Tautos mokykla
Kalbos etiudai
Aleksandras Šidlauskas
1. Kalbą reikia tobulinti
Kiekviena tauta reiškiasi per kalbą. Lietuvių kalba – unikali ir žodinga indoeuropiečių kalbų dukraitė, savo turtus jau sudėjusi į dvidešimties tomų žodyną. Gerai žinoma, kad kalba ilgainiui keičiasi, turtėja, ieško vis naujesnių raiškos formų. Kalbos stilius – tai rašančiojo mąstysena ir jausena, skaitytojo sudominimo būdas. Prisiminkime, kaip vaizdingai rašė Žemaitė, Vaižgantas ir Krėvė. Ir šiandieniniai prozos meistrai kalbai yra itin dėmesingi. Pažymėtina R. Granausko, J. Apučio, R. Sadausko, H. Čigriejaus, P. Treinio, K. Sajos kalba, pilna tarmybių ir frazeologinių įdomybių. Kiekvienas šneka skirtingai, kiekvienas geba sudominti, atkreipti skaitančiojo akis ne tiktai į turinį, bet ir į kalbą. Tai švaraus vandens šaltiniai, iš kurių norisi riekutėmis semtis žodžių, sakinių, tarmybių. O mūsų kalba šiandien, atrodo, visai sustabarėjo, nes jaučiamas tam tikras nuosmukis, kalbėjimo vangumas ir žiniasklaidos tuščiakalbiškumas. Kalbininkai prisnūdo, mokytojai lituanistai nutilo, redaktoriai iš rankų paleido grožinį tekstą, leidėjai spausdina neredaguotas knygas su stiliaus klaidomis ir korektūros riktais. Kalbos komisija nebeturi lemiančio balso prieš svetimybes ir kitataučių pavardžių iškraipas. Labai stokojama leidinių ir straipsnių apie kalbos kultūrą, apie valstybinę kalbą. Juk mūsų gimtoji kalba – tautos gyvastingumo saugotoja, mentaliteto gaivintoja, tautiškumo ugdytoja. Tad ir kviečiu pokalbiui apie mūsų „bruknelę žaliąją“ (S. Daukantas), apie kai kurias kalbos negalias ir netaisyklingumus, apie lietuvių kalbos savastingumą ir jos rytdieną.
2. Prigimtosios kalbos grožis
Niekas neabejoja lietuvių kalbos senumu ir jos gramatikos formų unikalumu. Apie tai nekart rašė užsienio kraštų kalbininkai. Mažai kas suabejoja lietuvių žodyno turtingumu. Jame iš įvairiausių šaltinių prilasiota tūkstančių tūkstančiai žodžių su konkrečiais sakinių pavyzdžiais. O mūsų prigimtoji kalba vis dar pasipildo naujažodžiais, tarmių žodžiais, kurie šnekamojoje kalboje kartais prigyja ir įsiteisina. O kas kalbą itin skurdina, apniokoja, užteršia ir subarbarina? Kas jie? Galbūt dienraščių žurnalistai? Taip, iš tikro jų kalba yra bluki, neraiški, dirbtinoka, subiurokratinta, pilna vulgarizmų ir standartiškų frazių, keliaujančių iš puslapio į puslapį. Kas jie? Galbūt televizorių ekranuose kone kasdien šmėkaliojančios tos pačios iki kaulų smegenų įgrisusios „galvos“? Tiesą sakant, jos kalba su beprotiška pertarų gausybe. Taip sakant, vadinasi, reiškia, ta prasme, vienu žodžiu, supranti, iš tikrųjų, žinia – pilte vandenais pilasi. Klausyti ir nuobodu, ir atkaru. Išeitis vienintelė – išjungti televizorių. Bet nuo to kalbos reikalai negerėja. Išnyko kalbos laidelės radijuose ir televizijose, neliko jų laikraščiuose ir žurnaluose. Tarsi nebūtų apie ką rašyti. Ir kas dėl to kaltas? Gal kalbininkai, kuriems pabodo taisyti, aiškinti ir protinti. Gal žiniasklaida, kuri mano, kad mūsų šnekamoji kalba taisyklinga, originali ir šiuolaikiška. Kaip maras kalbą užplūdo „projektai“, „iššūkiai“, „erdvės“. Nuo lotyniško žodžio „super“ gripo virusais ima plisti žodis „superinis“, kuris keistinas žodžiais – geriausias, ryškiausias, gražiausias, tobuliausias.
3. Naujos pavardžių išdarkos
Neseniai televizijos ekrane pakalbėta apie vos ne masiniu tampantį reiškinį. Tai moterų pavardžių nauja ir dirbtina forma; tai galūnė „ė“, kuri prikabinama prie pavardės kamieno: Čepė, Janonė, Budrė, Baliukonė, Daujotė. Vienų moterų tai daroma iš „mandrumo“, kitos, niekuo nepasižyminčios, nori į save dėmesį atkreipti ir pasipuikuoti: kokia aš moderni ir šiuolaikiška. Sunku pasakyti, kiek logiškai ir gramatiškai pagrįsta ši naujovė. Jeigu tai būtų vien tiktai mada, tai ji greitai nusloptų, kai nejučiom nemačiom įsivyrautų dar „gudragalviškesnė“ forma: „Mar“, „Ach“, „Poisson“ ir kita. Ne vien moterims būdingas toks pamaiviškumas ir išsidirbinėjimai, bet ir vyrai tame pačiame lizde išperėti. Paklausykime, kaip save išdarko estrados žvaigždūnai, prisikurdami naujų pravardžių. Kam to reikia, niekas dorai paaiškinti negalėtų. Visokie stanai, greitai, mindai, samai! Iš viso masinės kultūros padangėse visokiausių išdarkų galima vežimais vežti, o anekdotininkai labiausiai susirūpinę apatiniais kūno organais ir gamtinėmis kūno procedūromis, manydami, kad tai labai juokinga. Pirmiausia, tai nešvanku, netaktiška ir nedora. Laimei, kad jau niekas ir nieko nebecenzūruoja, bet išnykus vidiniam asmens cenzoriui, nusižengiama ir etikai, ir etiketui, ir betarpiškam žmonių bendravimui. Yra šimtai būdų kalbai ir jos raiškai turtinti, bereikia pasikniausti žodynuose, gramatikose, žinynuose. Ar verta stebėtis, kad vieną dieną vaikų darželyje praleidęs žmogutis, į namus parsineša visokiausių kalbos „perlų“, rusiškų keiksmažodžių, kurie tautą užkrėtė nuo vežiko iki kapitono, nuo politiko iki turgaus šlavėjo. O gal nėra reikalo čia burnos aušinti?
4. Nebūtini rašybos nevienodumai
Esama įdomių ir keistų kalbos duomenų. Esama žodžių, kurie gali būti rašomi dvejopai: apykaklė ir apikaklė. Esama žodžių, kurie iki šiol kirčiuojami dvejopai: proceńtas ir prócentas (pastarasis, rodosi, viešai įteisintas). Kodėl tokias skirtybės nesuvienodinamos? Spaudoje surasime ir tokių atvejų: daugiausia ir daugiausiai, geriausia ir geriausiai. Ir vėl toks dvilypumas nėra nei pateisinamas, nei toleruotinas. Anksčiau mokykloje buvo teigiama jeigu „daug“, „anksti“, tai, „daugiausia“, „aukščiausia“, jeigu prieveiksmės su galūne „-ai“, tai „plačiausiai“, „mieliausiai“. Kalbininkų teorijos turi savus aspektus, o kalba nevisada klauso šių teorijų. Pagaliau kalbantysis inertiškai suvienodina minėtąsias formas – tardamas su galūne „-ai“ (aukščiausiojo laipsnio prieveiksmyje). Ir dar vienas atvejis. Visi teisingai parašo pavardes „Laucevičiūtė“, „Aleksandravičiūtė“ (tai bene ilgiausia moteriškoji pavardė), rašydami galūnę „-iūtė“. Tuo tarpu panašaus skambesio daiktavardis (taip pat susietas su moteriškumu) „močiutė“ kažkieno buvo rekomenduotas rašyti su trumpąja „u“. Kokia keista „dvipatystė“! Čia tikrai būtinas vienodinimas. Jeigu pamatuotai pradėjome rašyti „pjauti“, „spjauti“, „bjaurus“ (su „j“) pagal garso ištarimą, jeigu jau nebedarome klaidų, parašydami „galbūt“, „žūtbūt“, o ne „gal būt“, „žūt būt“, tai Kalbos komisijai derėtų būti dėmesingesnei ir logiškesnei. Kam tos išimtys, jeigu jos trukdo kalbėjimui ir rašymui. Būtinas supaprastinamas ar suvienodinimas. Nuo to kalbininkams blogiau nepasidarys. Visiems žinoma, kad kalba ne prastėja, o paprastėja.
5. Vardas – žmogaus papuošalas
Vardas duotas nuo gimimo iki gyvenimo pabaigos. Tiesioginis piktnaudžiavimas vardais, trumpai tariant, tapo beveik manija. Ir ko tiktai neprisigalvojama! Buvo metas, XX amžiaus pradžioje, kai dominavo krikščioniški – Jonai ir Onos, Juozai ir Elžbietos, Antanai ir Mortos, Petrai ir Sofijos. Smetonmečiu į vardažodieną atėjo tautiniai įvaizdžiai – kunigaikščių vardynas bei Mantautai, Algimantai, Vidmantai, Žygimantai, Manvydės, Virgailės, Rugilės, Jogaudės. Pokaryje užplūdo Mantai ir Matai, Irenos, Reginos ir Aldonos, Arūnai ir Artūrai, Bronės ir Nijolės. Vardai sąlyginai trumpėjo, norint, kad juos kasdienybėje ištarti ir užrašyti būtų patogu. Išnyko Apolinarai ir Bonaventūrai, radosi Simai, Romai, Vytai, Kostai. Nėra taisyklių, kam, kada ir kokį vardą vaikui, būsimam suaugusiam žmogui, skirti. Intelektualų šeimose daugiau rasime lietuviškų vardų, tuo tarpu darbininkai ir valstiečiai, pasiskaitę knygų, pasižiūrėję televizijų, kino filmų „sumaniai“ sumanė į Lietuvą parsigabenti svetimtautiškų Deividų ir Gitanų, Renaldų ir Linarų, Eridanų ir Eginų, Einorų ir Linitų. Ir atsitiko taip, kad imta kurti naujavardžius, kurie su lietuviškaisiais vardais neturėjo ir neturi jokio ryšio. Štai ir pažersime trumpą vardų sąrašėlį, kad įsitikintume, jog iš didelio rašto išeiname iš krašto. Štai tie naujieji „perliukai“, išlasioti iš spaudos puslapių. Tai ne knygų herojų vardai, bet tikrenybė. Džiolana, Lizeta, Jolanda, Ronata, Junita, Agneta, Lamara, Vilida, Imandra, Srovena, Alaida, Jėzualda, Irūna, Marioleta. Tokiam „išradingumui“ nėra nei pradžios, nei pabaigos. Ne kuo „prastesni“ ir būsimų vyrų vardai. Tai Eringas, Deimanas, Rubenas, Aimonas, Armedas, Aidenas, Adrijus, Ginaras, Dyvas, Tajus. Vargu, ar šių vardų turėtojai ateityje labai dėkos savo tėvams išradėjams ir išradingėjoms.
6. Naujažodžių plūsmas
Kas kuria naujus žodžius? Matyt visi, kuriems nesvetimas kalbos jausmas. Suprantama, kad daugiausia žodžių sukuria kalbininkai ir rašytojai. Pirmieji domisi žodžių daryba, etimologija, į juos dažniau kreipiamasi įvairių kalbos patarimų. Antrieji, daug rašydami, turėdami tam tikrą kalbinę nuojautą, domėdamiesi tarmių turtais, noromis nenoromis priversti savyje atrasti ir naujų žodyno turtinimo klodų. Žodžių naujakuriais galima būtų įvardinti K. Sają, R. Sadauską, P.Treinį, V. Dautartą. Šiandien žodžių taryt jau ir pakaktų, bet neretai susiduriame su naujais tarptautiniais žodžiais, kurie plūste plūsta iš visų pasviečių, tad ir tenka ieškoti savo, originalaus žodžio, atitinkančio ir tarptautizmo turinį ir nenusižengiančio lietuvių kalbos žodžių darybos taisyklėms. Nors vis dar galima išgirsti pasakant „medija“, bet vis plačiau įsigali „žiniasklaida“. „Mobilusis telefonas“ keistinas į „kišeninį“ telefoną. Lyg pavasarinė piktžolė prigijo žodis „internetas“, bet ar ne geriau būtų jį pavadinti „žiniatinkliu“. Manau, ir mūsų didysis kalbos mokovas Jonas Jablonskis būtų patenkintas šiais naujadarais. Kad be tarptautizmų galima puikiai išsiverstume, paliudija vengrų ir suomių kalbos, o prancūzai lyg nuo pavietrės ginasi anglicizmų. Nes velnią įsileidus bažnyčion, jis tuojau pat kabarojasi ant altoriaus. Kaip vengrams ir suomiams tai pavyko padaryti, sunku pasakyti. Didžiu kūrybingumu pasižymi vaikai, kurie taip pat yra dideli žodžių pramaniūgai. Štai sėdi keturmetis vyras tėvui ant sprando, juda į visas puses ir taria: „Aš jotojas esu“. Vaizdu, tikra ir originalu bei labai sava. O didieji kalbos mokovai K. Sirvydas, S. Daukantas, A. Baranauskas, K. Jaunius, J. Jablonskis ir A. Salys sukūrė dešimtis žodžių, kurie tapo mūsų kalbos savastimi, visiems laikams prigijo kalbos vartosenoje.
7. Kirčiavimo ypatumai
Įdomi ir savaiminga yra lietuviškų žodžių kirčiavimo sistema. Taip jau ilgainiui susiklostė, kad prancūzai kirčiuoja paskutinį žodžio skiemenį (jų žodžiai yra trumpesni), lenkai pamėgo priešpaskutinio skiemens kirčiavimą. Tuo tarpu latviai tarytum žemaičiai užsispyrėliai sumanė (aišku, nesusitarę) kirčiuoti tiktai pirmąjį skiemenį. Rodosi, su labai nedidelėmis išimtimis. Lietuviai padarė savaip. Jie leido kirčiui keliauti iš vieno skiemens į kitą tarsi kokiam paukščiui skrajūnui laisvai skraidyti. Nelabai tokius kirčiavimo reiškinius gali šiandien paaiškinti patys kalbininkai akcentologai. Tai, kas vyko gūdžioje senovėje, vargu, ar kas dabar supaisys. Aišku tik viena, kad laikytasi vienodos kirčiavimo sistemos. Rodosi, kad būta kažkokio gramatiko išminčiaus, kuris patarė ar įsakė: kirčiuoti reikia įvairius skiemenis, turime skirtis nuo kitų.
Svetimtaučiai, mokydamiesi lietuvių kalbos, susiduria su itin kebliais dalykais. Jie neretai kirčiuoja saviškai, todėl juokingai suskamba vienas ar kitas žodis. Jeigu „brėkšta“ aukštaičiams – aušta, tai žemaičiams – temsta. O tarkime, tokie žodžiai, kaip kasa, arti, karti, klausė, taikai, laikais, maldavo, lauk, pamato, girti, negalės, aukštas, skustis – skirtingai juos sukirčiavus įgyja visiškai skirtingą prasmę. Šių žodžių nereikia komentuoti, nes kiekvienas supranta, koks šių žodžių prasmynas. Tuo tarpu svetimkalbis, dar nesusigaudantis mūsų kirčiavimo subtilybėse, gali patekti į nemalonią padėtį. Užuot paprašęs „lauk“ jis netikėtai gali pasakyti „laūk“. Koks graudus vaizdas gali nutikti tarpusavio bendravime. Tačiau toks kirčio žmogiškas šokinėjimas iš vieno skiemens į kitą suteikia mūsų žodžiams didelį skambumą, kalbėjimo niuansų įvairovę.
8. Botanikos įdomybės
Kiekvienoje srityje, ypač moksluose, yra specifinė terminija, būdinga tiktai šiai sričiai. Mokslo baruose daug terminų atėjo iš graikų ir lotynų kalbų, jie paplito ir įsitvirtino visame pasaulyje. Tokie žodžiai, kaip oksidas, choreografija, fonetika, metafora, chemija, elektra, bionika, oktava, ortografija, semiotika, skamba kone visose pasaulio šalyse ir visiems yra vienodai suprantami. Iš dalies tai palengvina mokslinį susikalbėjimą, bet, antra vertus, niveliuoja kalbą, ją gerokai suprastina. Būta bandymų (apie 1922-1924 metus) Lietuvoje išguiti iš lietuvių kalbos visus tarptautizmus ir įsivesti grynai lietuviškąją terminiją. Bandymas nepavyko dėl nelabai aiškių priežasčių. Juk dar Konstantinas Sirvydas taip pat šia sritimi domėjosi. Jis vietoje „filosofijos“ pasiūlė „protomeilę“ – skambų, aiškų ir originalų žodį. Deja, jis neprigijo. Ir „pedagogą“ norėjo pakeisti „vaikavedžiu“. Visai dabar nesistebėtume, jeigu taip ir būtų atsitikę. Tiktai kalbininkai žino, kad gramatikos terminai „linksnis“, „kamienas“, „veiksmažodis“, „priegaidė“, „asmuo“ yra Kazimiero Jauniaus pramanas. Nauji žodžiai prigyja vartosenoje per ilgesnį laiką. Tad dar norisi stabtelėti ties viena įdomia mokslo sritimi, kuriai ne visuomet esame dėmesingi. Tai botanika. Bevartant žodynus, tiesiog vos neapstulbau, kai susipažinau su kai kurių augalų pavadinimais. Jie taip pat ir lotyniškai pavadinami, nes taip šioje biologijos srityje yra priimta. Koks išradingumas, poetinė nuojauta, apibrėžties tikslumas ir aiškumas buvo tų, kurie sugalvojo mūsų augmenų vardus. Štai tiktai keletas pavyzdžių: širmūnė, šepšė, čiužutė, vingrūnė, lizduolė, laiškenis, raguotė, pliusnė, sprigė, puikūnas, blakstienė, skirstė, nertvė, trumpė. Juk tai nepaprastai vaizdu, matyt, neretai pats augalas savo išvaizda botaniškiams padiktavo spalvingą, raiškų žodį. Galima taip ir augalą įsivaizduoti. Patys botanikai kūrė naujus augalų pavadinimus, nesikreipdami į kalbininkus ar kitus rašto žmones.
Atgal
