Kelionės
02 20. Valstybės šventė Mickūnų mokykloje
Mykolo Romerio prof. dr. Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Važiuojame ankštu automobiliu ir galvoju: reikės atvažiuoti žibutėms žydint. Pakelės nusidrieks mėlynu šydu, o žalios medžių rankos jas saugos nuo vėjų. Bet dabar vasaris. Apsikrovę dovanomis – knygomis, lankstinukais skubame pas laukiančius Mickūnų lenkų vidurinės mokyklos mokytojus ir mokinukus. Jų arti 200. „Ryto“ draugija tęsia darbą: lietuvių kalba „Tėvynės pamoka“ šį kartą vyks iškilmingą valandą – pažymint 95-ąsias atgautos Nepriklausomybės metines.
1918 m. vasario 16 d. 11 val. ryto, Lietuvos Tarybos nariams susirinkus Lietuvos draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto patalpose (dabar Signatarų namai), visiems Tarybos nariams atsistojus, pirmininkaujant dr. Jonui Basanavičiui, buvo perskaitytas Lietuvos Tarybos nutarimas: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu: Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“
Jaukioje, išpuoštoje Mickūnų salikėje visi atsistojo. Lietuvos himnas skambėjo ne tik iš įrašo, giedojo ir mokiniai, ir svečiai. Ant sienos – fotomenininko Vytauto Ylevičiaus darbų paroda. Šį kartą ne Lietuvos gamtos vaizdai, bet unikalūs jo fotografuoti Baltijos kelio, Kovo 11-osios epizodai. Mokiniams, kurie tuomet ir gimę nebuvo, tai jaudinanti praeitis: tankai, vėliavos, ašaros, džiaugsmas. Lenkų mokyklos mokiniai, stebėdami parodą rašė esė. Gražia lietuvių kalba, vaizdingai ir nuoširdžiai. V. Ylevičius renka mokinių atsiliepimus, juos ketina publikuoti greta savo nuotraukų.
Vytautas Ylevičius
Puiki mokinių auditorija klausėsi prof. Antano Kiverio vaizdingo, skaidrėmis iliustruoto pasakojimo apie Nepriklausomybės aktą ir Mickūnų istoriją. „Buvęs Mickūnų valsčius apėmė pietrytinę Lietuvos teritorijos dalį – į rytus nuo šlovingojo Vilniaus miesto iki pat dabartinės Gudijos sienos. Tai vienas didžiausių – jei ne pats didžiausias – Lietuvos valsčius, apglėbęs milžinišką Vilnijos teritoriją. Vilnija – sudėtingos istorijos kraštas, patyręs daug okupacijų, karų, iškentęs komunistinį terorą, holokaustą, praradęs daugybę gyventojų, nuskurdęs, bet ir vėl prisikėlęs“, – pasakoja jis, sužadindamas mokinių dėmesį, primindamas, kad „Versmės“ leidykla išleis tūkstančio puslapių knygą apie Mickūnus, jų žmones,
Apie XVII a. – XVIII a. minimą Vilniaus vyskupijos kapitulos Mickūnų dvarą, koplyčią, davusius pradžią gyvenvietei, mokiniai buvo girdėję. Nuoširdžios mokytojos stengiasi supažindinti daugiausiai čia pat gyvenančius vaikus su gimtinės istorija. Pasakoja apie 18 a. buvusį Moravskienės dvarelį, Mickūnus valdžiusių Semaškų giminę, 19 amžiuje dvarelį valdžiusį Julijaus Slovackio patėvį, skiepų nuo raupų išradėją, Vilniaus universiteto profesorių Augustą Liudviką Bekiu. 1826 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, tarsi gulbelė dabar šviečianti, buvo paversta stačiatikių cerkve. Tačiau išgirdo ir naujų istorijos faktų. Kad ir apie paskutinius, iš Mickūnų, Lietuvą paliekančius sovietų karinius dalinius.
Mickūnai – Vilniaus krašto gyvenvietė, parapija, pokaryje – miestelis, nuo 1950-ųjų apylinkės, žemės ūkio bendrovės centras. Dar 1923 m. atidaryta pradžios mokykla, vėliau septynmetė, devynmetė, 1993 – vidurinė. Dabar vaikai lauki pavasario, kai galės pabirti šalia tekančios Vilnios pakriūtėmis.
Berniukai, kurie į renginį buvo atėję „iš reikalo“ ir sakė greitai važiuosiantys namo, taip ir prasėdėjo salėje: klausė muzikos, grojančių ir dainuojančių profesorių ir nuotaikingo buvusio Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos ministro miškininko, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininko, Karaliaus Mindaugo kolegijos nario, įkūrusio „Nalšios“ ansamblį ir kraštiečių klubą, rašančio eiles ir mokančio pundus tautiškų dainų– Rimo Klimo. Giesmė, lūpinė armonikėlė, gražūs žodžiai ir atvertos širdys buvo geriausia meilės Lietuvai išpažinimo palyda. Mokyklos biblioteką papildė dovanos. Klausydami lietuviškų dainų puikūs klausytojai dar nenorėjo skirstytis.
Atgal
