Kelionės
05 07. Tarptautinė paroda „Žiniasklaida Baltarusijoje“ ir Lietuvos realijos
Vytautas Žeimantas
Ką tik grįžau iš Minsko, kur teko susipažinti su tarptautine specializuota paroda „Žiniasklaida Baltarusijoje". Ji vyksta kasmet, jau septynioliktą kartą. Pastaruosius du metus - kartu su tarptautiniu forumu „Telekomunikacijos, informacijos ir bankinės technologijos". Anksčiau jos vyko atskirai, tačiau abiejų parodų rengėjai greitai suprato, kad šios parodos viena kitą papildo, kad tolimesnis žiniasklaidos plėtojimas įmanomas tik diegiant naujausias technologijas. Pasak parodų rengėjų, abi parodos nuo šiol bus demonstruojamos kartu, nes taip galima aktyviau skatinti Baltarusijoje šiuolaikinių informacinių technologijų ir interneto naudojimą spaudoje ir elektroninėje žiniasklaidoje, plėsti skaitytojų auditoriją.
Tarptautinės parodos „Žiniasklaida Baltarusijoje“ plakatas
Abi parodos vyko Minsko centre esančiame didžiuliame sporto ir pramogų komplekse „Futbolo maniežas". Mane gerokai nustebino platus šio renginio organizatorių ratas. Tarp žiniasklaidos parodos ir forumo organizatorių buvo net trys ministerijos, Nacionalinis bankas, Mokslų akademija, Minsko savivaldybė, kitos solidžios įstaigos.
Mintyse sumečiau, kas gi mums, Lietuvos žurnalistams padėtų kažką panašaus surengti? Greičiausiai, užsimojus surengti tokią paroda, tektų patiems viską ir atlikti. Gal todėl nieko panašaus pas mus ir nerengiama.
Buvo įdomu išgirsti, kokias dabar mūsų kaimynai išskiria žiniasklaidos plėtros tendencijas. Pasirodo, tris - konvergenciją, multimediškumą ir interaktyvumą.
Stebino ir parodos "Žiniasklaida Baltarusijoje" dalyvių ratas. Joje savo produkciją ir paslaugas pristatė visi respublikiniai ir sritiniai periodinės spaudos leidiniai, gausi elektroninė žiniasklaida, naujienų agentūros, kai kurios spaustuvės, leidyklos, reklamos įstaigos. Parodoje dalyvavo nemažai užsienio šalių. Net tolimosios Indija, Kinija, Kuba, Venesuela. Joje plačiai buvo pristatyta ir Rusija, nors ji parodoje dalyvavo ne su bendru stendu. Atskirai savo produkciją demonstravo Maskva, Sankt Peterburgas ir kelios Rusijos sritis.
Lietuvos stendo neradau. Matyt mums Minskas per toli. O gal suveikė politiniai ar ekonominiai stereotipai. Ir be reikalo. Mums tikrai yra ką parodyti. Ir jeigu nedrįstame į šią rinką įeiti su lietuviška spauda, tai tikrai galime joje ieškoti skaitytojo, skaitančio angliškai, rusiškai ar lenkiškai. O tokios spaudos pas mus yra.
Kitą vertus, nereikėtų manyti, kad Baltarusijoje lietuviško žodžio niekas nesupras. Prieš karą Baltarusijoje lietuvių kalba ėjo keturi periodiniai leidiniai, Minsko radijas kas savaite transliavo laidas lietuvių kalba. Baltarusijoje buvo nemažai lietuvių mokyklų. Deja, per stalinines represijas buvo išžudyta diduma lietuvių, kaip ir baltarusių, inteligentų. Dabar lietuviškos vidurinės mokyklos yra Gervėčiuose, Pelesoje, Rimdžiūnuose. Veika Minsko, Gardino, Rodūnės sekmadieninės lietuvių mokyklos, Pelekų, Ūsonių ir Vainiūnų lituanistinės mokyklos. 2000 m. Rimdžiūnuose buvo pastatytas Lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centras. 1994 m. įkurta Baltarusijos lietuvių bendruomenė, vienijanti visas Baltarusijos lietuvių organizacijas, esančias Minske, Gardine, Breslaujoje, kitur.
Nuo 1999 m. buvo pradėtas leisti Baltarusijos lietuvių biuletenis „Mūsų žodis".
„Tikiuosi, kad ir toliau mūsų leidinys būs toks pats įdomus ir aktualus jums. Lauksime iš jūsų informacijos, komentarų ir teigiamų emocijų", - sako „Mūsų žodžio" vyr. redaktorius Andrejus Kolesnikovas.
Jeigu kas nors susidomės redaktoriaus kvietimu, pranešu redakcijos adresą: Minskas , Nezavisimosti pr. 91-34. Elektroninis .paštas: [email protected].
Be to, reika žinoti, kad mūsų kaimynų domėjimasis Lietuva, lietuvių kultūra yra didelis. Ši paroda vyko keturias dienas, du kartus buvau į ją užėjęs. Per tą laiką daviau kelis trumpus interviu televizijos kanalams, tarp jų ir vietiniams, pavyzdžiui, Smargonių. Kalbino ir kelių laikraščių žurnalistai. Ir visiems teko pasakoti apie situaciją Lietuvos žiniasklaidoje.
Didelį domėjimąsi Lietuva pastebėjau ir per parodoje vykusias diskusijas „prie apvalaus stalo". Dvejose iš jų teko dalyvauti, kalbėti, o į įvairius klausimus atsakinėti ir po oficialių renginių.
Ir dar vienas pastebėjimas. Minske teko gyventi šalia grupės baltarusių žurnalistų, leidėjų kurie dabar dirba ir leidžia periodinę spaudą baltarusių kalba baltarusių išeiviams, gyvenantiems įvairiose pasaulio šalyse. Jie irgi buvo pakvieti į parodą. Buvo įdomu susipažinti su jų veikla, pamatyti, kaip jie leidžia spaudą gimtąją kalba Latvijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Estijoje ar Lenkijoje. Visi jie buvo pakviesti į Minską ir keturias dienas visiškai išlaikomi. Tuo rūpinosi Religijos reikalų ir nacijų įgaliotinio aparatas. Toks rūpestis baltarusiško žodžio skleidėjams užsienyje negali nejaudinti.
Prisiminiau ir užsienio lietuvių spaudą. Jos visada buvo nemažai. O dabar, didėjant lietuvių emigracijai, jos atsiranda dar daugiau. Jau ne pirmus metus eina „Pasaulio lietuvis", „Amerikos lietuvis", „Britanijos lietuvis", „Lietuvis" (Dubline), „Mūsų Lietuva" (San Paule), „Peterburgo lietuvis" „Šveicarijos lietuvių žinios" ir taip toliau. Užsienyje jau dirba ne viena dešimtis mūsų kolegų lietuvių. Ar yra kokia nors valdiška įstaiga, kuri dabar jais rūpinasi? Anksčiau prie Lietuvos Vyriausybės buvo Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Konservatorių vyriausybė, paskelbusi taupymo vajų, šį departamentą panaikino. Išeiviai, jų spauda, atrodo, liko be valstybinio dėmesio. O gaila, nes jie dabar tampa bene pagrindiniai lietuvybės, lietuvių kalbos puoselėtojai užsienyje.
Manau, kad čia bent truputį galėtų padirbėti ir Lietuvos žurnalistų sąjunga. Pavyzdžiui, įsteigti, kokią nors nominaciją užsienio lietuvių spaudai, ar jos darbuotojams. Bent jau tuo parodytume jiems dėmesį, pasakytume, kad jie nepamiršti Tėvynėje.
Dairydamasis po stendus, domėjausi leidinių kainomis. Laikraščiai Baltarusijoje žymiai pigesni, negu Lietuvoje. Įprasto formato, šešiolikos puslapių spalvotas laikraštis ten kainuoja apie 50-70 centų. Respublikinis laikraštis „Zviazda“, kurio korespondentu Lietuvoje dirbu jau antri metai, kainuoja 1500 baltarusiškų rublių. Tai dabartiniu kursu būtų 0,5 lito.
Stori, spalvoti žurnalai, išleisti ant prabangaus kreidinio popieriaus yra brangūs, vienas numeris gali kainuoti 10-11 litų. Antai, už žurnalą „Žurnalist“ sumokėjau 44 000 baltarusiškų rublių (14,6 lito). Pirkau jį ne vien dėl to, kad šiame numeryje buvo mano interviu su žinomu Lietuvos žurnalistu, laikraščio „Litovskij kurjer“ atkūrėju Valerijumi Tretjakovu. Jis jau dvidešimt metų Vilniuje sėkmingai leidžia laikraštį, kuris su pertraukomis eina daugiau kaip 250 metų. 1760 metais leidimą leisti šį laikraštį davė Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas III. Jis ėjo Vilniuje, Gardine ir vėl Vilniuje. Laikraštis iš pradžių ėjo lotynų kalba, vėliau buvo skelbiami lenkiški, lietuviški, po to tik rusiški tekstai.
Žurnalą „Žurnalist“ įsigijau, ir dėl to, kad norėjau geriau pajusti kuo šiandien gyvena kolegos baltarusiai. Jų problemos nesiskiria nuo mūsų. Ir jiems rūpi valdžios ir žiniasklaidos santykiai, spausdinto žodžio laisvė, opozicinės spaudos vieta, žurnalistinė etika, interneto brovimasis į spaudos „daržą“, honorarų didžiai. Aktyviai gvildenamas ir amžinas klausimas: „Ar žurnalistas gali būti nepriklausomas?“ Ieškant atsakymo į šį klausimą Lietuvoje jau sulaužyta daug iečių, tačiau vienareikšmis atsakymas dar nesuformuluotas. Tuo tarpu „Belaruskaja dumka“ vyriausio redaktorius Vadimo Girino nuomonė šiuo klausimu yra konkreti: „Masinės informacijos priemonės visada bus priklausomos arba politiškai, arba ideologiškai, arba ekonomiškai. Ir neverta manyti, kad žurnalistika XXI amžiuje, veikiama interneto, socialinės medijos, staiga taps laisva profesija“.
Radau ir dar vieną įdomų teiginį. Žurnalistai dažnai save vadina „ketvirtąją valdžia“. O žurnale „Žurnalist“ aptinku ir kitą nuomonę: „Žiniasklaida negali būti „ketvirtąją valdžia“, nes ji... neveda kovos dėl valdžios užėmimo“. Perskaitęs tai, prisiminiau kai kuriuos Lietuvos spaudos leidinius, kurie jau vienu metu pradėjo save įsivaizduoti jei ne tikra valdžia, tai jau tikrais „valdžių darytojais“. Savo veiklos lozungu pasirinkę dviprasmišką anekdotą, kad musė ir politikas niekuo nesiskiria. Ir vieną, ir kitą galima užmušti laikraščiu. Toks arogantiškas elgesys greitai atsirūgo. Labai sumažino lietuviškos žiniasklaidos reitingai, krito pasitikėjimas ją, pradėjo stipriai mažėti tiražai.
Beje, „Žurnalisto“ tiražas solidus – 10 000. Apskritai, Baltarusijos periodinės spaudos tiražai yra dideli. Baltarusijoje gyvena tris kartus daugiau žmonių, negu Lietuvoje. Tačiau ši gyventojų skaičiaus proporcija visiškai neatitinka tiražų skirtumo. Jie Baltarusijoje didesni negu Lietuvoje ne tris kartus, o dešimtis kartų. Respublikinis dienraštis rusų kalba turi per 300 000 tiražą. Yra rajoniniai laikraščiai, kurių tiražas yra per 100 000 egzempliorių. Kai, tuo tarpu, mūsų rajoniniai laikraščiai džiaugiasi turėdami 2000-3000 tiražus.
„Žurnaliste“ tekstai skelbiami baltarusių ir rusų kalbomis. Apie visą turinį aš nekalbėsiu, dėl kai ko galima ir pasiginčyti. Apskritai, varčiau jį su nemažu baltu pavydu, nes kolegos kaimynai turi savo solidų periodinį žurnalą. Mes tuo pasigirti negalime. Atgimimo metais (1988–1992) leidome mėnraštį „Žurnalistų žinios“, vėliau (1997-2000) pabandėme jį atgaivinti. Bet abu kartus laikraštį sustabdė Kultūros ministerija, nutraukusi leidimo finansavimą.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas į mūsų pastangas leisti leidinį, skirtą žurnalistų profesinei veiklai, sureagavo tik 2008 metais. Tada buvo atgaivintas metinis almanachas "Žurnalistika", sovietmetyje sėkmingai kasmet leistas 1973-1990 metais. Nuo 2012 metų jis tapo pusmetiniu leidiniu. Tačiau šiemet Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas kažkodėl nutarė per pusę sumažinti šio svarbaus leidinio finansavimą. Vadinasi išeis „Žurnalistika“ striuka. O kas jos laukia kitais metais? Kolegų baltarusių tokios problemos kol kas nejaudina.
Taip, Baltarusijoje dar žmonės neatprato skaityti. Kai išsiruošęs į Vilnių, Minsko geležinkelio stotyje nutariau kelionei nusipirkti ką nors paskaityti, prie spaudos kiosko pamačiau didelę eilę. Per dvidešimt žmonių stovėjo laukdami laikraščių ir žurnalų. Pamaniau, kad sustojo kokia nors ekskursinė grupė, nutariau vėliau ateiti ir be eilės nusipirkti. Deja, po pusvalandžio prie spaudos kiosko mane pasitiko toks pats vaizdas. Stovėdamas eilėje prisiminiau, kad ir Vilniuje po pietų prie spaudos kioskų sustodavo ilgos žmonių eilės , laukiančios „Vakarinių naujienų“. Kodėl dingo eilės prie lietuviškų spaudos kioskų?
Atgal
