Poezija
01.14. Vasario 16-oji
Rita Bijeikytė – Gatautė
Sustabdykim savy banguojančią jūrą,
Nuo jausmų blaškomą, draskomą piktai
Ir išleiskim į kelią plaukti laiveliui,
Leiskim jam plaukti noriai, laisvai...
Plaukia laivas, vis plaukia,
Virš jo plėvesuoja trispalvė.
Daug kainavo Vasario 16-oji,
Dabar išsaugoti turime ją!
Neša laivą laisvės vėjas,
Iš aukštybių akys Pirmtako stebi.
Nauja širdimi į laisvę ištrukę,
Laivą budriai mes saugome, lydim.
2021-02-11
Mūsų mažiau
Tai ne Rusija, Kinija ne Uhanas,
Tai mes –
ir mūsų mažiau nei trys milijonai!
Tai siekim išsaugoti JĄ,
Tarsi širdį savoj krūtinėj.
Tarsi širdį apgaubkim skydu,
Iš vidaus ir iš išorės.
Kas gali dabar trypti labiau,
Jei ne mūsų pačių vergo kojos.
Buvo visko: daug skausmo ir ašarų buvo,
Sesės verkė vienumoj likusios.
Šiandien stovim prie Katedros –
Mūsų mažiau nei trys milijonai!
Draugei
Restauruota pilis šalia kelio,
Vijoklių garbanos draikos,
apraizgę gelsvą fasadą,
Bet nematau tavęs,
Nėra tenai tavęs―kaimynai šneka.
Einu ieškot vaikystės draugės.
Regiu, parklupusi prie obels lyg prieš kryžių,
Renka vaisius.
Visą žemę sode dengia žali vijokliai.
Jie taip apraizgę buitį, gal akis?
Per daug regiu nervingos žalumos aplink, per daug,
kuri jau nepaklūsta šeimininkės rankoms―mažytėms,
nubraižytoms smailių šapų, šakelių …
Mieloji drauge, Tavy aš Lietuvą matau:
Pavargusią, paniurusią, mažakalbę,
Bet geraširdę, su žiburiukais akyse,
Kai ją prakalbini atėjęs.
O Lietuva, Tu kertinis mūsų namų akmuo!
Skalsi paguodos duona!
Kaip man Tavęs reikia VISOS―
Nedalomos, laisvos .
2020-03-30
Planai
Planai dienai, mėnesiui, ketvirčiui, metams
Kuriamos komisijos, savipagalbos grupės,
Supervizijos, intervizijos ir dar daug super …
O ryte galva kvadratinė―
Nuo nemigo nakties subrandinto vaisiaus.
Krikščioni, pasikliauk šventuoju Raštu,
Ten seniai turi tau sukurtą planą― Išganymo,
Glaustai išdėliotą Tikėjimo išpažinime.
Tad, po maldos, apsivilk Laimikio rūbu.
Jį pažinęs ― Jį pamilsi.
Turi savo kryptį ir planą
Jokiam laikui nepavaldų.
Derinki savo planą, te diena bus gera.
Upelis, šarka ir balandis
,,Pailsai, upeliuk apsvaigęs, pailsai
Ir žiema sukaustė tavo kūną rangų,
Šarmuotaskara apsupo plaukus,
Užspaudė akių žydrumą vaiskų“.
Šarka ir balandis, skrisdami pro šalį,
Pradėjo šnekinti apsnūdusį upelį,
Iš sniego, gilių pusnių kapstyti ―
Stengės prasagstyti jo rūbelį.
Burkavo balandis meiliai į ausį ―
Be jokio atsako upės,
Šarka gaivino jo širdį sušalusią,
Švytavo vėduokle prie nosies.
―Reikia kantrybės,― žiema neiškentus prabilo.
―Viduržiemy, ― šarka pusnims pritarė.
―Ramaus poilsio, ―balandėlis užburkavo
Ir po eglės šaka prispaudė sparną savo.
2021-01-07
Žiemos batai
Vėl žiema per žemę brenda,
Baltom snaigėm žyra,
Ant kalnelio vaikai klega,
Sniego senį giria.
Keturkojis mano draugas
Veržias eit į lauką.
Jo kojytės basos, trumpos,
Bet per pusnį braukia.
Linksmai nuskuodžia per kiemą,
Į sniegynus neria,
O akytės rudos švyti,
Kaip angliukai žėri!
Pasivartė sniege Tobis,
Jaučia ―kojos sunkios!
Vai, vai, vai! – suviauksi bėdžius, ―
Aš jaučiuosi kaip slunkius!
Sniego pūgai buvo juoko!
Visą dieną siautė,
O mamytė pasilenkus,
Tobį šluostė skiaute.
―Ką, Tobukai, nepatinka?
Tu esi juk basas!
Žiemos batai tau netinka,
Geriau vėsios rasos!
Atgal
