Kultūra, menas

07.13.MYLĖTI TĖVYNĘ – TAI TIESIOG GYVENTI...

TPD Druskininkų skyriaus vadovė Alvyra Grėbliūnienė

2020-ųjų pirmojo pavasario mėnesio – kovo pradžios žemės kilimas jau buvo išmargintas žaliais lapų piešiniais, žibuoklių puokštelėmis ir pilnais gyvybės alaso krokų, snieguolių, žydrių ir kitų ankstyvųjų gėlių žiedais, pasirengusiais nustebinti spalvų gama. Miške jau skambia melodinga giesme džiugino karetaitės. Visa gamta buvo pasiruošusi pasveikinti Daugų krašto dukrą – politinę kalinę, pedagogę, aktyvią Lietuvos visuomenės veikėją, rašytoją, tautotyrininkę Izabelę Skliutaitę-Navarackienę su jubiliejiniu 95-tuoju gimtadieniu. Ruošėmės ir mes, Tėviškės pažinimo draugijos (TPD) Druskininkų skyrius. Tik šventę reikėjo nukelti...To priežastis – garbių žmonių sumanymas – jai skirtos dovanos-knygos parengimas.

Koronos viruso karantinas Izabelę „pajaunino“. Jubiliejiniai sveikinimai ir knygos,,Izabelė: ten, kur Tėvynė šaukė“ sutiktuvės vyko birželio pabaigoje Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje.Jos sudarytojas ir leidėjas – leidyklos „Kalendorius“ direktorius Aurelijus Naruševičius. Poetiškai, šiltai renginį pradėjo bibliotekos direktorė Laima Žėkienė: „Kaip paslaptinga žvaigždutė Izabelė atėjo į šį pasaulį ankstyvą pavasarį, kai budo gamta, iš tolimų kraštų grįžo paukščiai. Kas gali žinoti, gal ankstyvas pavasaris lėmė šiai Dainavos krašto dukrai tokią misiją – augti ir eiti akmenuotu, labai sunkiu, bet garbingu Lietuvai keliu.“ A. Naruševičius Jubiliatei įteikė puokštę, sudarytą iš 95 įvairiaspalvių gėlių žiedų. O kiek ten dar jų pumpurų, anot sveikintojo, simbolizuojančių, kiek mes dar sulauksime iš Izabelės darbų ir ne mažiau 120 metų...

Knygos autorius išsamiai papasakojo leidinio kelionę pas skaitytoją.

TPD garbės pirmininkas, istorikas dr. K. Račkauskas, labai aukštai vertinęs savo mokinės ir bendražygės nuveiktus darbus, pasikvietęs A. Naruševičių ir pasakęs, jog galintis skirti 1000 eurų knygos apie I. Skliutaitę-Navarackienę išleidimui... Tik pirmiausia tą knygą reikėjo parašyti, ir direktorius pasiryžo imtis darbo – „ žengti nors mažą žingsnelį gėrio kryptimi. Juk ne viskas matuojama pinigais...“ Autorius prisiminė tuos baisius lagerio metus, kai jo mama Antanina Kliknaitė-Naruševičienė kartu su Izabele „krovė akmenis socialistinės gerovės statyboms“. Jau anksčiau šią išskirtinę asmenybę pažinęs, sutikęs ją Tėvynės pažinimo draugijos (TPD) renginiuose. Artimiau pabendravęs Druskininkuose, susipažinęs su Izabelės parašytomis knygomis, straipsniais, pranešimais konferencijose, kita medžiaga, suprato, kad reikia ieškoti asmenybių, kurie ją vedė, lydėjo, ugdė jos meilę Tėvynei, mokslui, darbui, žmogui, Dievui. Autoriaus siekis: „pristatyti šios knygos heroję, gyvenančią su mumis, tarp mūsų, prisisėmusią gyvenimo energijos iš tėvų, kaimynų, mokytojų, draugų, kalėjimo aplinkos, katalikų bažnyčios, laisvės kovotojų, meno ir darbo kolektyvų, dabarties ir istorinės atminties“.

ABU LAIMINGI – JUBILIATĖ IR KNYGOS AUTORIUS

Akordeonistė G. Andriuškevičienė, L. Dunauskytė

Ištikimiausi draugai po renginio

PRIEKYJE- ELENA PLUŠČIAUSKAITĖ-ŽITKUVIENĖ

Trys ištikimos draugės. Iš kair. B. Zuzevičienė, I. Navarackienė, O. Bleizgienė. Nuotraukos Antano Ruginio

Tai buvo visa plejada šaunių pasaulio pažinimo ir gyvenimo meilės mokytojų. Iš įvairių šaltinių, tarsi po mozaikos gabalėlį, surankiojo ir sudėliojo jų likimų paveikslus. Tėvai – Elena ir Adomas Skliutai, kun. Vladas Mironas, pirmoji mokytoja Palmyra Jankauskienė, gamtininkas Tadas Ivanauskas, kun. Povilas Bakšys, Alytaus mokytojų seminarijos direktorius Juozas Mičiulis, Konstantinas Bajerčius, Adolfas Ramanauskas Vanagas, Vaclovas Voveris-Žaibas, dr. K. Račkauskas, prof. Ona Voverienė.

Izabelė Skliutaitė gimė 1925 m. kovo 9 d. Dvarčėnų k., Daugų vlsč., Alytaus apskr. Mokėsi Daugų mokykloje, Alytaus gimnazijoje. 1946 m. birželio 23 d. egzaminų metu areštuota, kankinta. 1946 m. spalio 19 d. karinio tribunolo nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. 1955 metais grįžo į Lietuvą. 1956 metais atvyko į Druskininkus – čia gyvena iki šiolei. Dirbo vaikų darželiuose, toliau mokėsi, baigė Šiaulių pedagoginį institutą. 1959 metais ištekėjo už buvusio politinio kalinio Adolfo Navaracko. 1960 metais gimė dukrelė Gintvilė. Izabelė Druskininkuose gyvena aktyvų kovotojos gyvenimą. Didieji Izabelės mokytojai, gyvenant ir dirbant Druskininkuose, buvo TPD pirmininkas dr. K. Račkauskas, prof. Ona Voverienė. Tapusi TPD nare, Izabelė aktyviai dalyvavo projektuose, ekspedicijose, bendradarbiavo laikraštyje „Gimtinė“, buvo aktyviausia pirmininko mokinė, rėmėja. Izabelės sukaupti tautotyros lobiai išdalinti mokykloms, muziejams, bibliotekoms. Kiti vis dar laukia priglaudžiami...

I.Skliutaitė-Navarackienė ilgus metus dalyvavo Lietuvos moterų lygos veikloje, kurios vadovė buvo prof. Voverienė. „Už kilnų pavyzdį ir veiklos bendruomenės labui pasiekimus, ryšium su Lietuvos valstybingumo atkūrimo 80-mečiu“ buvo suteiktas Pasaulio moters vardas ir diplomas. Jos vardas įrašytas į „Žymiausių pasaulio moterų tarptautinį žinyną“.

Tai, ką Izabelė gavo iš savo gyvenimo Mokytojų, „ ji, kaip geras ugnikalnis, žarstė, dalijo, pylė visiems ir visur.“

Tarp gausiai susirinkusių renginio dalyvių oriai sėdėjo mūsų Jubiliatė, naujos knygos herojė, garbioji Izabelė. Gyvenimo metraštininko paslaptingais vingiais išvagotą veidą gaubė iš sielos gelmių sklindanti meilės šviesa. Meilės, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ (1Kor 13, 7-8)

Paprašyta pakalbėti, ji savo raiškiu, ne pagal metus skambiu balsu pirmiausia dėkojo susirinkusiems už paaukotą laiką. Dėkojo knygos sudarytojui A. Naruševičiui už jo su meile atliktą sunkų darbą, dr. K. Račkauskui, O. Voverienei – ištikimiesiems jos bendražygiams. Ragino branginti kiekvieną žmogų, neieškoti jame kokių nors negerovių, bet džiaugtis, kad tiek dar yra mūsų. Ji taip pat džiaugėsi, kad Druskininkai tapo jos antrąja gimtine. Čia, atvykusi iš tremties, gyveno, dirbo, kūrė, mylėjo...Čia ir dabar tebegyvena... Padeklamavo eiles:

Aš iš tos prarastos karo metų kartos,

Kur į žemę nagais įsikibę dar laikos.

Aš iš tų išvežtų, pasmaugtų, nužudytų

Šeimomis su vaikais savo pirkioj.

Aš iš tų, aš iš tų, kur kadais be karstų

Patvory tarsi ąžuolus guldė.

Aš iš tos prarastos karo metų kartos,

Įrašytos seniai į Raudonąją knygą.

Patikėkit, eilės taip gyvai ir gailiai smigo į širdį... Kokia stipri vidinė jėga veržėsi iš gyvenimo kančių ir uraganinių vėtrų išdraskytos, bet nenugalėtos smulkutės moters krūtinės!

A.Naruševičius į renginį pakvietė alytiškę pedagogę, rašytoją Elvyrą Biliūtę-Aleknavičienę, kuri išsamiau papasakojo apie Alytaus mokytojų seminarijos direktorių J. Mičiulį, šią mokyklą. Ji yra parašiusi didelę studiją apie seminariją ir išleidusi atskira knyga„Tolstantis aidas“. Rašytojos kraitėje – 11 knygų, dvi su bendraautoriais. Nemaža dalis jų skirta tremtį išgyvenusių įvairių profesijų Alytaus ir kitų Lietuvos vietovių žmonių atminimui. Rašytoja Izabelę pažįstanti iš ankstesnės aktyvios veiklos laikų, kai ji Alytaus krašte įvairiuose susitikimuose darė pranešimus apie mokytojų seminariją, jos pedagogus. E. Biliūtė-Aleknavičienė padovanojo knygas I. Navarackienei, A. Naruševičiui, bibliotekai, šio straipsnio autorei.

Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejaus padalinio vadovas Saulius Lukošiūnas kalbėjo: „Tėvynės meilė – gyvenimo katekizmas. Mylėti Tėvynę – tai tiesiog gyventi.“ Jis dėkojo I. Navarackienei už jos išgyventą gyvenimą. Kiek daug reikia turėti pasišventimo jį išgyventi.

Tautotyrininkai – leipalingiečiai: poetė Ona Alesiūtė-Bleizgienė ir buvusi muziejininkė Birutė Zuzevičienė taip pat gražiai pasveikino ir dėkojo Izabelei. Poetė paskaitė savo eilėraštį. (Pridedu) Birutė – jos meniškai padarytą I. ir A. Navarackų šeimos istorijos albumą. Fotografas Antanas Ruginis įamžino renginio gražiausias akimirkas.

Tautodailininkė Monika Lukaševičienė prisiminė kartu su Izabele atliktus darbus, linkėjo jai sveikatos ir Dievo palaimos.

Žinoma, Tėviškės pažinimo draugijos Druskininkų skyrius prie nuoširdžių sveikinimo žodžių, perdavė ir TPD pirmininko Jono Laurinavičiaus padėką.

Renginio metu koncertavo Druskininkų M.K. Čiurlionio meno mokyklos akordeonisčių duetas: Gražina Andriuškevičienė ir Lina Dunauskytė.

Knygos sudarytojas, dėkodamas nuostabioms muzikantėms, susirinkusiems, atskleidė, kad su Gražina pažįstamas senokai, kai jis mokytojavo, ši buvo penktokė – Gražina Žitkutė. Papasakojo už širdies griebiančią istoriją. „Buvau jaunas mokytojas ir antraisiais mokytojavimo metais auklėjau penktokus. Gražina Žitkutė išsiskyrė klasėje – išlyginta uniforma, balti rankogaliukai ir apykaklaitė, supintos kasytės ir visada atliktinamų darbai. Elgesiu ir mokslu buvo pavyzdys visiems klasės draugams. Grįžtančią iš mokyklos ją pasitikdavo vyresnioji sesuo Nijolė, o kartais ir mamytė Elena Žitkuvienė. Net nemaniau, kad kada nors mūsų keliai susitiks čia Druskininkuose. Kai 1948 metų kovo 6 d. ties Šauklių k. prie Šaltuonos upelio (Raseinių r.) į pasalą patekęs partizanų vadų Priedangos būrys nelygioje kovoje su okupantais žuvo ir jų kūnai „atpažinimui“ buvo išmėtyti prie Raseinių stribyno. Stribų veiksmus atidžiai sekė jaunos partizanų rėmėjų (merginų) akys. Tarp nužudytųjų partizanų gulėjo būrio vadas Jūreivis, tai mano tėtė Stasys Naruševičius. Sunkiai sužeistas ir matydamas, kad gali patekti į sovietų kareivių rankas, apžiojo savo kulkosvaidžio vamzdį... Merginos, Elena Pluščiauskaitė, atsakinga už sužinojimą, kur stribai išgabeno Jūreivio būrio partizanus ir Janina Tarapaitė, Jūreivio būrio ryšininkė, atsakinga už savo artimųjų palaidojimą. Turėjo juodvi ir padėjėjų. Išsiaiškino kaimą, apleistą sodybą, šulinį į kurį partizanų kūnus sumetė stribai. Surado jos dailides, kurie padarė karstus, suorganizavo arklių kinkinius (padvadas) ir naktį įvykdė didelę operaciją: ištraukė savus, atpažintus 4 partizanus (ten buvo jų daugiau), kuriuos apiprausė ir suguldė į karstus. Kapo duobė buvo iškasta Kalnujų kapinaitėse. Palaidoję partizanus, „užminavo“ kapą (išvedžiojo vielutes) ir apdėjo keturiais vainikais. Porą dienų „vargo“ stribai ir išminuotojai, išsiaiškino klastą, bet kapo nesunaikino. Po daugelio metų aš sužinojau, kur palaidotas tėtė ir jo kovos už Lietuvos laisvę draugai. Viena iš tų bebaimių dvidešimtmečių merginų – politkalinė, dabar su dukromis Druskininkuose gyvenanti Elena Pluščiauskaitė-Žitkuvienė, perkopusi 90-mečio slenkstį, šiandien dalyvauja knygos apie kitą politkalinę Izabelę sutiktuvėse. Jos dukra Gražina Žitkutė-Andruškevičienė akordeono muzika atidarė šį šventinį renginį. Kaip nuostabu, kad tėvų žygdarbiai, kova už Tėvynės laisvę, išaugino kūrybingus darbščius vaikus, kurių sėkme kartu galime džiaugtis šioje šventėje.“

Likimas taip stebuklingaisudėliojo šio renginio ir jame dalyvavusių žmonių scenarijų... „Iš tos prarastos karo metų kartos“ dar likę gyvieji gali džiaugtis, kad jų idealai, meilė Tėvynei gyvi Izabelės mokinių, Gražinos, Aurelijaus ir daugelio kitų širdyse bei darbuose.

Yra nemokama knygos „Izabelė: ten, kur Tėvynė šaukia“ elekroninė versija. www.knygos.lt.

Izabelei Skliutaitei-Navarackienei

Ona Alesiūtė-Bleizgienė

Ateiname į Dievo duotą laiką

Su kiekvienam skirta dalia.

O kiek vilčių jaunystė teikia

Su meilės įtaigia galia.

Bet mūsų karta neturėjo jaunystės –

Virš Tėvynės kryžiavosi karo žaibai...

Buvo liūdnos ir dainos, ir giesmės –

Okupacija, tremtys, žudynės, gaisrai...

Ir klausė jaunutė tada Izabelė,