Tautos mokykla
05 06. Žvilgsnis į lietuvių literatūrą
Aleksandras Šidlauskas
Šiandieninė lietuvių proza išgyvena ne pačius geriausius savo egzistencijos metus. Per pastarąjį dešimtmetį neskaitėme tokio romano ar apysakos, kurie būtų dvasiškai sukrėtę, meniškai įteigę, emocionaliai patenkinę mąslųjį skaitytoją, kuriuos tuojau pat būtų nusitvėrę į rankas latvių, estų, rusų, vokiečių, švedų ar lenkų vertėjai. Kur ta geroji R.Granausko, J. Apučio, R. Šavelio, S. Šaltenio apysakų epocha, kur tie intensyvieji J. Mikelinsko, R. Lankausko, V. Bubnio, M. Sluckio, R.Kašausko romanų metai? Juk tai jau klasika tapę kūriniai. Neįvardinu jų pavadinimų – jų būtų ne vienas.
Gerai prisimenu kai kurių rajonų abiturientų ir jų literatūros mokytojų apklausą – anketavimą „Geriausių lietuvių romanų dešimtukas“. Tai buvo apie 2000metus. Štai tas dešimtukas (jis nebuvo reitinguotas, bet gana iškalbus): „Altorių šešėlyje“, „Valentina“, „Dievų miškas“, „Baltaragio malūnas“, „Baltoji drobulė“, „Vilius Karalius“, „Priešaušrio vieškeliai“, „Žalčio žvilgsnis“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Sakmė apie Juzą“. Įdėmus skaitytojas, manau, gerai žino šių kūrinių autorius. Į tąjį dešimtuką buvo patekę ir kiti romanai, bet daugiausia „balų“ gavo išvardintieji. Daug tiesos pasakyta, nemažas išprusimas parodytas.
Didžiumai šiandieninių romanų itin trūksta pagavių veikėjų charakterių, istorinės laiko tiesos, filosofinės pasaulio ir žmogaus įžvalgos, psichologinės atsklaidos. Iš teksto į tekstą vis veržiasi atviras publicistiškumas, žemos prabos žurnalizmas, žanrinė mišrainė, kompozicinis išdrykumas. Kalbėti apie kalbą net baugu – ji primityvi, neraiški, net neskoninga, padrika, užkratais apklėsta, o stiliaus anemija vis kyšo lyg Pilypo iš kanapių kepurė. Sunku būtų tarti, kodėl taip nutiko, kai yra iš ko pasimokyti, kai pasaulinė literatūros klasika kalba pati už save. Kai rašoma tik dėl rašymo, dėl pigaus populiarumo (mūsų skaitytojas dar ne itin išrankus) tikėtis meninės aistros, psichologinių žmogaus gilmenų, istorinių laiko studijų nėra reikalo. Dera prisiminti, jog prieš dešimtmetį didžio populiarumo buvo susilaukusi R. Gavelio, J.Kunčino ir J. Ivanauskaitės proza, bet manyti, kad ilgainiui jų romanistika taptų klasika, neverta. Šiandien „ant bangos“ R. Šerelytė, L.S. Černiauskaitė, B. Jonuškaitė. Tai rašytojos, kurios jautrios žodžiui, sakinio prasmei, tačiau dar tenka laukti paties geriausio jų kūrinio ateityje!Naujieji R. Granausko trys romanai – ne skaitaliena, bet jie atkartoja šio autoriaus ir temas, ir stilistinį audinį. A. Jakučiūną ar H.Kunčių gali pamėgti neišrankus, nepraprusęs skaitytojas, nors gabumai iš jų neatimti. Pritilo K. Saja ir P. Treinys, E. Ignatavičius ir P. Dirgėla, nors reikalauti iš vyresniosios kartos prozininkų naujų atradimų vargu ar galima. Jie savo ryškesnį žodį jau yra pasakę. Nors, kas žino...
Savo šviežia kalbėsena, raiškesniu sakiniu blykstelėjo V. Papievis ir K.Sabaliauskaitė, bet iki konceptualesnio kalbėjimo, iki turinio ir formos vienovės dar tolokai šaukia. Postmodernizmo užkratai, naujų literatūrinių srovių gūsiai, tariamo euroromano propaganda nevisuomet gali suteikti sparnus tolesniems skrydžiams. Urmu plūste paplūdo eseistika - kaip grožinės literatūros paribis. Pavardžių dešimtimis išvardintume. Šis trumpatekstis žanras turi savo formos žavesį, svarbius laiko žymenis, stilistinę įvairovę, bet pasiekti gilų meninį epochos ar žmogaus apibendrinimą ne šio žanro nosiai. Tai proginis kalbėjimas, tam tikras literatūros papildas, šiandienos mada. Be abejonės, tai prozininkui itin geras būdas tobulinti stilių, glūdinti sakinį, pažinti tikrovę, pajausti gyvenimo pulsą. Savo laiku S. Geda ir S. Parulskis gerai mokėjo sugroti šio žanro „klavišais“. Dabar prioritetai atitektų, regis, R. Rastauskui ir G.Kazlauskaitei.
Nemažą meškos paslaugą skaitytojams padarė viešosios bibliotekos, kurios, užuot skatinusios klasikos pažinimą, vis gviešiasi lėšų mėgėjiškai sukurptoms malūkiškoms, jazukevičiūtiškoms, marininiškoms knygoms, trileriams, detektyvams, paviršutiniškai publicistikai. Tokia rašliava estetinio skonio neugdo, nors drausti tokius tekstus niekas nesiryš. Neįtaigios, bespalvės literatų mėgėjų romanistų knygos plūste užplūsta knygynus. Vieni pataupo savo išteklius, kiti susiranda patiklų turčių rėmėją, treti per pažintis prisėlina ir prie savivaldybinių lėšų. Minimų romanistų sakinys susimaitojęs, lyg ratais pervažiuotas, žodis sukiužęs, mintis banali, idėja nuvalkiota, stilius neraiškus.
Daug akmenėlių primėtyta į kritikų daržą, destis, per maža trumpų recenzijų, kritinių studijų, pokalbių, objektyvaus vertinimo. Kritikams visko neaprėpti. Tiesa, V. Daujotytės knygos ir V. Kukulo analitiniai straipsniai visados rašytojams kelia pačius aukščiausius reikalavimus. Taip ir turėtų būti. Ne laiku iš gyvenimo išėjęs įžvalgusis V. Kubilius būtų dar daug ką pasakęs – mokamai, kritiškai, giliamintiškai, šiandieniškai ir populiariai. Deja, visa jau – tiktai klasikinės kritikos palikimas.
Minėtinas dar vienas grožinis (paribinis) žanras. Tai atsiminimai. Tiesa, tokio meninio įtaigumo, kas būta Vienuolio, A. Miškinio atsiminimuose, šiandien nė su žiburiu nesurasime, bet skoningai parašytos A. Bernoto, V.Rakausko, J. Keliuočio, R. Šaltenio, P. Treinio, B. Katinienės atsiminimų knygos – dėmesio vertas faktas. Be abejonės, šių autorių nuoširda ir visuomenine atsakomybe abejoti neverta. Tai ne buvusių nomenklatūrininkų, sovietinių partokratų V. Astrausko, Alf. Bieliausko „kūriniai“, kur svarbiau ne laikas ir jo žmonės, o savigyra, asmeninis narcisizmas. Kartais netgi koktu tuos puslapius skaityti. Gailu, kad atsiminimų vengia rašyti senosios kartos mokytojai, gydytojai, meno žmonės, netgi buvę ministrai ar jų pavaduotojai. Retos išimtys – V.Jakelaitis ir L. Šepetys.
Literatūra – ne spontaniškas reiškinys, o idėjų visuma, minties išlydžiai, teksto stilistinė kultūra, atviras prisipažinimas ir pažinimas. Tai visuomet buvo ir turi būti būdinga prozos žanrui.
Atgal
