Tautos mokykla
04 05. Vargai dėl bendrinės lietuvių kalbos
Prof. habil dr. Arnoldas Piročkinas
Straipsnyje „Kas yra bendrinė kalba?“ rašėme, kaip buvo pasiektas toks lietuvių bendrinės kalbos brandos lygis, kuriame atsiskleidė visos jos esminės ypatybės (LA, 2011 03 15, Nr. 58-60; 03 23, Nr. 63-68). Tačiau kelias į šį lygį buvo nelengvas, o palyginti su kitomis bendrinėmis kalbomis, gal net išimtinai ilgas ir vingiuotas. Prasidėjo jis su pirmaisiais lietuviškais spausdintais raštais XVI a. viduryje ir vedė per tarmių tankmes, įveikdamas valdančiųjų sluoksnių abejingumą ar net priešiškumą, kol 1883 m. Ragainėje ėmęs eiti laikraštis „Aušra“ galiausiai paskelbė, jog klaidžiojimai baigėsi. Rasta kryptis, kuria vedama lietuvių kalba taps tautos pasididžiavimu ir išlikimo laidu.
Vis dėlto, apsisprendus dėl perspektyvaus kelio, ir toliau būta visokių vargų. Kokių radosi vargų dėl bendrinės kalbos?
Visų pirma čia reikėtų turėti galvoje tuos sunkumus, kurie kilo iš lietuvių tautos priklausomybės Rusijos imperijai. Jos valdantieji sluoksniai buvo užsimoję beatodairiškai vykdyti rusifikaciją. Todėl lietuvių kalba buvo išguita iš mokyklų, įstaigų ir viso kultūrinio gyvenimo. Pasakyti išguita net per maža: lietuvių kalba buvo žiauriai persekiojama. Tokiomis sąlygomis negalėjo laisvai augti ir plisti bendrinė kalba, nes Lietuvoje neleista susidaryti lietuvių inteligentų – pagrindinių bendrinės kalbos kūrėjų ir pirmuoju laikotarpiu vartotojų – sluoksniui. Neturint šalyje savos spaudos, tautai trūko paveikaus bendrinės kalbos pavyzdžio ir veiksmingos jos diegimo bei tobulinimo priemonės. Šitokiomis išimtinai nepalankiomis sąlygomis nesiformavo ir nesiplėtojo jokia kita Europos bendrinė kalba XIX a. amžiuje. To neturėtų užmiršti nė vienas kalbininkas, istorikas ar publicistas, vertinantis lietuvių bendrinę kalbą ir jos tvarkybą, nes to nelemto laiko padariniai net beveik po pusantro šimto metų tebejaučiami. Tai išoriniai sunkumai, bet būta ir nemažų vidinių, pačioje kalboje glūdinčių problemų. Pamėginkime jų vieną kitą apžvelgti.
Pirmasis sunkumas – tarmių gausa
Stokojant tautą centralizuojančių ekonominių, politinių ir kultūrinių jėgų bei židinių, lietuvių kalba pasižymėjo išskirtinai susiskaidžiusiais dialektais. Iš to bendrinei kalbai kilo dvejopų sunkumų. Visų pirma daugybei žmonių buvo nelengva įgusti vartoti nepažįstamos šnektos pagrindu atsiradusią bendrinę kalbą. Pačius didžiuosius skirtumus jie lengviau įveikdavo, bet smulkesnių – kirčiavimo, morfologijos, sintaksės ir leksikos – tarmybių likdavo pasiryžusių kalbėti bendrine kalba sąmonėje ir prasprūsdavo jų šnekoje ir rašiniuose. Dažnai net patys kalbos tvarkytojai atkakliai stengdavosi bendrinei kalbai primesti savo gimtosios šnektos ypatybių ar elementų, tuo be reikalo sudarydami konkurenciją bendrinėje kalboje jau įsigyvenusiems reiškiniams.
Antai toks įžymus kalbininkas Kazimieras Būga, dėl kurio kvalifikacijų niekam nekyla abejonių, ne kartą yra neatsilaikęs šiai pagundai. Jis, kurį laiką teikęs vartoti tris priešdėlio į- variantus į-, in- ir im- (indėti, įsibesti ir imbesti), vėliau apsigalvojęs piršo apibendrintą priešdėlį in-:“Priešdėlio in rašymas visur rytietiškai būtų maloniai sutiktas visų mūsų atsilikusių rytiečių“, - rašė jis. Kartu rekomendavo vartoti ir prielinksnį in. Pasigavę autoritetingo mokslininko neapgalvotą raginimą, kurie ne kurie rašytojai ir publicistai perėjo prie tokio priešdėlio ir prielinksnio vartojimo. Tuo ypač pasižymėjo Fausto Kiršos redaguojamas žurnalas „Baras“ (1926 m.).
Ką bendrinei kalbai yra mėginę iš savo gimtųjų šnektų primesti kiti kalbininkai, rašytojai ar publicistai, šiuo kartu neapžvelgiame. Būta kelių veikėjų, kurie iš principo nepriėmė „suvalkiečių“ tarme grindžiamos bendrinės kalbos ir iki amžiaus galo rašė savaip. Tarp jų visų ryškiausiai išsiskyrė aušrininkas Juozas Miliauskas-Miglovara. Jo manyta, kad gryniausiai lietuviškai kalbama apie Viduklę, tad ir vidukliškių šnekta turinti tapti bendrine kalba. Šiai šnektai pritaikė savo rašybą: išmetė visas raides su diakritiniais ženklais, ilguosius balsius žymėjo dviem raidėmis. Dar 1924 m. sausio 17 d. aušrininkas rašė: „Vidukliszkis kalbesiis („tarmii“) pagal Neamona tarp Dubiisas ir Juuras upiu...roda savimi liemeni kalbos lietuviszkosios“. Tokios ir panašios „teorijos“, būdamos visiškai nepavojingos įsigalėjusiai bendrinei kalbai, visiems kėlė vien šypseną. To nepasakysi apie kalbos dalykus daugiau ar mažiau išmanančių autorių pastangas įterpti į bendrinę kalbą tarmiškus elementus: jie neturtino jos, bet ardė benusistojančią vartoseną.
Sunkumai apsispręsti dėl kalbos normų
Vis dėlto pirmajame, pradiniame bendrinės kalbos tarpsnyje ne tarmių gausa ir jų gynėjų pastangos priešintis „suvalkietiškai“ jos krypčiai buvo didžiausia kliūtis kelyje. Daugumas lietuvių inteligentų ganėtinai gerai suvokė, kad vienos tarmės sudaroma bendrinė kalba – neišvengiama būtinybė ir kad „suvalkiečių“ tarmė, būdama tarp žemaičių ir rytų aukštaičių, tam reikalaui tinkamiausia. Sunkiausias dalykas buvo ir tebėra kuo tiksliau nustatyti slypinčias kalboje normas, ypač kai reikia iš kelių atsirinkti pačią perspektyviausią. Šitas darbas nelengvas net labai kvalifikuotam specialistui. Tik 1890 m. to ėmėsi Jonas Jablonskis, bet ir jam ne visada pavykdavo atrinkti tinkamiausią. Pradedantis kalbininkas tada susidūrė su mase nepažintų, neištirtų kalbos reiškinių. Jam niekas nepateikė kalbos normų kanono – taisyklių, lemiančių bendrinės kalbos sistemą.
Prie to kanono žingsnis po žingsnio J. Jablonskio eita visą gyvenimą, ir tiek, kiek pažengdavo to kanono link, kalbininkas galėdavo teikti rekomendacijų. Kitaip sakant, su J. Jablonskio ištirtų kalbos normų gausėjimu kartu buvo tikslinama bendrinės kalbos sistema. Iš to susidarė procesas, kada ilgai vartoti, įprasti kalbos reiškiniai po kurio laiko darydavosi netinkami, keistini. Tai, žinoma, gerokai trikdė visuomenę, dirgino ją ir sunkino bendrinei kalbai kelią į ją.
Kaip buvo ir tebėra svarbu numatyti teikiamos normos padarinius, galinčius atsirasti net labai tolimoje ateityje, rodo mums paprasčiausias bendrinės kalbos elementas – rašyba, t.y. raidynas ir jo vartojimo taisyklės. Rašybos taisykles iš tikrųjų vargu ar galima laikyti kalbos norma, tolygia fonetikos, gramatikos ar leksikos normoms. Rašyba, būdama susitarimo padaras, yra tik susijusi su fonetikos normomis ir gali šiaip ar taip jas veikti. Ryškiausias tokio poveikio pavyzdys – nenuoseklus garso „j“ žymėjimas tarptautiniuose žodžiuose, keliantis dabar nemaža problemų. Turime gausybę žodžių, kuriuos reikalaujama tarti su „j“, bet kas iš tikrųjų taip gyvenime taria? Nebent keli ypač stropūs kalbininkai ir vienas kitas jų prigrasintas radijo bei televizijos pranešėjas. Taigi kas taria „j“ žodžiuose biblioteka, bibliofilas, socialinis, socializmas, specialus, archaika, archaizmas, babuinas, deizmas, nacionalizmas, nacionalinis ir kt.?
Rasime nemaža atvejų, kur vienais atvejais tos pačios šaknies žodžiuose „j“ ir tariamas, ir rašomas, o kitais reikalaujame jį tarti, bet nerašomas, pavyzdžiui, archajiškas, archajinis, bet archaika. Tam tikruose žodžiuose, kuriuose pagal analogiją gali žmogus tarti tą „j“, žodynuose įspėjama to nedaryti, kaip antai: žodžiuose jubiliatas, melioracija, kapelionas būtinai tartina be „j“. O štai du vienodai skambantys žodžiai – graikų legendinis poetas Arionas ir krikščionybės šakos atstovas arijonas: jie rašomi skirtingai. Vienodai tariame žodžių antrąsias dalis, bet skirtingai rašome – milijardas ir biliardas.
Kodėl taip atsitiko? Pagrindinė priežastis, kad neišlaikytas principas, jog rašyba turi tiksliai, kiek tai įmanoma, išreikšti tarimą. Nuo šio principo nukrypta manant, kad tarptautiniuose žodžiuose to „j“ galima nerašyt, kaip jis nerašomas kitose kalbose, visų pirma lotynų kalboje. Tačiau gyvenimas parodė, kad tokia prielaida pasikliauta be reikalo. Atrodo, iš šios painiavos reikia eiti įteisinant žodžių biblioteka ir giminaičių, taip pat kitų nurodytų tarimą be „j“. Sugrąžinti į juos prarastą „j“ – tuščias darbas.
Rašyba veikia taip pat lietuviškų žodžių tarimą. Pavyzdžiui, po minkštojo priebalsio morfologiškai rašome a ir ai; priebalsio minkštumas žymimas raide i (išskyrus priebalsį j). Tad turime parašymus: laukia, tyliai, vėjas, vėjai. Tokioje pozicijoje raidės a, ai iš tikrųjų reiškia ne įprastą garsą „a“ ar „ai“, bet ištariamą garsą „e“ ir „ei“; šie garsai yra atsiradę dėl supriešakėjimo. Tokia yra privaloma lietuvių bendrinės kalbos norma. Tačiau tenka girdėti dainuojant chorus ir atskirus dainininkus, kurie stengiasi tokiais atvejais tarti ne e ir ei, bet a ir ai. Toks tarimas yra nenorminis.
Šiuos pavyzdžius pateikiame tam, kad aiškiau įsivaizduotume, kaip sunku spręsti kalbos tvarkymą, o kaip sakyta, rašybos problemos yra bene pačios paprasčiausios.
Kirčiavimo painybės
Didžiausių prieštaravimų tarp kodifikuojamos normos ir realiosios gyvenimiškos vartosenos patiriame dėl skirtingo žodžių ir net ištisų jų grupių kirčiavimo. Tie prieštaravimai ir sunkiausiai sprendžiami. Paimkime tik žodžius su antraisiais dėmenimis -metras, -gramas. Kodifikuota norma reikalauja kirčiuoti jų priešpaskutinį skiemenį (pagal 2 kirčiuotę): kiloMETras, centiMETras, kiloGRAmas (kirčiuotą skiemenį čia ir kitur rašysime didžiosiomis raidėmis). Dabar jau daugelis žmonių ima įprasti taip tarti, bet nemaža iš seno kirčiuoja šių žodžių trečiąjį skiemenį nuo galo. Iš kur atsirado toks kirčiavimas ir kodėl reikalaujama kirčiuoti antrąjį skiemenį? Senasis, nenorminis kirčiavimas tikriausiai atėjo iš lenkų kalbos: joje šie žodžiai, kaip ir visi, gauna kirtį antrajame skiemenyje (kiLOmetr, kiLOgram). Ir lietuvių kalboje esama išimties: tiesiai iš graikų kalbos paimtas žodis peRimetras kirčiuojamas taip kaip trečiajame nuo galo skiemenyje, taigi reikalauja, kad įsimintume.
Tokių buityje „lenkiškai“ kirčiuojamų žodžių esama nemažai: visa grupė su pabaiga –entas (taisyklingai kirčiuotini: cemENtas, argumENtas), -logas (filoLOgas, psichoLOgas). Girdime žodžius kabiNEtas, alfaBEtas, advoKAtas, monoPOlis, kirčiuojamus taip pat trečiajame skiemenyje nuo galo.
Ne mažiau sunkumų kelia pačių lietuvių kalbos žodžių kirčiavimas. Mat kone pusė Lietuvos pakliūva į plotą, kuris apima šnektas, šiaip ar taip atitraukiančias kirtį iš galūnės. To atitraukimo yra keli variantai. Šių šnektų žmonėms, kurie atitraukia iš galūnės kirtį (kirčiuoja, pavyzdžiui, žodžius dukTĖ, gaiDYS, virŠUS, vaGA, vaGIS, galVA ir t.t. atitraukdami kirtį į pirmąjį skiemenį), sunku susigaudyti, kaip tarti bendrinės kalbos žodžius, kaitaliojančius kirčio vietą. Prie jų prisideda ir tarptautiniai žodžiai teMA, probleMA, poeMA, literatūRA, temperatūRA ir kt., kurių kirčiavimą ne galūnėje dar veikia kitos kalbos. Tad nieko nuostabaus, kad ima žmogui net galva suktis.
Kirčiavimo įvairovė būdinga taip pat šnektoms, kurios kirčio iš galūnės neatitraukia. Gana nereta, kad tas pats žodis vienoje šnektoje kirčiuojamas vienaip, o kitoje – kitaip. Yra net iki penkių to paties žodžio kirčiavimo variantų. Antai paprastas žodis: apie Kamajus, Rokiškį, Kupiškį, Širvintas, Ukmergę sako slėNYS (kirčiuoja kaip genys, pagal 4 kirčiuotę). Vajasiškio apylinkėse (Zarasų raj.) šis žodis kirčiuojamas pirmajame skiemenyje SLĖnis (kirčiuojamas nepastoviai, kaip peilis, pagal 2 kirčiuotę). Tuo tarpu Sedoje, Plateliuose, Doviluose (Klaipėdos raj.), Vaiguvoje (Kelmės raj.), Nemakščiuose (Raseinių raj.), Čekiškėje (Kauno raj.), Jankuose (Šakių raj.), Skriaudžiuose (Prienų raj.), Žaliojoje (Vilkaviškio raj.) šis žodis kirčiuojamas pastoviai pirmajame skiemenyje pagal 1 kirčiuotę (kaip KURmis). Taigi bene didesnė dalis lietuvių įpratę kirčiuoti šio žodžio trečiąjį variantą. Tačiau kuris iš trijų variantų buvo įteisintas? Nuostabu: pirmasis. Net J. Jablonskis (nežinia kodėl) 1918 m. Voroneže išleistame „Mūsų žodynėlyje“ teikė nepatogiausią variantą slėnys. Šiuo atveju jo pasiduota bene Kazimiero Būgos įtakai. Šis 1908 m. išėjusioje „Aistiškų studijų“ I dalyje jau buvo teikęs slėnys. Dėl jo abu kalbininkai galėjo būti apsitarę iki 1918 metų. K. Būga savo teikimą pakartojo 1919 m. išleistos A. Leskyno (Leskien) knygos „Litauischen Lesebuch mit Grammatik und Woerterbuch“ recenzijoje. Nepaisant autoritetingų kalbininkų ir kitų jų pasekėjų teikimo, toks kirčiavimas neprigijo, kol pagaliau imta leisti kirčiuoti šį žodį pagal 2 kirčiuotę, paliekant antroje vietoje ir kirčiavimą slėnys (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, IV leid., 2000 m.). Bet ir ši nuolaida neišvengiamai kelia klausimą: o kodėl nederėjo įteisinti vakarų aukštaičiams ir žemaičiams būdingo kirčiavimo pagal 1 kirčiuotę.
Panašiai pasielgta ir dėl žodžio indauja kirčiavimo. Jo yra net penki variantai: 3b, 2, 4 ir 1 kirčiuotės (šios dvi atmainos: su kirčiu pirmajame skiemenyje – INdauja, o kita su tvirtapradžiu kirčiu antrajame skiemenyje inDAUja). Iš visų penkių variantų patogiausios yra dvi pastarosios atmainos. Jų antrąją atmainą vartoja veliuoniškiai, šakiškiai, sintautiškiai, merkiniškiai, kučiūniškiai (Lazdijų raj.), užpališkiai (Utenos raj.). Tad toks kirčiavimas gana paplitęs. Tačiau mūsų kalbos tvarkytojai pasirinko kažkodėl sunkiausiąjį kirčiavimą – pagal 3b. Taip kirčiuoja gana nedideliame plote apie Ėriškius, J. Balčikonio tėviškėje. Ar čia tik ne tas atvejis, kai kalbininkas pasiduoda pagundai praturtinti bendrinę kalbą savo šnektos bruoželiu?
Įvairuoja žodžių su priesaga -ybė kirčiavimas. Dabar bendrinėje kalboje nustatyta kirčiuoti juos pastoviai antrajame skiemenyje nuo galo (1 kirčiuotė). Tai nukrypimas nuo „suvalkiečių“ normos: šie kirčiuoja pagal 2 kirčiuotę: daugumas linksnių turi tvirtagalį kirtį (ženklas riestinis) antrajame skiemenyje nuo galo ir tik du (vien. įn. ir daug. gal.) galūnėje. Tačiau daug „suvalkiečių“ vieną žodį kirčiuoja išskirtinai – tai žodis LYgybė, kur yra tvirtapradis kirtis pirmajame skiemenyje. Sprendimas apibendrinti šiuos žodžius pagal rytų aukštaičių ir žemaičių šnektas rodosi gana racionalus: sūduviai negalėtų tam prieštarauti.
Nemaža lietuvių dalis – bene visi žemaičiai, veliuoniškiai, jurbarkiškiai, taip pat zanavykai – yra gana nuosekliai apibendrinusi būdvardžių su priesaga –inis kirčiavimą priesagoje (išskyrus du linksnius, kur kirtis galūnėje). Dabartinei lietuvių kalbai teikiamas kitoks kirčiavimas: supaprastintai tariant, pagal daiktavardžio daugiskaitos kilmininko kirčio vietą. Jeigu daiktavardis, iš kurio daromas būdvardis, daugiskaitos linksnyje turi kirtį galūnėje, tai būdvardis kirčiuojamas priesagoje – sutampa su žemaičių ir zanavykų kirčiavimu. Tačiau jei daiktavardis kirtį turi tame linksnyje ne galūnėje, tai iš jo padarytas būdvardis išlaikys kirtį tame pačiame skiemenyje, pvz.: KUMščių – KUMštinis, VĖjų – VĖjinis, SIEnų – SIEninis, RANkų – RANkinis. Tad žemaičių, zanavykų, jurbarkiškių, veliuoniečių šnektų žmogui, įpratusiam nuo mažens ir šio tipo būdvardžius kirčiuoti priesagoje, jau kyla didelių sunkumų.
Tačiau to dar negana: išmokęs šią taisyklę, negali būti tikras, kad visada sukirčiuosi būdvardį su -inis pagal bendrinės kalbos reikalavimus. Pavyzdžiui, šalia daiktavardžių kilmininkų BULvių, DRObių, GLUOSnių, MIEžių, MILtų lauksi būdvardžių, kurių kirtis bus šaknyje, ne priesagoje. Taip net kuriose ne kuriose šnektose ir kirčiuojama. Tačiau norminiai žodynai ir vadovėliai nurodo, kad šie būdvardžiai turi kirčiuojamą priesagą. Ši išimtis taikoma būdvardžiams, padarytiems iš daiktavardžių, reiškiančių medžiagą. Deja, istorija dar nesibaigia: medžiagą juk reiškia ir daiktavardžiai cukrus, druska, duona, durpės, vilna, vynas ir pan., bet iš jų padaryti būdvardžiai kirčiuojami jau ne pagal minėtą reikšmę: jų kirtis pirmame skiemenyje, pagal bendrąją taisyklę! Gyvojoje kalboje kartais atsiranda tokių kirčiavimo atvejų, kad net sunku suvokti jų priežastis. Pavyzdžiui, ir tokiose šnektose, kurios visus būdvardžius su priesaga -inis kirčiuoja apibendrinę pagal vieną tipą – priesaginio kirčiavimo, ima kirčiuoti ne taip, kaip teikiama bendrinei kalbai buiTInis, gamTInis (taigi toks kirčiavimas nesikerta su jų šnektos kirčiavimu), bet pirmąjį skiemenį. Toks kirčiavimas nesiremia nė viena iš minėtų taisyklių. O gal čia priežastis ta, kad mokant kirčiuoti MALkinis, PLYtinis, neatkreipiamas dėmesys, jog negalima tokio kirčiavimo apibendrinti?
Tokio netikslaus mokymo padariniu reikėtų laikyti daiktavardžių iDĖja, VĖliava kirčiavimą galūnėje. Kažkaip mūsų muzikai, apskritai inteligentai užmiršo, kad reikia kirčiuoti daug. galininką GIESmes šaknyje, o ne galūnėje. Pasiklausai muzikologo Viktoro Gerulaičio: per jo vedamas radijo valandėles tik ir girdi kirčiuojamus šiuos žodžius galūnėse. Ir niekas nepasako jam, kaip dera išlaikyti šiuos kalbos pustonius.
Taip, lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimo sistema labai sudėtinga, sunki išmokti. Tačiau išmokti įmanoma: nereikia tik užmiršti žvilgtelti į žodyną.
Lietuvių kalbos sintaksės subtilybės
Kalbos sudėtingumas rodo ir jos subtilumą. Ypač sudėtinga sintaksė byloja apie subtilią minties ir santykių raišką. Dažnai toji lietuvių raiška ir unikali: kitos Europos kalbos yra ją gerokai paprastinusios, o kuriuos ne kuriuos atvejus net praradusios. Paimkime kad ir tokį sintaksinį atvejį kaip apibrėžto ir neapibrėžto daiktų skaičiaus ar kiekio reiškimą galininko ir , gramatiškai tariant, dalies kilmininko linksniais prie veiksmažodžių, su kuriais paprastai sakomi galininkai ar vardininkai. Net ir artimiausia lietuvių kalbos giminaitė, jos tikroji sesutė latvių kalba yra jau gerokai šių linksnių priešpriešą išdildžiusi, nors ir ne visai praradusi. O ką jau kalbėti apie slavų kalbas. Germanų ir romanų kalbose nėra nė pėdsako likę dalies kilmininko vartosenos.
Kas tikrai moka lietuvių kalbą, tas aiškiai skirs pasakymą „Ar pasiėmei pinigų?“ nuo pasakymo „Ar pasiėmei pinigus?“. Rusų ir lenkų kalbos čia tikriausiai abiem atvejais turės vien galininką. Lietuviškai sakome „gauti lietaus“ (galininkas čia visiškai neįmanomas), tuo tarpu latviai pasakys „dabūt lietu“ (kilmininkas turėtų galūnę -us, kilusią iš -aus). Ne mūsų tikslas išsamiai lyginti šiuo atžvilgiu kalbas, bet reikia turėti galvoje, kad lietuvių kalba yra veikiama kalbų, kurios dalies kilmininką vartoja mažiau ar jo visiškai nevartoja. Antai skaitau laikraštyje:“Nekenksmingų dozių nėra. Bet kokia dozė gali sukelti atsitiktinius reiškinius – genetinius pokyčius ar vėžinius susirgimus“. Čia vietoj galininkų pasigendu dalies kilmininko: atsitiktinių reiškinių – genetinių pokyčių ar vėžinių susirgimų.
Kodifikuojant bendrinės kalbos normas, svarbu teisingai suvokti ir apibrėžti jų ribas. Sintaksėje tai ypač sunku padaryti. Nėra tuo atžvilgiu lengva apibūdinti ir dalies kilmininko vartojimą. Todėl net tarp pačių kalbininkų kartais kyla nesutarimų. Vienas ryškiausių tokio nesutarimo atvejų yra vadinamoji naudininko su bendratimi konstrukcija, išimtinai būdinga lietuvių kalbai ir vartojama prie tam tikrų daiktavardžių pažyminiu, reiškiančiu daikto paskirtį, ar prie veiksmažodžių (taip pat ne visų) ir būdvardžių kaip tikslo aplinkybė. Dažnai naudininkas su bendratimi susiję ir su daiktavardžiu, ir su veiksmažodžiu. Labiausiai nesutariama dėl klausimo, prie kurių daiktavardžių ši konstrukcija vartotina, o prie kurių – ne.
1905 m. J. Jablonskis, kaip rodo Liudo Giros užrašai (LMA biblioteka, f. 96-36), pradėjo svarstyti šią problemą. Iš karto teikė naudininką ir bendratį pasakyme „tai duos vilties tikslui pasiekti“, bet paskui ėmė abejoti: po dienos kitos L. Gira užrašė: „duoda vilties pasiekti tikslą... tikslui?, tikslo?, tikslas?“ Per likusius 25-erius savo gyvenimo metus J. Jablonskis pataisė nemaža galininkų ir vos vieną kitą naudininką prie bendraties. Nei iš tų taisymų, nei iš gramatikose teikiamų pavyzdžių negalima išvesti aiškios taisyklės, su kuriais daiktavardžiais vartotini šie linksniai. Pats kalbininkas taip pat tokios taisyklės nėra davęs. Tai pamėgino padaryti gana vėlai, 1968 metais, J. Jablonskio darbų tęsėjas Juozas Balčikonis „Kalbos kultūroje“ (Nr. 14) išspausdintame straipsnyje „Tikslo naudininkas su bendratimi“ (žr. „Rinktiniai raštai“, t. I, p. 392-393).
Tačiau, kai palygini J. Balčikonio teikiamus atvejus su J. Jablonskio siūlytais pavyzdžiais, tuoj pastebi, kad tarp abiejų kalbininkų esama skirtumų. Antai J. Jablonskis prie daiktavardžio priemonė kelis kartus nurodė vartoti naudininką su bendratimi (imtis priemonių komisijos nariams pašaukti tieson, Raštai, V 36). Tuo tarpu J. Balčikonis tokį naudininką ir bendratį keitė: priemonės doleriui gelbėti = dolerio gelbėjimo priemonės. Jam taip pat netiko naudininkas su bendratimi prie daiktavardžių draugija, leidinys, straipsnis pasakymuose: draugija jaunimui šelpti, leidinys Prūseikai atminti, straipsniai raidai pažinti. Na, o štai J. Jablonskis 1925 metais rašė: “...įsteigiama draugija ar draugijėlė kalbos mokslui tirti.... “ (Raštai, t. I, p. 279).
Kodėl du žymūs kalbos mokslo specialistai svarstomu klausimu nesutaria? J. Balčikonis, parinkęs pluoštelį pavyzdžių, iš jų padarė išvadą: „...tikslo naudininkas su bendratimi esti prie žodžių, reiškiančių daiktus, įrankius, su kuriais galima tą tikslą pasiekti“. O štai „Draugija nėra toks įrankis ar priemonė, su kuria galėtum sušelpti jaunimą“, - nusprendžia toliau kalbininkas. Pateiktuose jo pavyzdžiuose ir žodžiai leidinys, straipsnis nėra priemonės, kurios atmintų ar pažintų pasakytus daiktus. Po šio straipsnio ypač daug ginčų kėlė J. Balčikonio neigiamas atsiliepimas apie pasakymą „Disertacija mokslų kandidato laipsniui įgyti, nes disertacija nėra įrankis (priemonė), kad duotų laipsnį“.
Toks naudininko su bendratimi apribojimas iš pirmojo žvilgsnio atrodo gana įtikimas. Tačiau štai J. Jablonskio „Linksniuose ir prielinksniuose“ įrašytas žmonių kalbos pavyzdys: Šiandien bus gera diena bitėms kopti (kopinėti, kuopti, medui imti). Čia žodis diena nereiškia daikto ar priemonės, įrankio, su kuriuo atliekamas medaus ėmimas. Jeigu šis pavyzdys nėra atsitiktinis, tai leistų sakyti, kad J. Balčikonis ne visai tikslus: jo taisyklė per siaura. Pats J. Jablonskis naudininką su bendratimi vartojo dar prie daiktavardžių laikas (laikas medui nešti), proga (laukia progos savo „kroviniams“ atiduoti). Norint patikimiau išspręsti šią problemą, prie kurių daiktavardžių vartojamas naudininkas su bendratimi, reikėtų ryžtis, nepagailėjus laiko ir jėgų, sijote išsijoti visus abiejų kalbininkų raštus ir turimus autentiškus šaltinius (pvz., tarmių tekstus ir tautosakos rinkinius). Dabar rodosi, kad iš tikrųjų naudininkas su bendratimi mažiau tinka prie abstrakčiųjų daiktavardžių, kaip viltis, noras, pastangos, sąlygos, leidimas, bandymas, nuotaika ir kt. Šios konstrukcijos vartojimas prie žodžių draugija, komitetas, komisija, organizacija, leidinys, straipsnis, diena, proga, laikas ir pan. lieka galutinai neišspręstas. Esama vis dėlto polinkio prie jų vartoti naudininką su bendratimi. Gal čia atsiliepia J. Jablonskio poveikis, o gal prielaida, kad, kaip dažnai būna, kalbos reiškiniai turi tendenciją abstrahuotis – nuo konkrečiųjų eiti prie apibendrintų reikšmių. Juk štai turėjome du konkrečios reikšmės veiksmažodžius rišti ir sieti. Pastarasis įgavo abstrakčią reikšmę: siejame ne tik karvę su saitu, bet ir teoriją su praktika.
Kategoriškumas – ne išeitis
Pastarasis pavyzdys rodo, jog kategoriškas kalbos reiškinių apribojimas gana rizikingas dalykas. Bendrinės kalbos tvarkyboje neišvengiama tam tikro subjektyvumo. Kalbos moksle ir praktikoje bėdų kyla ne iš to, kad turime objektų, kuriuose sunku įžvelgti objektyviuosius dėsnius, giliai glūdinčias normas, bet iš to, kad mokslininkai ir praktikai iš savo nepilnų duomenų suabsoliutina išvadas. Tokių pavyzdžių turime daug. Jų neišvengė nė J. Jablonskis: pernelyg platus buvo jo kalbinės veiklos laukas, pernelyg sunkios buvo jo gyvenimo sąlygos, pernelyg vienišo jo darbuotasi kalbos tvarkybos baruose, kad būtų galėjęs išvengti šiokių ar tokių abejotinų sprendimų. Dabar, praėjus 120 metų nuo jo veiklos pradžios ir 80 metų nuo pabaigos, vargu ar yra reikalo juos čia nagrinėti. Turime prieš akis naujų visuomenę trikdančių nepagrįstų kategoriškų rekomendacijų.
Visoms kategoriškoms kalbos rekomendacijoms apžvelgti ir parodyti, kad jos abejotinos, reikėtų didelės studijos. Vis dėlto vieną dabar vėl naujai pradėtą eskaluoti atvejį lyg ir vertėtų užkliudyti. Pastaruoju metu pasigirdo balsas, kad esą nemokšiška tarptautiniuose žodžiuose tarti kietąjį „l“, po kurio eina kitas priebalsis, o po jo užpakalinės eilės balsis (garsas) a, o u (pvz., valsas, polka). Nesą ko čia „l“ tarti kietai: taip netariama kitose kalbose, taip netarią ir daugelis lietuvių. Tarp pavyzdžių, kur esąs nepagrįstai siūlomas kietasis „l“, atsidūrė ir mano vardas Arnoldas. Jeigu dėl kitų žodžių galiu būti įtartas kaip stokojantis kvalifikacijos, tai dėl šio vardo jaučiuos visiškai kompetetingas: jį girdžiu jau 80 metų tariamą tik su kietuoju „l“. Vardas atėjęs iš vokiečių kalbos, kuri šeimai visą mano kūdikystės ir vaikystės laiką buvo gana artima (iki 1939 m. kovo 23 d. gyvenome Klaipėdos krašte, visi mokėjom vokiškai), bet tai neturėjo įtakos lietuviškam vardo tarimui. Norėdamas šį vardą ištarti su minkštuoju „l“ turėčiau stengtis, ir man jis skambėtų labai nenatūraliai.
O dėl kitų žodžių reikėtų pasakyti štai ką. Ne vieni lietuviai savo kalboje taria juose kietąjį „l“: taip daro ir latviai, kurie savo raštuose aiškiai skiria dviem raidėmis kietąjį ir minkštąjį „l“ (šis žymimas raide „l“ su nosine apačioje). Štai jie rašo: alfa, alfabets, devalvacija, impulss, pulss, polka, net žodyje valsis, kur du priebalsiai eina prieš priešakinės eilės balsį, yra kietasis „l“. Jeigu šioje pozicijoje „l“ būtų minkštas, tai raidės apačioje būtų prikabinta nosinė. Tokią raidę su nosine jie rašo žodyje dzilš „gilus“.
Tiems, kurie norėtų čia išlaikyti „l“ minkštą, vis dėlto derėtų atkreipti dėmesį į dvi aplinkybes. Visų pirma visi svetimieji žodžiai normaliai per kurį laiką prisitaiko prie juos priimančios kalbos sistemos. Tad susidaro tam tikras „tarpuvaldžio“ periodas: vieniems žodžiams ar jų grupėms jis trumpesnis, kitiems – ilgesnis. Bendrinė kalba nėra reiškinys, kuriam būtų toleruojama ilgą laiką svetima ypatybė. Tad, turint galvoje, kad tas svetimasis minkštasis „l“ ilgainiui turi išnykti, ar verta atkakliai priešintis ir dirbtinai stabdyti neišvengiamą baigtį? Tuo labiau neverta, nes, jeigu būsime sąžiningi, turėsime pripažinti, kad šiais atvejais minkštasis „l“ perimtas ne tiek iš pirminių šaltinių (prancūzų ir vokiečių kalbų), kiek palaikomas rusų kalbos. Antra vertus, kadangi procesas trunka kažkiek laiko, tai galima pageidauti tik vieno: per tą „tarpuvaldį“ buitinėje sferoje toleruokime tų žodžių nesulietuvėjusią tartį. Tačiau girti diktorius, kad jie nesilaiko kalbos normos, iš tikrųjų nereikėtų: jie turi šiuos žodžius tartisu kietuoju „l“.
***
Visos bendrinės kalbos atsirado ir augo sudėtingomis politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis sąlygomis. Tos sąlygos ypač sudėtingos ir nepalankios buvo lietuvių bendrinei kalbai ir paliko joje nepageidaujamų dalykų. Tačiau tegul jie ir apskritai visokie gausūs bendrinės kalbos tvarkybos sunkumai negąsdina visuomenės. Atsiranda žmonių, kurie, pasibaisėję dėl bendrinės kalbos problemų gausos ar net nesėkmių, skuba neigti pačią bendrinę kalbą, ją tvarkančių kalbininkų ir nekalbininkų darbo prasmę. Pagalvokime, kokia šiandien būtų mūsų bendrinė kalba, ir apskritai ar ji būtų, jei J. Jablonskis 1890 metais, matydamas, kad jam reikia imtis nepabaigiamo darbo, būtų nuleidęs rankas ir palikęs lietuvių kalbą gaivališkai raidai! Tada jis buvo vienui vienas, o problemų tūkstančiai. Šiandien mūsų laipsniuotų lietuvių kalbos specialistų – bene šimtas, lietuvių kalbos mokytojų – keli tūkstančiai, o problemų? Pagrindinės problemos – turėti kantrybės, turėti noro sutartinai puoselėti savo kalbą.
Atgal
