Tautos mokykla
Tautiškumo problemos dabartinėje Lietuvoje (Pabaiga)
Lidija Veličkaitė
„Lietuvos maironiečių draugijos veikla ir jos indėlis į lietuvybės plėtrą” – tokia tema kalbėjo šios draugijos vadovas Eugenijus Urbonas. „Apie tai, ką davė Europai ir mums Didžioji Lietuvos kunigaikštystė dar mūsų protas ne visai suvokia, dar istorikai neparašė, nepatyrinėjo, nes daugelis vadovaujasi Rusijos kad ir pažangiais istorikais, bet jų tikslai buvo kiti” – taip sakė draugijos vadovas. Jis džiaugiasi, kad pagaliau teisybė sugrįžta į mūsų žmones, į mūsų istoriją, į Didžiąją kunigaikštystę.
Salės vaizdas
Eugenijus Urbonas papasakojo apie Lietuvos maironiečių draugijos leidžiamą laikraštį „Sandrava”, kuriame daug informacijos apie jų veiklą. Netrukus draugija vyks į Baltų vienybės dieną Zarasuose, kur dalyvaus virš 600 žmonių. O didžiuosiuose draugijos renginiuose – J. Basanavičiaus tėviškėje ir Lietuvos tūkstantmečio minėjime ant Rudaminos piliakalnio dalyvavo po 1200 žmonių. Draugijos veiklos apimtys labai didelės ir jų pamatas – Lietuvos praeitis, tautinis auklėjimas. Dabar draugija ruošiasi Maironio 150 – tųjų metinių paminėjimui 2012 metais. Norima šiuos metus paskelbti Maironio metais. Tačiau atsiremiama į Vyriausybės ir Seimo nenorą įtraukti šį renginį į darbotvarkę ir skirti paramą. Su Maironiu mes atėjome į 1918 metų nepriklausomybę, atėjome ir dabar. Vyresnioji karta turi prisiminti, kad kai Lietuvai buvo sunku, ko mes šaukėmės – ar ne Maironio giesmių ir dainų? Iš kur tokios gražios eilės Maironio – „Ten, kur Dubysa mėlyna juosta banguoja plati...”. Juk pats Maironis (Jonas Mačiulis) gimė netoli Dubysos 1862 m. Mokytis į Kauną tėvai Jonuką per Bernotų kaimą, Betygalą, Ariogalą, Čekiškę, Seredžių veždavo arkliais iki Nemuno. Ten persėsdavo į garlaivį, kuris caro laikais kursavo iš Tilžės į Kauną. Matyt iš čia ir eilės: „Ten, kur Nemunas banguoja tarp kalvų, lankų...”. Poeto tėvas Aleksandras Mačiulis buvo gerai pažįstamas su Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi, kuris dažnai užsukdavo į jo sodybą pasišnekėti. Apie ką jie kalbėdavosi? Juk čia pat buvo 1863 metai – sukilimo metai. Pats didžiausias sukilimo vadas – kun. Antanas Mackevičius. Pakely nuo Seredžiaus į Vilkiją – Ringovės kaime – kunigo suėmimo vieta. Pranešėjas apgailestauja, kad nesutvarkyta buvusi urėdija, tik atminimo vietą žymi didelis lauko akmuo ir Vilniaus inteligentų pastatytas koplytstulpis. Su pagalba vietinės valdžios tikimasi sutvarkyti apgriuvusį namą, įrengti kun. A. Mackevičiaus ekspoziciją. Čia pat piliakalnis, vaizdai į Nemuno slėnį. Toliau kelias driekiasi per Vilkiją, Raudondvarį į Kauną – kur Maironis mokėsi, gyveno. Todėl didžiausias maironiečių projektas „Maironio keliu į mokslą” ir būtų maršrutas nuo poeto gimtinės (Pasandravio dvaras) iki Kauno įamžinimas, kelio, kuris turi istorinę praeitį, kuriame susipynę gyvenimo takai – kun. A. Mackevičiaus ginklu, o Maironio žodžiu - kova prieš carinę priespaudą. Pakeliui daug mūsų Lietuvos veikėjų gyveno ir dirbo: archeologas Tadas Daugirdas, rašytojas Jurgis Savickis, filosofas Stasys Šalkauskis, 1918 m. signataras Pranas Dovydaitis. Miestų ir mokyklų muziejuose turi atsirasti Maironio ir kitų žymių žmonių ekspozicijos. Pranešėjo nuomone šis maršrutas – Lietuvos praeitis, kultūros paveldas, tautiškumas.
Apie tėviškėnų veiklą ir galimybes patriotizmo ugdyme pranešimą paruošė prof. Dalia Marija Brazauskienė kartu su Marijampoliečių bendrijos Kaune skyriaus pirmininku Algirdu Jakimavičiumi. Pranešime akcentuojama smarkiai plintanti informacinių technologijų raida, kuri atveria kelią ne tik kapitalo prasiveržimui, bet ir kosmopolitiniam mentalitetui, masinei kultūrai, kuri abejinga nacionaliniams ypatumams, patriotizmui, istoriniam paveldui, netgi dorovinėms nuostatoms. Ir tik didžiuojantis savo kalba, istorija, papročiais, savo gamta – galima ugdyti patriotizmą savo šaliai. Šį darbą gali stipriai įtakoti susikūrusios kraštiečių bendrijos. Pranešime ir pasakojama apie vieną iš jų – Kaune veikiančią Marijampoliečių draugiją, kurios tikslas prisiminti garsius žmones iš Marijampolės, daugiausia mokytojus, partizanus, poetus. Draugija rengia ekskursijas į Marijampolės, Kauno muziejus. Kiekvienas renginys žadina tautinį orumą, primindamas tikrąsias vertybes ir didina atsparumą svetimos kultūros skverbimuisi.
Su Vytauto Landsbergio fondo veikla, apie kurią Lietuvoje per daug nėra žinoma, supažindino fondo valdybos narė Gražina Vidūnienė. Fondas buvo įkurtas 1991 m. rudenį, kai prof. Vytautas Landsbergis po Sausio 13- osios įvykių buvo apdovanotas Norvegų tautos premija – beveik trys milijonai Norvegijos kronų. Tai sudaro apie vieną milijoną litų. Ši suma prof. Vytauto Landsbergio dar papildyta buvo pagrindas įkurti Vytauto Landsbergio fondą. Pinigai buvo padėti į Norvegijos banką, o gaunamos palūkanos skiriamos Lietuvos vaikų reikmėms. Didžioji dalis pinigų skiriama vaikų sveikatos apsaugai finansuojant stambius medicinos projektus, ketvirtadalis sumos – talentingų muzikantų rėmimui (stipendijoms, konkursams, stažuotėms), daug lėšų skiriama daugiavaikėms šeimoms. Taip pat įjungiamos kaip fondo rėmimo lėšos iš JAV ir vietinių rėmėjų aukų. Fondo iždą papildė jo valdybos pirmininkės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės pianistės ir koncertmeisterės Gražinos Landsbergienės bei paties prof. Vytauto Landsbergio surengtų labdaros koncertų metu suaukotos lėšos. Per 19 metų Fondas išdalijo labdarai virš 3 mln. litų. Neretai Fondui skiriamos tikslinės lėšos. Julijos ir Emilio Sinkių (JAV) lėšomis nupirkti kompiuteriai Vilniaus krašto mokykloms, Laimutė ir Algirdas Stepaičiai (JAV) ir Albinas Markevičius (JAV) savo aukas skiria švietėjiškai veiklai. Pastarųjų dėka Vytauto Landsbergio fondas nuo 2006 metų surengė vieną studentų ir keturis moksleivių rašinių konkursus, skirtus patriotizmo ir tautiškumo ugdymui. 2006 m. vasario – kovo mėnesį „Kokią Lietuvą kurs mano karta?” – dalyvavo visos Lietuvos bendro lavinimo mokyklos. Atrinkti geriausi rašiniai išleisti 2006 m. tokiu pačiu pavadinimu atskira knyga. 2006 m. spalio – lapkričio mėn. „Mano kraštas: prieš 15 metų, šiandien, rytoj” – dalyvavo Vilniaus krašto mokyklos. 2007 m. rugsėjo – lapkričio mėn. „Mano kraštas: prieš 17 metų, šiandien, rytoj” – dalyvavo Klaipėdos apskrities mokyklos. 2008 m. vasario – gegužės mėn. rašinių konkursas skirtas studentams „Laisvė ir vienybė”. 2010 m. sausio – kovo mėn. „Ką gero man suteikė Kovo 11-oji?” skirta Rytų Lietuvos mokykloms. 2010 m. rugsėjo – spalio mėn. „Vytautas Didysis. Žalgirio mūšis. Kokia reikšmė mums?” skirta daugiausia Rytų Lietuvos mokykloms.
Iš pateiktos informacijos matome, kad rašinių tematika yra aktuali, netgi skaudi šiandienai. Mokinių darbai parašyti nuoširdžiai, įtaigiai, atspindintys jų pasaulėjautą – meilę Tėvynei, kuri prasideda nuo jo paties kiemo, jo meilės gimtam kaimui ir miesteliui.
Konferencijos dalyviai labai dėkojo mokytojai Dainorai Urbonienei už turiningą pranešimą apie kun. Juozą Tumą – Vaižgantą ir tuo laikotarpiu vykstantį lietuvių tautinį atgimimą. Mokytoja pasakojo apie Juozo Tumo – Vaižganto visą gyvenimą – skirtą lietuvybės puoselėjimui. Tai buvo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir Maironio laikai, kai lietuviai mokėjo aukotis vardan Lietuvos ir tos stiprybės mes semiamės iš tų laikų ir šiandien. Gimnazistas Juozapas prie tautinio atgimimo prisidėjo vos išvydęs J. Basanavičiaus leidžiamą “Aušrą”. Pats platino leidžiamą spaudą ir lietuviškas knygas tuo pačiu jau pradėdamas rašyti į „Varpą”, „Apžvalgą” pasirašydamas Vaižganto slapyvardžiu. Jo veikla nepatiko ne tik žandarams, bet ir sulenkėjusiai Kauno kunigų seminarijos vadovybei ir vėliau, jau kunigaudamas, jis buvo kilnojamas iš parapijos į parapiją. Mokytojos D. Urbonienės visą pranešimą pateiksime „Lietuvos Aido” puslapiuose.
Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė papasakojo apie Panevėžio bendruomenės „Senamiestis”, pradėjusią kurtis 2000 m., veiklą. Bendruomenė nuo 2002 m. kasmet išleidžia po laikraštėlį, kasmet ruošia senamiesčio šventę – miesto gimtadienio (rugsėjo mėnesį) dienomis. 2007 m. pastatė informacinį akmenį – paminklą – tai pradžia memorialo, kuris paruoštas atminimui pirmos bažnyčios, pastatytos prieš 500 metų Panevėžyje. Ta proga išleista knyga „ Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir senamiesčio gatvės istorija” (redaktorė Liudvika Knizikevičienė). Už Panevėžio miesto pirmųjų bažnyčių istorijos parengimą Liudvika Knizikevičienė gavo vyskupo Jono Kaunecko padėką – palaiminimą ir Jo Šventenybės popiežiaus Benedikto XVI ypatingą apaštališką palaiminimą.
Poetė Zita Čepulytė, tarsi vainikuodama visos konferencijos pranešimus, prabilo apie dvasios nerimą, kurį jaučiame mąstydami apie tautos savastį ir jos išlikimą. Jai skaudu žiūrėti į vartotojišką etninių pamatų draskymą ir niekinimą. Poetė tarsi išrėkia: „ Komercinė aistra užvaldžiusi svarbiausią krašto kultūros tribūną – spaudą, televiziją, radiją – tarsi iššiepusi dantis technikos amžiaus pabaisa skleidžia tautos dvasią žlugdančius nuodus, atvirai nusikvatodama: ką gynėte krauju, dabar atiduosite už pigius vakarietiškus blizgučius”. Šiam technikos amžiuje žmogus jau nebenori atsakingiau mąstyti, įsiklausyti, aukotis – jis linksta ten, kur galima daugiau tų blizgučių pasigriebti, kur garsiau trata būgnai, kur ryškiau spindi dirbtinės „žvaigždės”. Televizijos laidelė „Klausimėlis” apnuogina šias būgnų ir „žvaigždynų” gadynės pagimdytus. Net turintys vidurinį išsilavinimą nebežino, kur teka mūsų šalies upių tėvas Nemunas, nei kas tas Nemunas, jei klausimas kitaip suformuluotas. „Tautos dvasia iš kartos į kartą ateina per tautosaką, tautodailę nešdama jausminę, gamtos dovanotą gilumą iš tolimiausios amžių glūdumos. Apie tautos didybę sprendžiama, kiek ji turi išsaugojusi tų savasties turtų” – taip kalba poetė. Ir matanti, kaip tos tautos dvasinės kultūros instrumento stygos trūkinėja. Tai ir tradicinės patvarios šeimos atsisakymas, gimtosios kalbos darkymas svetimybėmis, moterų pavardžių priesagų, nurodančių moters padėtį šeimoje, atsisakymas, o ir masiškas išvykimas į pasviečius svetimos laimės ieškoti, nekuriant jos čia, savoje žemėje, savoje gimtinėje paliekant ant lauko tarsi vienintelę pušelę svyruoti vėjuje. Nes vis didėjanti praraja tarp turto ir skurdo bukina giliau susimąstyti apie pradžių pradžią. Ir jei tėvynė nepaberia ant galvos materialių blizgučių – tai tokios tėvynės nebereikia. Ir kas gi garsiai, jei ne spauda turi sušukti: sustokite, atsigręžkite, susimąstykite. Čia mūsų žemė, aplaistyta protėvių krauju, privalome ją saugoti ir susikurti gerovę patys, niekas už mus pačius to nepadarys. Nes ir tos šalys, į kurias išvyksta mūsų žmonės, savo gerovę susikūrė pačios.
Kaip ir įvardinta „Konferencijoje – diskusijoje” buvo nemažai klausimų pranešėjams ir atsakymų klausiantiems. Kaip įvardijo akad. Romualdas Grigas čia, Palangoje, tarsi salelėje susirinko Lietuvos šviesuoliai, stengdamiesi įžvelgti tautos savastį glūdinčią amžiuose.
Konferencijai apibendrinti visų dalyvių pritarimu buvo priimtas memorandumas.
Konferencijos „Tautiškumo problemos dabartinėje Lietuvoje“ , įvykusios 2010 m. rugsėjo mėn. 18 d. Palangoje
MEMORANDUMAS
Mes, Lietuvos moterų lyga ir Lietuvai pagražinti draugija, apibendrinę konferencijos pranešimuose ir diskusijose išsakytas mintis ir teiginius, o taip pat vadovaudamiesi susirūpinimu šalies situacija ir bendru valstybės įvaizdžiu, manome būtinu atkreipti Lietuvos Respublikos Prezidentės, Seimo ir vyriausybės dėmesį į dabarties sąlygomis aiškiai nepakankamą mažos, sparčiai nykstančios lietuvių tautos interesų atstovavimą. Šis valstybės politikos nepakankamumas (kaip ir kiti tautos skauduliai) pasireiškia pačiais svarbiausiais pavidalais. Šiame dokumente mes paliesime tik tuos židinius bei kontūrus, kurie susilaukė konferencijos dalyvių ypatingos atidos.
Pirma. Mums nesuprantama kodėl valstybės institucijos labiau linkusios palaikyti poziciją, kuri sunkina, o ne lengvina lietuviui gauti arba išsaugoti savo istorinės Tėvynės pilietybę? Kodėl nesekama Vokietijos, Graikijos, Airijos, Izraelio ir kt. šalių pavyzdžiu? Kodėl rimčiau nesirūpinama efektyvesnėmis organizacinėmis bei politinėmis formomis remti pasaulio lietuvių bendruomenę, jos vaidmenį lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės gyvenime?
Antra. Įvertindami bendrojo lavinimo mokyklos būtinybę, kartu reiškiame didelį nerimą dėl skubotai ( vadovaujantis vien ekonominiais motyvais) likviduojamų neskaitlingų kaimo mokyklų. Ar šitaip elgiantis bręstančiai kartai nepalengvinamas Tėviškės, o per tai - ir Tėvynės pajautos, jos išgyvenimo praradimas. Ar šitaip neskatinamas Lietuvos kaimo kultūrinis ir demografinis nuosmukis?
Trečia. Visiems kelia skausmingą susirūpinimą sparčiai auganti jaunuomenės emigracija ir ypač ilgalaikiai jos padariniai. Esame įsitikinę, kad didžiąją kaltės dalį privalėtų prisiimti dabartinė švietimo sistema (bendrojo lavinimo ir aukštosios mokyklos). Joje pernelyg aiškiai išreikšta tautinio (nacionalinio) indiferentiškumo ideologija, kuri atsispindi net mokytojų rengimo programose. Neišnaudojami istorinės atminties bei etnokultūros lobynai ugdant ne tik tautinę savivoką ir nacionalinį patriotizmą , bet ir asmens dvasinę kultūrą. Ar ne per dažnai mokyklų scenose galime pamatyti pigaus žanro „amerikonizmui“ priskirtinus renginius?
Ketvirta. 2012 metais minėsime lietuvių literatūros klasiko, mūsų tautos žymiausio dainiaus Maironio 150-ąsias gimimo metines. Būtina, kad 2012 metai būtų paskelbti Maironio metais.
Visi susitelkę ieškokime sprendimų, kurie užtikrintų lietuvių tautos tęstinumą ir valstybės integralumą.
Lietuvos moterų lyga
Lietuvai pagražinti draugija
Atgal
