas – Lietuva, Latvija, Ingaunija“. Seniai žinoma, kad latviai savo kaimyną Estiją įvardina ne „Ingaunuja“, o „Igaunija“. Nesueina galai su galais, kai „Savaitė su TV“ (2010.05.01–07, Nr. 17) rašo „Mėgstamiausia Pranciškaus rezidencija buvo Luaroje“ (23 psl.). Atvirai tariant, niekas Prancūzijos Luaros upėje rezidencijų nekūrė. Tiksliau – prie Luaros arba Luaros slėnyje. Tai pati ilgiausia Galijos upė – net 1012 km. „Metuose“ (2010 m., Nr. 7) rašytojas Herkus Kunčius taip pat suklysta tardamas: „Tą pat galiu pakartoti ir apie Kiono, Reimso katedras ir Jeruzalę“. Nesunkiai sužinosime, kad Vokietijoje yra ne Kiono, bet Kiolno (Kelno) garsi ir didinga gotikinė katedra (95 psl.). „Gimtasis žodis“ šiemet iš vokiečių kalbos išvertė Martino Valcerio knygą apie Gėtę „Mylintis vyras“ (vertėja Vilija Gerulaitienė). Redaktorė Auksė Žiūkienė pražiūrėjo riktą: vietoje Reino-Dunojaus kanalas išversta „Reino-Dono kanalas“. Nieko sau būtų toks vandens kanalas – šimtus kilometrų nusitiesęs. Jau ne vieną kartą ir ne viename leidinyje klaidingai įvardijama „Paukščių Tako“ galaktika, kai rašomas antrasis dėmuo “takas“ mažąja raide. To neišvengta Lietuvos rašytojų sąjungos išleistoje M. de Unamuno knygoje „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“. Knyga išspausdinta 2003 m. Klaida pastebėta 142 psl.
Iš Lietuvos nuvykime į kaimynines ar tolimesnes šalis. „Šiaurės Atėnai“ (2010.03.19, Nr. 11) D. Strikulio straipsnyje „Atviras laiškas Lietuvos žurnalistams“ klaidingai teigia, jog A. Glazunovas sukūrė operą „Kunigaikštis Igoris“. Daugelis muzikos gerbėjų iškart pataisys šį netikslumą: operą sukūrė A. Borodinas. Tiesa, ją po kompozitoriaus mirties užbaigė N. Rimskis-Korsakovas ir A. Glazunovas. Tie patys „Šiaurės Atėnai“ (2010.04.23, Nr. 16) vėlei „teigia“, kad M. Musagorskis buvo chemikas, kai visiems gerai žinoma, jog chemikas buvo Aleksandras Borodinas. „Šeimininkėje“ (2010.05.12-18, Nr. 19) konstatuojama, kad „Tamara Siomina suvaidino Katiušą Maslovą filme „Sekmadienis“ (9 psl.), taip sumaišydami rusų žodžių „prisikėlimas“ ir „sekmadienis“ prasmę. Čia kalbama apie genialų L. Tolstojaus romaną „Prisikėlimas“. Ir „Krantai“ (2010 m., Nr. 1) „mėgsta“ suklysti. Jie teigia (64 psl.), kad prancūzų rašytojas P. Merime buvo ispanas, o Stefano Cveigo romane „Trys meistrai“ (Rašytojų sąjungos leidykla. 2010 m.) „paskelbta“, kad anglų poetas Šelis tegyveno 8 metus (81 psl.). „Nemunas“ (2010.06.17 d., Nr. 23) tame pačiame numeryje skirtingai įvardija Mocarto pavardę. P. Venclovo apsakyme „Mocartas“ E. Žakienės straipsnyje „Mozartas“. Pagyvensime – pamatysime. Tikėkimės, kad klaidų spaudiniuose sumažės, o jeigu taip nenutiktų, vėl surašysime klaidas.
Atgal
