Poezija
02.05. TYLI ŠIMTMEČIAI
Kęstutis TREČIAKAUSKAS
Meteorai nekrenta į žemę.
Jie tiktai praskrieja dangumi.
Mūsų žvilgsniai platų skliautą remia,
Kur gelmė Visatos nemari.
Kartais jaučiamės tokie menki, bejėgiai
Po žvaigždžių sietynais, mėnuliu.
Amžinybės laikas mus prislėgęs.
Aš žmogus. Išeiti negaliu.
Iš tų šviesmečių. Iš tų erdvių beribių.
Kur tiek paslapčių ir nežinios.
Laiko daug. Bet taip mažai radybų.
O iš ten - žinutės nė vienos.
Tyli šimtmečiai. Ir tūkstantmečiai tyli.
Protėvių nelieka nė žymės ...
Ar pateko jie į laimės pilį ?
Gal tai sapnas tik. Gal niekas nelaimės ...
PARYMOK
Ir kapines giliai užklojo sniegas.
Minkštučiai balto pūko patalai ...
Po jais tėvai ir broliai tyliai miega.
Tu jų ramybės drumst neprivalai.
Joksai takelis neveda už vartų.
Net pėdos neįspausta nė vienos.
Sustok ir parymok. Bent vieną kartą.
Ties ta riba nutrūkusios dienos.
Pagerbęs amžinos ramybės tylą,
Sugrįžk prie kasdienybės, prie darbų.
Taip greit, taip greit gyvenimas sudyla.
Mylėti jį - prasminga. Pagarbu.
PRIE CIRKO ARENOS
Atidėk į šoną viską, kas tau rūpi.
Darbus, pomėgius ir rytdienos planus.
Renkasi kvailių teatro trupė.
Ten tau paukščio pritaisys sparnus.
Uodegą prisegs spalvingą, puošnią.
Ir drabužiais juokdario aprengs.
Pastatys į vidurį upokšnio
Ir šaipysis, kol visai nudrengs.
Rodys pirštais kaip į keistenybę.
Linksma bus. Įžeidinės, kvatos.
Jei nubus, į šlaunį sau įgnybę,
Viską vėl iš naujo pakartos.
Juk už cirką sumokėti grašiai
Dividendų bus perkūniškų verti.
Plokit, džiaukitės ir spjaudykite drąsiai.
Jūs juk cirke. Prie arenos taip arti !
REIKIA KANABĖKO
Reikia kanabėko ! Reikia šakių !
Tiek prisikaupė "to gero" - net baisu.
Šitiek bjaurasčių vieni kitiems pasakėm,
Kad įklimpome į mėšlą lig ausų.
Netgi "faktinis" šalies valdovas
Tvarto srutose paniro virš galvos.
Tarėsi, jog taip visus nukovęs.
Kaip nekęsti reikia Lietuvos !
Jau ne runkeliai. Ne šunauja. Ne žmonės !
Patys tampame "Jedinstvos" kariauna ?
Mus fašistais krikštijo "Omonas".
O dabar ir partija - Viena.
Kur jokių kitų nepripažįsta.
Nes, esą, ji išrinkta tautos ...
Penkialapiais čia, ne vėliavom pražysta.
Jos jau niekas kitas neatstos.
Postai bus paveldimi. Kam rinkti ?
Mesl turtėsime.Kiti lai pavydės.
Jiems tik smegenis reikės gerai ištrinkti.
"Nezabudkės" mums žydrai žydės.
BAČKONYS
Bačkonys, kur bačka alaus
Iš Biržų, ar iš "Švyturio"
Į svečio pilvą nukeliaus
Su kiaulės kojos viduriu.
Su duona, ta, su česnaku -
Paskrudinta, pasūdyta.
Su arklio žvengiančio juoku,
Kreivais dantim paliudyta.
Ir kur tiek telpa to alaus ?
Gal skrandžiai jų bedugniai ?
Visus, kas tuo keliu keliaus,
Bačkonys trauks kaip ugnys.
Ne drugelius, o jų pilvus,
Kur tilps visa statinė.
Gerai pažvelkit į savus -
Ar nosys nesutinę ?
ŽINOTI SAVO VIETĄ
Idėjos kaip ir valgis -
Užeina kas ant seilės,
Ir pjauna tartum dalgis,
Ir vėlei gimsta eilės.
Per sūrios ar per saldžios.
Arba visai be skonio.
Geriau ne apie valdžią.
Geriau tik apie žmones.
Kaip mylisi. Kaip dirba.
Kaip protas juos palieka.
Ir kokios mintys kirba,
Kai nieko nebelieka.
Tik gelda. Ta sulūžus.
Ir dar bedantė senė.
Taip taip. Gerai paūžus.
Ir puikia pagyvenus.
Visiems belieka gelda.
Matyt per daug norėta.
Galvon neįsikalta -
Žinoti savo vietą.
Bet taip ir neįkalta,
Visai nesužinota,
Kad juoda - kartais balta,
O balta - kartais juoda.
