Rinkimai
04 18. Keturi prieš vieną...
LRT 2014 m. balandžio 14 d. debatų laidos „Teisė žinoti“ įspūdis
Arnoldas Piročkinas
Oficialiai skelbta, kad laida skiriama debatams dėl nelietuvių tautybės piliečių asmenvardžių rašymo Lietuvos Respublikos išduodamuose asmens dokumentuose, bet iš tikrųjų šiuose „debatuose“ vyravo lenkų pavardžių problema. Tad kaip vyko tie debatai?
Jau iš karto, dar jiems neprasidėjus, sprendžiant iš laidos dalyvių sudėties, buvo galima spėti, kad bus šaudoma į vienus vartus, kad vienam Valentinui Stundžiui, Seimo nariui, kitataučių piliečų pavardžių lietuvinimo šalininkui, atlaikyti savo vartus „sausus“ bus neįmanoma. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė, aiškiai suvokdama, kad atsisakymas dokumentuose lietuviškai rašyti nelietuvių pavardes reiškia tam tikrą gėdingą kapituliaciją, labiausiai stengėsi išsaugoti savo rankas nesuteptas: rūpinosi, kad atsakomybė tektų politikams, įstatymų leidėjams. Tačiau galiausiai, verčiama Konstitucinio Teismo nutarimo, turėjo noromis nenoromis pripažinti, kad ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija neišvengiamai turės pasakyti savo nuomonę, bet ją pasakys, kai Seimas oficialiai paklaus. Na, o likę laidos dalyviai – Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas, Lietuvių kalbos instituto sociolingvistikos skyriaus vedėja dr. Loreta Vaicekauskienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas Antanas A. Jonynas jau iš seno žinomi „internacionalistai“. Priešingai, negu derėjo diskusijai vadovaujančiam asmeniui, laidos vedėja Rita Miliūtė buvo ne šiaip ketvirtoji „internacionalistė“, bet aktyvumu ir atkaklumu viena prilygo savo trims kolegoms. Tad jėgos pasiskirstė labai neproporcingai: keturi prieš vieną (Kalbos komisijos pirmininkė susilaikė nuo aiškaus nuomonės išsakymo svarstomu klausimu). Taigi jau parinkta laidos dalyvių sudėtis rodė, kad iš anksto turėtas tikslas suniekinti nuomonę, jog dokumentuose visų piliečių pavardės ir vardai rašytini sulietuvinti – lietuviškais rašmenimis ir su lietuviškomis galūnėmis. Debatų eiga tai patvirtino.
Reikia ne tik parašyti, bet ir paisyti tarimo
Sąmoningai ar nesąmoningai debatai pasidarė vienpusiški: apsiribota tik svetimvardžių rašymo problema ir visiškai nuošalyje palikta kita jų vartojimo pusė – tarimas, o kartu ir abiejų santykis. Juk svetimvardžiai, kaip apskritai visa moderni kalba, dabar turi dvi sistemas: nuo seno egzistuojančią garsinę raišką ir, atsiradus raštui, tą garsinę raišką fiksuojančią grafiką. Vadinasi, negalima išleisti iš akių, kad vartotojas šiais laikais susiduria su dviejų kalbos sistemų – garsinės ir grafinės – derinimo problema.
Pasaulio kalbų praktika rodo, kad ši problema sprendžiama gana skirtingai. Pavyzdžiui, kinų kalba iš principo garsinės ir grafinės sistemos nederina, net negali suderinti. Šiuo požiūriu kinų kalbai visai artima yra anglų kalba. Artima ir gramatikos lygiu. Antai anglų kalbininko Frederiko Bodmerio knygoje „Pasaulio kalbos“ sakoma: “Mes esam daugsyk nurodę, kad iš visų Europos kalbų anglų kalba yra artimiausia kinų kalbai“ (cituojama iš Frederick Bodmer. Die Sprachen der Welt. 4. verbesserte Auflage. – Koln-Berlin. P. 234). Suprantama, kad ir anglų rašybos santykis su garsine raiška yra ypatingas. Čia rašybai nekeliamas tikslas reikšti žodžio garsinę sudėtį. Kai nėra tokio tikslo, anglų kalba darosi abejinga į ją iš kitų kalbų ateinančių asmenvardžių ir vietovardžių grafinei raiškai: be gailesčio atmeta raidžių variantus su papildomais priedais: brūkšneliais, nosinėmis, taškais, paukštukais ir t.t.
Kitos kalbos, vartojančios daugiau ar mažiau modifikuotą lotynišką raidyną, nuo „klasikinės“ anglų kalbos pavyzdžio yra įvairiai nutolusios: vienos, kad ir galėtų, dėl įvairių priežasčių artimesnės angliškai sistemai, kitos svetimvardžius linkusios visiškai įjungti į savo kalbą – juos rašo fonetiškai (kiek leidžia tų kalbų išgalės). Nuosekliausiai šios nuostatos laikosi latvių kalba: tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, įsikūrus nepriklausomai Latvijos valstybei, be didelių ginčų latviai įsivedė svetimvardžių sulatvintą rašybą. Lietuviai buvo lietuviai: jie tuo metu pradėjo rūpintis nelietuvių jausmais, kurie sukils, kai išvys savo pavardes parašytas lietuviškai. Vis dėlto Lietuvos piliečiai nelietuviai be didelio prieštaravimo išmoko rašyti savo pavardes sulietuvintas. Dauguma nelietuvių priklausė žydų tautybei. Žydams buvo įprasta, kad nuo amžių lietuviai jų pavardes vatodavo visiškai sulietuvintas – kaip ir pačių lietuvių. Žydas, kurio pavardė jidiš kalba skambėjo Šapiro, lietuviškuose dokumentuose rašomas Šapira ar Šapiras, visai neprieštaravo tokiam jo asmens „negerbimui“. Jo žmona natūraliai, prisitaikydama prie lietuviškų pavardžių sistemos, vadinosi Šapirienė, o dukra – Šapiraitė. Šio principo nepaneigė nė vieno kito žydo pasilikta nelietuviškos formos pavardė Šapiro. Tas pats principas taikytas ir lenkams, rusams, totoriams, baltarusiams.
Užsieniečiams, apsigyvenusiems Lietuvoje, tada būta atlaidesnės nuostatos. Kas suvokė lietuvių kalbos sistemą ir ją brangino, tas taip pat savo pavardę sulietuvindavo, kaip tai darė šveicaras Joseph Ehret, kuris 1919 m. atvyko į Lietuvą ir visai suprantamai ėmė rašytis lietuvių spaudoje Juozas Eretas. Nesipuikavo savo vokiškomis pavardėmis nė profesoriai Vosylius Sezemanas su Eduardu Volteriu. Kol dirbo Lietuvoje (1925-1940 m.), savo rašinius lietuvių spaudoje pasirašinėjo lietuviškai vokietis Viktoras Jungferis (Victor Jungfer). Tačiau niekas nebūtų stebėjęsis ar piktinęsis, jei tada jie būtų išlaikę savo originaliąsias pavardes – jomis pasirašinėję lietuviškus raštus: vakarietiškos kultūros inteligentai buvo linkę propaguoti ir vartoti originaliąją svetimvardžių vartoseną. Šią tendenciją nutraukė 1948 m. išleistas „Lietuvių kalbos rašybos žodynas“. Jo teiktą kaip vienintelį galimą vartoti svetimvardžių vartojimo lietuvių kalboje principą nuosekliai ir ryžtingai rėmė, o gal ir skatino ar net inicijavo Maskvos tikslus vykdžiusi Lietuvos komunistų partija ir jos formuojami valdžios organai. Beje, latviai, atrodo, dėl savo principo vartoti sulatvintus svetimvardžius visą laiką neturėjo kokių problemų – nejuto partijos globos. Estai, skirtingai nuo latvių ir tarybinio laiko lietuvių, nuosekliai laikėsi svetimvardžių vartojimo originaliąja forma. Tad čia kyla klausimas, kodėl jie turėjo teisę juos vartoti savitai. Bet į tą klausimą tegul mėgina atsakyti mūsų „vakarietininkai“, kurie, praėjus keleriems metams nuo nepriklausomybės atgavimo, laimėjo „Pyro pergalę“: grąžino lietuvių kalbai prieš 1948 m. buvusį svetimvardžių vartojimo dvilypumą.
Debatuose nebuvo užsiminta, kad dabar spaudoje ir toje pačioje televizijoje viešpatauja nė jokioje kitoje kalboje nepasireiškiantis toks svetimvardžių vartosenos chaosas. Apie tai jau ne kartą rašyta, o pagaliau ir kiekvienas atidesnis skaitytojas ar žiūrovas, nebūdamas nei kalbininkas, nei žurnalistas, nei rašytojas, tai aiškių aiškiausiai mato ir net tuo piktinasi. Tik debatų dalyviams tokia netvarka nė motais. Ji net patogi tiems politikams ir veikėjams, kurie siekia kuo greičiau patenkinti tomaševskininkų užgaidas.Štai šitas skubėjimas labai ryškiai prasikišo Seimo vicepirmininko G. Kirkilo kalbose. O didžiai mokyta sociolingvistė dr. L. Vaicekauskienė net pareiškė abejonę, ar apskritai kalba ir jos rašyba esanti sistema.
Kalba -ypatinga sistema
Kalba yra ypatinga sistema – tai sistemų sistema. Kiekvienas kalbos lygis, kiekviena jos sritis turi savo sistemą. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad jos, būdamos daugiau ar mažiau uždaros sistemos, viena su kita nėra susijusios. Tam tikrų, sakytume, ypač subtilių sąsajų tarp jų esama. Ir absoliutus vienos sistemos ardymastrikdo kitų sistemų funkcionavimą. Pavyzdžiui, žmogui, įpratusiam glaudžiai sieti garsą ir raidę, angliškos svetimvardžių vartosenos elementų diegimas lietuvių kalboje visų pirma apsunkina arba tiesiog atima to žodžio garsinį suvokimą. Pasidaro sunku žymėti originaliosios rašybos žodžio kirtį ir priegaidę (tai labai aktualu lietuvių ir toms kalboms, kurios turi priegaides). Pavyzdžiui, jeigu nemokate angliškai, kaip perskaitysite originaliai rašomą pavardę Shakespeare, kaip pažymėsite kirtį ir priegaidę. O gal tai lietuvių kalbai toks menkniekis, jog neverta nė kalbėti?!Jei vartojame šią pavardę lietuviškuose tekstuose originalią, kyla sunkumų pridėti ir linksnio galūnę. Kai kas gal pasakys, kad su lenkų pavardėmis taip nebus. Bijočiau sutikti su tokiu teiginiu. Reikėtų dar gerai pastudijuoti. Be to, šis atvejis nepaneigia principo, kad nemokamos kalbos rašyba trukdo suvokti žodžio garsyną.
Lenkai, reikalaudami, kad jų pavardės pase ir kituose asmens dokumentuose būtų rašomos tik lenkiškai, turi galvoje ne tik raides w ar sz, bet ir vienaskaitos vardininko linksnį. Karštus lenkų patriotus jau nuo XIX a. pabaigos piktina, kad lietuviai prie lenkiškų pavardžių vyriškos giminės vienaskaitos vardininko prideda šiokias ar tokias galūnes: Mickiewicz – Mickevičius, Dąbrowski – Dombrovskis, Moniuszko –Moniuška, Kajetan – Kajetanas. Kai po II pasaulinio karo lenkų emigrantų spaudoje prasidėjo kampanija dėl lietuvių „barbariškumo“, pasireiškiančio tuo, jog pridedamos lenkų pavardėms lietuviškos galūnės, tada Lundo universitete dėstęs lenkų kalbininkas Stanislavas Vestfalis (Stanislaw Westfal, 1911-1959) keliais straipsniais įrodinėjo, jog lietuviai šiuo atžvilgiu iš principo nesiskirią nuo lenkų. Tačiau šios temos toliau neplėtojame: apie tai jau ne kartą rašyta spaudoje. Čia tik galima pridurti, kad debatų dalyviai nutylėjo ir šią problemą.
Debatai iš esmės apsiribojo viena svetimvardžių vartojimo lietuvių kalboje puse: rūpintasi išlaikyti jų grafiką. O visiškai nebuvo pažvelgta į tuos keblumus, su kuriais susiduria lietuviškai kalbantis žmogus, kai jis išgirsta svetimvardį, o paskui nori jį susirasti originaliai parašytą ar tiesiog pats jį užsirašyti, jei nemoka tos kalbos. Net ir kiek pramokęs svetimos kalbos, jis ne visada pataikys tiksliai parašyti išgirstą svetimvardį. Apie tokius atvejus taip pat nemaža rašyta įvairiuose leidiniuose. Jeigu debatų dalyviai šiuos dalykus praleido tylomis, ką apie tokius iškilius lietuvių kultūros žmones gali pagalvoti? Arba jie neskaito spaudos (kadaise buvo populiarus šūkis „Laukiniai žmonės laikraščių neskaito“), arba ignoruoja kiekvieną mintį, galinčią paneigti ar bent susilpninti jų idėjas. Jei pasitvirtintų pastaroji prielaida, galėtume atsidusti Cicerono žodžiais: „O tempore!O mores!“ (O laikai!O papročiai!).
* * *
Ak, dar galėtume tęsti problemų vardijimą: jų nemaža liko nepaminėta vadinamuosiuose debatuose tą sekmadienio vakarą. Aišku, laidai reikia atrankos. Rengėjai atsirinko visų pirma tai, kas turėjo patvirtinti jų tezę – tebūnie patenkinti agresyviųjų lenkų politikų reikalavimai. Išskyrus Valentiną Stundį, ne sykį spaudoje ir Seime kartotas Konstitucinio Teismo išaiškinimu pagrįstas siūlymas problemą spręsti papildomu įrašu pase, debatų dalyvių dėmesio nesulaukė. Ką gi, lietuvių kalba atlaikė tiek atakų, išsilaikys ant kojų ir po šio smūgio žemiau juostos.
Atgal
