Poezija
02 25. Žvaigždė
Birutė Silevičienė
Aukštai Dangaus skliaute
Tamsiajam vakarui atėjus –
Įsižiebia Tava žvaigždė
Ir kelią rodo pasiklydus.
Eini per girią ir maldauji:
„Mėnuli, žvaigždės dar nemigdyki,
Taip, noriu, kad ji dar žibėtų,
Lydėtų daugel metų.
Nesiek, vėjau, nupūsti žvaigždės,
Ir nuo skliauto Dangaus nenuplėšk!
Nuplėšta – neteks prasmės
Ir į krislelius ji subyrės.
Neliesk, negaudyki žvaigždės –
Kristalų jos nesurinksi.
Tegul nukritus pailsės
Prigludusi prie žiedo gėlės...“
Pastovėk, sesut...
Pastovėk, sesut, miške prie pušų,
Paklausyk jų melodijos garsų.
Sakų aromatą širdimi išgerk
Ir paukšteliams dainele pritark.
Užvaldys tavo jausmus gamta –
Čia stovėti taip gražu.
Aplink tokia aiški, miela
Pavasarį atgimusi gamta.
Apkabink, sesute, berželį –
Svyruoklėlį girios vidury.
Prisiminsi tėviškės kiemelį
Ir motulę kiemo pakrašty.
Ji kasdieną laukė saule
Vis nušvintančių veidų.
Ašarėlę savo karčią
Šluostė sugrubusiu delnu.
Ar meni josios rankas raukšlėm išvagotas,
Lyg arimus tėviškės gimtos?
Bet jos mielos, švelnios rankos
Mus apglėbdavo juk visados...
Jos gerumo buvo pilnos akys
O širdis dosni visiems.
Josios veidą puošė raukšlės
Savo grožį Ji atidavė vaikams...
Atgal
