Poezija
2024.10.30.Po Ukrainos dangumi širdis kalbėjo…
Zita Čepulytė
Dangaus žydrynė
Padangėn paukštis lyg akmuo įkrinta,
Tarsi aukšton bedugnėn žydrumos,
Atrodo, kaipgi šios padangės nepamilti,
Kur tiek šviesos, dainų ir šilumos.
Prisiglaudus vaismedžių pavėsin
Į žydrynę skrieju širdimi
Ir Ševčenkos mintį tariu šviesią:
,,Vai kodėl, žmogau, sparnų tu neturi?“
Žmonės
Jiems gamta stepių juodžemiu plaukus nudažė,
Akyse rusvas atšvaitas spindi Karpatų,
O dvasia – tarsi Dniepras – plati ir gili,
Nesulaikomą vėjo veržlumą jauti,
Nesibaigiantį saulės ir žemės dosnumą,
Iš milžinkapių semiamą jėgą neramią –
Jovarų tiesumu saugot gimtąją žemę.
Dainos
Dainavo jie, o aš verkiau…
Jų dainos grauduliu širdin sruveno,
Tokiu romantišku, tokiu kvapu medaus,
Jausmus beglostančiu, lyg būtų mano
Tas graudulys, parsivežtas iš Lietuvos,
Paleistas skrist su stepių vėjais,
Klajot bekraščiuose kviečių laukuos,
Ieškot, kur žemė ir žydrynė susilieja,
Arba pakilt grakščiais aro sparnais,
Meilę tėvynei skrydyje dainuoti,
Veržlumą tautos dvasios skleist
Ir niekam švento paveldo neatiduoti…
Mačiau tave, didingoji šalie
Mačiau tave, didingoji šalie,
Ne kartą peržengiau viešnagės slenkstį,
Mačiau, kaip tu rytais anksti kelies,
Kad būtumei žmonijai duonos ramstis.
Mačiau riaumojančią galybę tavo upių,
Padangę laižančias liepsnas gamyklų kaminų,
Kaip auksaspalvės kviečių marios supas,
Girdėjau gaudesį iš šachtų šulinių.
Kiek tik aprėpti žvilgsnis gali,
Po mėlyną padangę plačiuose laukuos,
Dainas saulėgrąžų girdėjau Visagaliui,
Svaigau jų stebuklinguos apžavuos…
Mačiau tave, didingoji šalie,
Dar gedinčią aukų ,,Golodomoro“,
Laisvės sparnais į ateitį veržies,
Bet… žiaurus ,,brolis“ sunaikint panoro…
Karas… Karas…
Mačiau siaubą, bėgantį per stepę,
Mirties debesį, vėjuotą, be lietaus,
Mačiau jovarus, didvyriams rodant taką,
Laisvės liepsną keliančius iki dangaus.
Aš girdėjau žemę aimanuojant
Ir vaitojant be pastogės senolius,
Aš mačiau, kaip slenkstį pabučiuoja,
Žingsniai tų, kurių jau nebebus…
Brėkšta rytas, nuo gaisrų pajuodęs,
Klykia paukščiai žuvusių balsu,
Kas pripils ištuštintą aruodą,
Jei pasėliuos duobės apkasų?!
Karas karas karas… nuožmus karas,
Springstąs ašarom ir skaičiais netekčių,
Iš gimtų namų svetur išvaręs,
Už troškimą likt ukrainiečiu.
Pabėgėlės ukrainietės rauda
Neški, paukšteli,
Gimton šalelėn
Širdies manosios raudą,
Kur svyra dulkėtos
Šermukšnių kekės
Į gedulo duobę graudžią.
Sakyk brolužėliui –
Narsiam kareivėliui:
-Išvyti grobuonį priešą!
Pasaulis žino,
Kaip Ukraina
Rankas į laisvę tiesia.
Benamės kelias…
Verkia vaikelis…
Ieškau svetur paguodos…
Paukščiu parskrisiu…
Pėsčia sugrįšiu…
Dinki, grobuoni juodas!
Atgal