Tautos mokykla
04 22. Paviršutiniškas požiūris į bendrinę kalbą
Arnoldas Piročkinas
Perskaičiau prof. Giedriaus Subačiaus atsiliepimą „Ar lietuvių kalbos baimė yra mūsų prestižas?“ ginantį dr. Loretos Vaicekauskienės samprotavimus apie lietuvių bendrinės kalbos nesėkmes ir smerkiantį Lietuvių kalbos instituto raštą „Dėl dr. Loretos Vaicekauskienės 2011 m. sausio 26 d. interviu“. Pirmiausia suabejojau, ar tiksli to atsiliepimo antraštė. Iš tikrųjų kas čia taip jau bijo lietuvių kalbos? Juk daugiausia bijoma ne kalbos, bet dėl kalbos. Dėl jos likimo ir ateities būgštauja tūkstančiai, o gal net pora milijonų lietuvių – pradedant jautriais kalbininkais ir baigiant paprastais, bet ne vien apie kasdienę duoną mąstančiais žmonėmis.
Baimė iš pagarbos kalbai
Tačiau, daugiau pasvarsčius, kilo mintis, jog visiškai įmanomas ir teiginys, kad mūsų visuomenėje esama kalbos baimės. Ir ką čia slėpti – tai žmonių kategorijai priklausau ir aš pats. Jausdamas kalbos baimę, dažnai ieškau prieglobsčio žodynuose, gramatikose, kalbininkų raštuose, kad nurimčiau įsitikinęs, jog mano pasakytas žodis ar parašyta frazė sutinka su kalbos norma, ar, jei nesutinka, gal pateisinami stilistiškai. Na, jei pasakymas visiškai kertasi su kalba, tai su ja susitaikau radęs mus abu patenkinantį variantą. Anksčiau, prieš 40-50 metų, tokia baimė mane retai apimdavo. Ką daro amžius... Tik ar verta šią baimę smerkti ir tuo labiau apie ją rašyti straipsnį?
Tokia kalbos baimė, kaip ir nuo jos neatskiriama baimė dėl kalbos – tikros sesutės, – labai senas dalykas, lietuvių raštijoje prasidėjęs dar XVI amžiuje. Antai visi didieji Jono Bretkūno darbai: likęs neišleistas Biblijos vertimas (1590 m.) ir Postilė (1591 m.), buvo svarstomi ir aptariami gerai lietuvių kalbą mokančių kunigų konferencijose. Mat bijota kalbos pažeidimų. Mažojoje Lietuvoje tokia lietuviškų raštų pateikimo praktika buvo gana įprasta. D. Lietuvoje reformatai taip pat rūpinosi neįžeisti lietuvių kalbos.
Kalbos baimė būdinga daugeliui mūsų XIX a. pabaigos, kai jau išryškėjo po 1883 m. bendrinės kalbos kryptis, ir XX a. rašytojams, mokslininkams, publicistams. Prof. G. Subačius užsimena, kad šių amžių sandūroje „kalbos prestižą formavo lietuviška spauda ir ją kūrusių inteligentų sluoksnis: kalbininkai (Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga), gydytojai (Vincas Kudirka ir Jonas Basanavičius), rašytojai (Maironis, Žemaitė)“. Iš jų bene vienas J. Basanavičius nebuvo slegiamas kalbos baimės. Tuo tarpu V. Kudirka, Žemaitė su visu būriu savo amžininkų, gelbėdamiesi nuo jos, su viltimi ieškojo J. Jablonskio užtarimo. Kas stiprino Maironį varžybose su kalba, šiandien negaliu pasakyti... Net nepriklausomybės metais daug rašto žmonių, jau baigusių lietuviškas gimnazijas ir aukštąsias mokyklas, bijodami užrūstinti kalbą, ieškodavo pagalbos. Tačiau nesileiskime į platumas!
Nebijoma suniekintos kalbos
Gal ne mažiau lietuvių inteligentų, išsigandusių bendrinės kalbos, imdavo gudrauti. Užuot ieškoję sandoros su ja, puoselėdavo idėją, kaip ją padaryti jaukią lyg kačiuką: ištraukim jai dantukus, nukarpykim nagučius. Tada nereikės jos bijoti, bus galima jos nepaisyti, nei prie jos taikytis. Tarp tų lengvos kalbos svajotojų visą laiką atsirasdavo šioks ar toks jos „lengvintojas“. Kai 1892 m. „Varpe“ J. Jablonskis pasiūlė nuosekliai žymėti skirtingomis raidėmis ilguosius ir trumpuosius balsius [y] ir [u], tuojau M. Sk-dra (t.y. gyd. Mikalojus Kuprevičius) ir kiek vėliau Ne Philologas (taip pat gyd. Juozas Bagdonas, nuo 1899 m. redagavęs „Varpą“) ėmė priešintis teikimui vartoti raides y ir ū. Jų priešinimasis buvo gana veiksmingas: „Varpas“ raidę ū įsivedė tik 1903 metais. Visi jų argumentai buvo ne lingvistiniai. Juos apibendrintai galėtume nusakyti kaip kylančius iš kalbos baimės: būsią per keblu tas raides vartoti. Iš tos pačios baimės kilo priešinimasis turėti nosines raides ą, ę, į ir ų. Vėliau kaip buržuazinių kalbininkų primestą liaudžiai jungą ryžtingai likvidavo šių raidžių rašymą Rusijoje leista lietuviška komunistų spauda: „Kibirkštis“ (1924-1926 m.) ar „Raudonoji vėliava“ (1928-1934). Tai buvo didelis patogumas mažaraščiams lietuviams ir ypač nelietuviams partijos nariams: nereikėjo bijoti lietuvių kalbos!
1940 m., inkorporavus Lietuvą į TSRS sudėtį, tuojau pasigirdo balsų, raginančių reformuoti lietuvių rašybą. Kilo pavojus, kad turinti visą valdžią komunistų partija, jų paakinta, mėgins iš naujo primesti lietuviškai rašybai savo principą vaduoti liaudį iš pančių. Tuo metu dar vargais negalais išleistoje „Gimtojoje kalboje“ (1940 m. birželis-spalis, sąs. 6-8 (76-78), p. 94-104) kalbininkai Petras Jonikas straipsnyje „Balsių ilgio žymėjimas praeityje“ ir Pranas Skardžius straipsnyje „Ilgieji balsiai ir mūsų kalbos praktika“ vylėsi įrodysią, kokia nevykusi būtų užmačia reformuoti rašybą išmetant raides, žyminčias ilguosius balsius. Tačiau didi idėja nemiršta. Praėjus šešioms dešimtims su viršum metų, pakartotinai Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės iniciatyva kilo pavojus nosinėms raidėms: be jų lietuvių rašyba būsianti lengvesnė. Taigi kalbos baimė ir mėginimai kalbą sutramdyti iš mūsų gyvenimo nedingsta. Ji tik keičia pavidalus.
Antai 1926 m., bijodamas kalbos varžtų, Vincas Krėvė-Mickevičius su keliais kolegomis atkakliai gynė teisę vartoti slavybes ir visokius nevykusius naujadarus. Pastaruoju metu publicistų ir kelių revoliucingai nusiteikusių kalbininkų pastangos vartoti nesulietuvintus svetimvardžius taip pat kilo iš kalbos baimės – pabūgta, kad tokia „primityvi“ kalba be originaliųjų svetimvardžių kompromituos mūsų intelektualus kitų tautų akyse.
Kalbos baimė daugiaveidė, kaip ir visos kitos baimės. Čia pateikti jos atvejai iliustruoja tik atskirus kalbos „jaukinimo“ bruožus. Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus vadovė (!) dr. L. Vaicekauskienė aplenkė visus „jaukintojus“: paskutiniu metu ėmėsi „jaukinti“ ne vieną kurį bendrinės kalbos aspektą, bet, atmetusi ankstesnę ir iki dabar tęsiamą norminamąją praktiką, pradėjo varyti į gardą visą bendrinę kalbą. Paneigusi iš J. Jablonskio paveldėtą kalbos standartizavimą, štai kaip garbioji vadovė apkaltino kurių ne kurių kalbininkų dabartinę norminamąją veiklą: „Nepasitenkinimas normų nedemokratiškumu, individualios ir situacinės kalbinės raiškos varžymu, konservatyviomis norminimo nuostatomis kaip tik leidžia įtarti kalbos standartizavime glūdintį kultūrinio ekstremizmo pradą“ (L. Vaicekauskienė. Lietuvių kalbos norminimo šimtmetis // Naujasis židinys-Aidai, 2010, Nr. 5-6, p. 170). Tačiau savo sprendimo, kaip to „ekstremizmo“ išvengti, kai, jos žodžiais tariant, „Vėlyvosios modernybės kultūrinės ir socialinės vertybės bei galimybė laisvai reikšti savo nuomonę išryškino didžiulį neatitikimą tarp oficialiųjų kalbos ideologijų ir viešai besireiškiančių intelektualų nuostatų“, ji vis dėlto nedavė. Taigi „galimybė laisvai reikšti savo nuomonę“ atveria kelią neigimui, bet ar to pakanka?
Tariamoji profesoriaus Giedriaus Subačiaus talka
O štai autoritetingasis profesorius G. Subačius minėtame straipsnyje nepasigedo kalbos kultūros vadovės pozityvaus idealo ir be išlygų paskelbė: „Iš karto pareiškiu pritarimą Vaicekauskienės mintims tiek lrytas.lt interviu, tiek ankstesnėse jos publikacijose ir diskusijose“. Gana atsainiai metęs vieną kitą sakinį, kad sutinkąs su L. Vaicekauskienės mintimis apie stovinčius už nugaros grėsmingus kalbininkus, kalbos norminimo griežtumą bei kalbos prestižą, jis toliau leidžiasi svarstyti, kas Lietuvių kalbos instituto rašto „Dėl dr. Loretos Vaicekauskienės interviu“ (LA, 2011 03 23, Nr. 64-66, p. 1,3) autoriai ir kokia teise šį raštą instituto direktorė galėjo skelbti kaip įstaigos bendruomenės nuomonę. Tam „marškinių skalbimui“ paskyrė beveik pustrečio puslapio . Net paskutinis (7) puslapis skirtas ne antraštėje nusakytai temai apie lietuvių kalbos baimę, bet dar papildomai kitų direktorės teiginių kritikai.
Taigi prof. G. Subačiaus įsikišimas į nesutarimus tarp Lietuvių kalbos instituto direktorės ir jo Kalbos kultūros skyriaus vadovės pasirodė man ganėtinai paviršutiniškas, nukrypęs į neesminius dalykus. Turint galvoje autoriaus erudiciją ir sukauptus duomenis apie bendrines kalbas, buvo galima tikėtis dalykiškesnio dr. L. Vaicekauskienės keliamų klausimų nagrinėjimo – jų plėtojimo ar tikslinimo. Trumpai sakant, G. Subačius į savo antraštinį klausimą nė iš tolo neatsakė.
Be taisyklingumo nėra bendrinės kalbos
Dr. L. Vaicekauskienė drąsiai kelia labai opias mūsų bendrinės kalbos problemas ar net skaudulius. Tačiau jai, rodos, stinga vieno esminio dalyko: kas, kaip sakyta, šiuo metu darytina? Kai paskaitai mūsų cituotą jos straipsnį, nejučia galvoje kyla išvada, kad apskritai visa lietuvių bendrinė kalba yra beprasmis darinys, primestas visuomenei J. Jablonskio, prieš kurio „diktatūrą“, kaip ji pati rašo (kabutės taip pat jos!), kadaise sukilo žinomi rašytojai, pareikalavę „teisės kurti bk nesiremiant vien taisyklingumo matu“ (cit. veik., p. 170, išnaša). Palikus nuošalyje iškreiptą bendrinės kalbos tėvo nesutarimą su keliais rašytojais, atidesniam skaitytojui, o ypač bendrinės kalbos specialistui, koks yra G. Subačius, iš karto turėtų kilti klausimas: o kuo kitu autorė siūlytų remtis kuriant bendrinę kalbą, jei ne taisyklingumo prezumpcija, tuo labiau XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios sąlygomis? Pasinaudojęs prof. G. Subačiaus straipsnyje cituojamu lotynišku posakiu, galiu pasakyti, kad bendrinei kalbai taisyklingumas buvo Conditio sine qua non (t.y. sąlyga, be kurios negalima). Dr. L. Vaicekauskienė, iš esmės imant, tokią sąlygą dabartinei lietuvių bendrinei kalbai atmeta: taisyklingumas lyg ir nebūtinas.
Iš tikrųjų J. Jablonskis, o tikriausiai ir daugumas kitų kalbininkų, pripažindami taisyklingumą kaip būtiną bendrinės kalbos sąlygą, tuo netvirtino, kad šią atmainą vartojantys žmonės negali tam tikrais atvejais pasinaudoti kitų kalbos atmainų elementais. Kas nuodugniau susipažinęs su J. Jablonskio taisymais (kalbos kultūros baro vadovei tai Conditio sine qua non!), nesunkiai įsitikins, jog jo redaguotuose Žemaitės raštuose palikta nemaža bendrinei kalbai svetimų pasakymų (žr. A. Piročkinas. Jonas Jablonskis ir lietuvių literatūra // Metai, 2010, Nr. 12, p. 89, 92-93). Būta jo pakantaus nenorminiams elementams ne tik grožinės literatūros kūriniuose, bet ir publicistikoje. Antai 1926 m., kritiškai vertindamas „Baro“ kalbą, kuri išsiskyrė ypač individualizuota netvarka ir įvairiatarme mišraine, žemaičiui Mykolui Vaitkui, vartojusiam tame pačiame kūrinyje visokių tarmių formų kratinį, jis patarė: „Rašytojui nereikia nutolti per daug nuo savos kalbos pagrindo ir taisyklių“ (JR, V, p. 11). Štai kaip jam rodėsi skolinio „prietelis“ vartojimas spaudoje: „Nė „prietelis“ čia nėra labai bartinas: pats jis žmonių platokai sakomas, nors yra svetimas žodis“ (JR, V, p. 144). Darosi keista, kai viena iš vadovaujančių kalbos kultūros barui kalbininkių, turėdama prieš akis šiuos ir nemaža kitų J. Jablonskio pareiškimų dėl tokių ne bendrinei kalbai priklausančių dalykų, vis dėlto nekritiškai kartoja V. Krėvės-Mickevičiaus ar Adomo Jakšto skleistus prasimanymus apie jo diktatūrą.
Kiek kalti kalbininkai dėl įtampos?
Taip pat keista, kai kalbos kultūros akcijos dalyvė dėl bendrinės kalbos stagnacijos ir prestižo menkėjimo kaltina kalbininkus. Kas be ko, jiems tenka nemaža dalis kaltės, ir teisinti jų nuodėmių čia neketinama. Tačiau, ką norite, tą sakykite, jie ne vieninteliai ir gal net ne labiausiai kalti dėl dr. L. Vaicekauskienės nusakytos būklės: „Perdėtas kalbos grynumo ir vienalytiškumo siekimas kelia smarkų tam tikros visuomenės dalies nepasitenkinimą: prieštaravimų būta jau prieškario Lietuvoje, bet dabartinėmis sąlygomis įtampos tapo dar ryškesnės“ (p. 172).
Dėl šios įtampos, sutikime, kalbininkai tiek pat kalti, kiek mokytojai dėl švietimo krizės, kiek dvasininkai dėl moralinio pakrikimo, kiek teisininkai – dėl kriminalinių nusikaltimų gausos. Įtampos – mūsų epochos požymis. Jeigu kalbėsime apie tos visuomenės dalies (o jos esama!), kuri bando stabilizuoti bendrinės kalbos irimą ir kurios pastangos kelia „tam tikros visuomenės dalies nepasitenkinimą“, tai tiktų drąsiai pasakyti, kad tos pastangos šiais laikais palyginti labai kuklios, net pernelyg kuklios. Viena, iš didelio būrio kalbininkų – vien daktarų ir habilituotų daktarų koks šimtas! – vos vienas kitas kiek reiškiasi kalbos kultūros veikloje. Kalbininkų sambūriai (Lietuvių kalbos draugija, aukštųjų mokyklų lituanistinės katedros ir Lietuvių kalbos institutas, leidiniai „Gimtoji kalba“ ir „Kalbos kultūra“) kiek įstengia savo darbais veikti bendrinės kalbos raidą? Palyginkime vienui vieną faktą: okupacijos išvakarėse „Gimtosios kalbos“ prenumeratorių (!) skaičius buvo pašokęs iki 10 000, o dabar „Gimtoji kalba“ kažin ar turi jų bent 500. Tada kalbos straipsnių būdavo apsčiai spausdinama įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose. Vien J. Jablonskis 1920 – 1930 m. išspausdino periodikoje 235 straipsnius.
Svarbiausia – bendrinės kalbos plėtojimo ir jos diegimo visuomenei efektas. Jei skaičiuosime bendrinės kalbos intensyvios tvarkybos pradžią nuo 1890 m., kai „Varpe“ J. Jablonskis ėmė spausdinti savo kalbos straipsnius, tai per 50 metų, iš kurių 30 ( iki 1920 m.) praėjo ypač sunkiomis sąlygomis, lietuvių kalba padarė nepaprastą pažangą. Kad būtų akivaizdus tos pažangos mastas, pateikiame ištraukėlę teksto iš 1889 m. „Varpo“ (p. 63 ). Dėl techninių kliūčių rašyba kiek sudabartinta (pvz., dviaukštė u su uždėta viršuje o, reiškusia dvibalsį, pakeista junginiu uo; yra ir kitų pakeitimų), bet kalba netaisyta:
„Vokietija. Naujai gruntavotoji Vokietija jau po beveik dvideszimt metu dar vis ne nusitvirtino gyvenimo dalykuose. Konservatyvu draugystė dabar seimuose virszu tur ir visus zokanus pagal savo dumą arba geriaus sakant pagal valdžios užmanymą įtaiso. Kad cze nuo valnybės ne daug gal buti kalbama, isz savęs iszsimanos. Dabar pat zokanai tampa pritaisomi per kurius lapams galės uždrausta buti, teisybę per staczei pasakyti. Valniejie – kad ir noprosnai – priesz nevalnybės zokanus prieszyjas, iszrodydami, kad per tokius zokanus paslaptiejie neprietelei daugsinas, ogi taipo ir yra; socialistu skaitlius mets isz meto daugsinas nuo to czėso, kaipo valdžia priesz juos ypatiszkais zokanais kovoti pradėjo“.
J. Jablonskis ne viską yra taisęs: pateiktame tekste gal nėra nė vieno jo vėliau taisyto dalyko. Bene didžiausias nuopelnas, kurio neįmanoma nė konkrečiai apibūdinti, buvo jo taisymų pavyzdys ir skatinimas suvokti kalbos dvasią, ja vadovautis ir vengti iš kitų kalbų paimtų žodžių. Juos nesunkiai atpažindavo kiekvienas inteligentas.
Kas be ko, per beveik šimtą ir dvi dešimtis bendrinės kalbos tvarkybos metų būta ir nepagrįstų, neperspektyvių sprendimų, ką laikyti paimtu iš kitų kalbų žodžiu. Dėl naujadarų taip pat būta nepasiteisinusių nuomonių. Motyvuoti tokiais pavyzdžiais bendrinės kalbos nepajėgumą, netikimą ar jos žlugimą būtų nesąžininga. Kur medį kerta – skiedros lekia. Tuo labiau, kad tarp visuomenę dirginusių ir dirginančių rekomendacijų autorių būta ir esama ne vienų kalbininkų: nemažai jų radosi iš mokytojų, žurnalistų, leidyklų darbuotojų, net medikų ar apskritai kalbos entuziastų. Kadaise profesoriui Juozui Pikčilingiui, su kuriuo turėjau progos 31 metus dirbti toje pačioje katedroje, pasiguodžiau, kad leidyklose kategoriškai taiso tam tikras visai priimtinas konstrukcijas. Ką jis manąs dėl jų? Man atsakė klausimu: Ar tu manai, kad mano pasakymų netaiso? Ir toliau aiškino, jog su leidyklų redaktoriais nesiginčijąs, jei jų siūlomas pakaitalas negadina kalbos. Aš nebuvau toks kantrus: įsitikinęs, kad taisoma be reikalo, spyriodavausi. Pavyzdžiui, viena redaktorė siūlė keisti šalutinio laiko aplinkybės prijungiamąjį žodį „kada“ jungtuku „kai“. Nesutikau: toks taisymas – grynas prasimanymas ar nesusipratimas, atsiradęs iš to, jog paprastai taisomas tokiais atvejais tik prieveiksmis „kuomet“. Kitas redaktorius išbraukė visus dalyvius, vartojamus netiesioginėje kalboje. Klausiu kodėl? Atsako: jis taip nevartojąs! Arbitru paprašiau būti žinomą redaktorių Chackelį Lemcheną. Tada redaktorius atlėgo. Panašių taisymų galima pririnkti nemažam straipsniui. Taigi perdėtu taisymu kaltintini ne vien kalbininkai.
Bendrinė kalba – siekiamasis idealas
Kiekvienam skaitančiam dr. L. Vaicekauskienės straipsnį turėtų kristi į akis bandymas atmesti bendrinės kalbos realumą teiginiu, „kad „pavyzdingai“ kalba tik nedidelė tautos dalis – lituanistai, rašytojai, redaktoriai; pusėtinai – kai kurie mokytojai, žurnalistai, aktoriai, o kiti išsilavinę žmonės, parlamentarai, verslininkai bk esą nemoka“ (p. 171-172). Tad skaitytojui belieka darytis išvadą: jei tiek mažai žmonių moka bendrinę kalbą, tai gyvenkim be jos. Žinoma, reikia apgailestauti, kad jos tobulai nemoka daug inteligentų ir bene toliausiai nuo jos idealo yra parlamentarai. Jei vadovausimės tokiu požiūriu, tai dėl tam tikros parlamentarų dalies konfliktų su moralės ir teisės principais gal atsisakykime taip pat šių dalykų?
Taigi ar aritmetiniu pagrindu teisinga neigti reikalą turėti ir ugdyti bendrinę kalbą? Visų pirma čia kalbos kultūros atstovei derėjo panagrinėti, kodėl tiek daug žmonių neišmoko geriau tos bendrinės kalbos. Gal dėl to kalta mokykla, spauda, televizija ir radijas, pagaliau tautinis mentalitetas? Gal yra tokių kalbos ypatybių, kad be ypač didelių sąmoningų pastangų bendrinės kalbos tobulai neišmoksi? Nesileisdamas į tų visų sunkumų, trukdančių tobulai išmokti bendrinę kalbą, išdėstymą, noriu pasakyti vieną gana paradoksalų teiginį: išmokti bendrinę kalbą (manau, ne vien lietuvių) lengviau tam, kuris apskritai nemoka šios tautos kalbos. Lietuviui, iš mažens mokančiam šiokią ar tokią lietuvių kalbos atmainą, ypač smarkiai nutolusią nuo bendrinės kalbos, reikia įveikti daugybę suformuotų vaikystėje įgūdžių, o juk papratimas – antras prigimimas. Vaikystėje susidarę kalbos mechanizmai glūdi kažkur už sąmonės. Jei nereikėtų taupyti vietos, būtų galima pateikti tiesiog anekdotiškų pavyzdžių, kai tie pasąmonėje esantys vaikystės kalbos elementai, nesutampantys su bendrine kalba, net labai žymiems kalbininkams iškyla į paviršių.
Tad viltis, kad visi ar bent daugumas lietuvių kalbėtų ir rašytų absoliučiai gryna bendrine kalba, yra naivu ir nerealu. Visoms tautoms (net ir didžiosioms, turinčioms bendrines kalbas kur kas seniau už mus) bendrinės kalbos tik visuomenės siekiamasis idealas. Prie jo daugiau ar mažiau priartėjama, bet jis niekada iki galo nerealizuojamas. Tad paklauskime save: ar geriau turėti tokį kalbos idealą, ar verčiau verstis be jo?
***
Išvadai dėl abiejų kalbininkų minčių būtų verta pasakyti, kad abu autoriai įsijungia į tą mūsų inteligentų (daugiausia iškilusių po 1990 metų) kohortą, kurią apibūdina intelektualų Manto Adomėno, Alfredo Bumblausko, Rūtos Marcinkevičienės, Nerijos Putinaitės ir kitų vardai. Šiai kohortai būdinga nepakanta viskam, kas buvo praeityje (retrogradiškai mąstančių žmonių nuomone) gera – tautinio atgimimo veikėjams ir jų veiklai XIX a. pabaigoje, lietuvių politikų pastangoms sukurti nepriklausomą nuo kaimynų Lietuvos valstybę. Praeityje nerandama nieko pozityvaus – nei asmenybių, nei idealų. Štai pagaliau atėjo eilė po šiuo buldozeriu pakišti į antrą šimtmetį gerokai pažengusią bendrinę kalbą – ją nuvainikuoti tokiu teiginiu ar keliamu uždaviniu: „Telieka išsiaiškinti [čia pagal senąsias taisykles reikėtų kablelio] kieno kalba tampa iš tiesų prestižine [čia derėtų vardininkas]“. Iš klausimo aišku, jog prestižinė nėra jablonskinė bendrinė kalba.
Visą svarstymą dėl bendrinės kalbos užviršuokime V. Mykolaičio-Putino eilėraščio „Nebūk tu juokingas“ posmeliu:
Pakriko mūs mintys, išklydo jausmai,/ Žmogus žmogaus nesupranta./Ir daužo šventovių vitražus/ Suįžūlėję vaikai,/ Ir drabsto purvais paveldėtą mantą.
Atgal
