POLITIKA
2025.01.03.Rinkimų metai baigėsi, rinkimų metai prasideda
Mažvydas Jastramskis
VU TSPMI docentas
Kaip demokratiją skiriame nuo autoritarinio režimo? Esminis kriterijus yra laisvi ir sąžiningi rinkimai. Praėjusiais metais šį testą laikė daugybė valstybių – balsavo beveik apie pusę viso pasaulio gyventojų.
Aišku, įsitvirtinusiose diktatūrose šis testas turi mažai prasmės – ten rinkimai yra fiktyvūs ir parodomuoju būdu legitimuoja valdžią. Rusijos ir Irano valdantieji žmonėms leidžia balsuoti, tačiau persekioja opoziciją, prigalvoja būdų, kaip užkirsti kelią režimui nepatogiems kandidatams ir riboja žodžio laisvę.
Bet ir tokios priemonės nėra pakankamos, kai autoritarinė valdžia silpsta. Irano prezidento rinkimų pirmajame ture balsavo vos 40 proc. gyventojų. Diktatūroms mobilizuoti rinkėjus gal net labiau reikalinga, nei demokratijoms – toks žmonių pasyvumas aiškiai rodo, kad pasitikėjimas režimu yra mažas.
Kiti autokratai net nesugebėjo įtikinti, kad laimėjo. Štai Venesuela yra panaši į žlugusią valstybę. Prie tokios ekonominės katastrofos, kaip ten, valdžia bet kurioje demokratijoje būtų nušluota. Beveik nebejojama, kad realybėje prezidentas Nicolás Maduro ir patyrė pralaimėjimą didele persvara. Tačiau suklastoti rinkimų rezultatai skelbė jo pergalę. Rinkimų testas išsklaidė visas abejones – režimas yra tiesiog nusikaltėlių šutvė.
Irano valdantieji žmonėms leidžia balsuoti, tačiau persekioja opoziciją
Balsavimo rezultatų skaidrumas sukėlė daug abejonių Sakartvele. Deja, kol kas ženklai gausiai protestuojančiai pilietinei visuomenei nėra palankūs – demokratinio testo neišlaikę valdantieji toliau konsoliduoja galią.
Rinkimai Moldovoje ir Rumunijoje puikiai atskleidė tarptautinį autoritarizmo kišimąsi į demokratijos procesus ir kartu socialinių tinklų pavojus. Be Rusijos aktyvios paramos ir neapskaitytos, gausios reklamos „TikTok“ platformoje Kremliui draugiški kandidatai šiose šalyse nebūtų įgavę tokio populiarumo.
Tiesa, tik Moldova išbandymą išlaikė iki galo demokratiškai – nors ir per plonytį plauką, bet pro-vakarietiška prezidentė Maia Sandu visgi laimėjo konkurencingoje kovoje. Rumunijoje pirmojo turo rezultatus panaikino konstitucinis teismas. Nors priežastys įtikina, tačiau kyla klausimų, ar tokia demokratijos gynyba nekenkia pačiai demokratijai – galiausiai juk balsuoti už vieną ar kitą kandidatą renkasi žmonės.
Būta valstybių, kuriose rinkimai parodė demokratijos gyvybingumą. Tarptautinės organizacijos jau kurį laiką atkreipia dėmesį žmogaus teisių ir žiniasklaidos laisvės nuosmukį Indijoje. Tačiau rinkimų testą šalis išlaikė – valdantieji prarado absoliučią daugumą ir turės valdyti koalicijoje. Autoritarinėje valstybėje taip neįvyktų.
Atsitiko ir paskirų, niūriems laikams labai reikalingų demokratijos sėkmės istorijų – pavyzdžiui, pilietinės visuomenės aktyvumas nulėmė konkurencingus rinkimus ir valdžios pasikeitimą Senegale. Šalis nepasuko į diktatūrą.
Kaip dėl Vakarų?
Daugelis apžvalgininkų su nerimu laukia naujosios Donaldo Trumpo kadencijos – jo kampanija ne tik leido suabejoti tolesniu JAV lojalumu tarptautiniams aljansams, bet ir flirtavo su tvirtos rankos valdžia. Bet jei žiūrėsime į rinkimus – jie patvirtino JAV demokratiją. Reikia pripažinti du dalykus. Pirma, už Trumpą balsavo absoliuti dauguma rinkėjų, tai įvyko laisvoje ir konkurencingoje kovoje. Antra, valdžios perdavimas įvyko sklandžiai.
Europietiški rinkimai – Europos Parlamento, Prancūzijos, Austrijos, keliose Vokietijos žemėse – buvo dviprasmiški. Viena vertus, absoliuti dauguma europiečių vėl patvirtino paramą nuosaikioms, centro kairės ir dešinės partijoms. Atitinkamai nekyla abejonių dėl to, kad šiame regione rinkimai yra skaidrūs, laisvi, konkurencingi.
Kita vertus, radikalios dešinės ir euroskeptikų populiarumo augimas verčia sunerimti. Ne todėl, kad jau kyla grėsmė demokratijai – taip nėra. Ir ne tik todėl, kad tokios partijos dažnai įgarsina Rusijai palankias pozicijas.
Negerai tai, kad viešajame Europos diskurse įsitvirtino skirstymas į du stalčius. Jeigu balsuoji už radikalios dešinės partijas – reiškia, esi kone rasistas ir anti-demokratas. Jeigu balsuoji už partijas link centro – reiškia, nesi toks.
Tačiau nelegalios migracijos, terorizmo, nusikalstamumo problemos egzistuoja. Ir neprivalai būti rasistas, kad tai rūpėtų. Jeigu demokratijos galutinis testas yra rinkimai, turime kartu savęs klausti – ką reiškia jų rezultatai?
Šie klausimai yra aktualūs ir Lietuvai. Praėjusiais metais balsavome net penkis kartus – sudedant Europos Parlamento rinkimus, po du prezidento ir Seimo rinkimų turus. Nors žmonių aktyvumas juose nuvilia, bet visi rinkimai tikrai buvo laisvi ir sąžiningi, o juose dauguma balsų gavo nuosaikūs, centro politikai.
Demokratijos testą vėl išlaikėme.
Sunkiau sekasi su rezultatų interpretacija ir nepasidavimu į politines emocijas. Būtinai turime atkreipti dėmesį į politikų melą ir demagogiją, ypač kai liečiamos nacionalinio saugumo temos. Tačiau kartu turime bandyti suprasti, kodėl dalis žmonių balsuoja taip, kaip balsuoja – o galbūt dar svarbiau, kodėl iš viso nebalsuoja. Ir kartu pasidžiaugti, kad regiono kontekste mūsų demokratija ir rinkimų rezultatai atrodo gerai.
Rinkimų metai baigėsi, bet laisvi rinkimai demokratijose niekada nesibaigia – tik per juos atpažįstame, ar neslystame link diktatoriškų vilionių. Kitais metais parlamentus rinks Vokietija, Norvegija, Japonija, Australija. Prezidentą vėl bandys išsirinkti rumunai, rinks valstybės vadovą ir kaimynai lenkai.
Pagaliau nesustyguotus, konkurencingus partijos lyderio rinkimus galimai turės ir Lietuvos konservatoriai.
Atgal
