Kelionės
12 22. Trys valandos su Andersenu
(šv. Kalėdų pasakos ir istorijos)
Vytautas Paliukaitis
Sužinojęs, kad garsiausias iš keliaujančių Danijos rašytojų Hansas Kristianas Andersenas vėl ruošiasi pasižvalgyti po pasaulį, paskubėjau su juo susisiekti. Paklausiau, ar galėtų nors trumpai nusileisti didvyrių žemėj. Noriu atskirti grūdus nuo pelų, nes modernėjančioj visuomenėj atrodo lyg viskas apvirto aukštyn kojomis. Tik jis vienas visame žemės rutuly pajėgsiąs mano norą išpildyti. Kūrėjas, matyt, patyręs prieš metus Vilniuje neišdildomų įspūdžių, visa tai prisiminęs sutiko žvilgtelėti ir į Lietuvą.
Susitikome Kaune, vidurdienyje, krintant retoms snaigėms, pro kurias vos prasiskverbė balzgana saulės šviesa. Pirmiausiai svečiui parodžiau Karaliaus Mindaugo pr. Nr.23 mįslingą iškabą „Alaus šventovė“, pritvirtintą prie sienos greta durų. Tai ne vėjas ją čia atbloškė ir prilipdė. Kaip į šitokių verslininkų racionalumą, prilygstantį fantastams, pažiūrėtų danų satyrikas? „Tai čia vyrai susirenka melstis?“ – nustebęs paklausė Andersenas. Paaiškinau kiek įmanoma subtiliau, kad miestas garsėja katalikų uolumu, bet bandymas sujungti prekybą su tikėjimu yra visiškai nevykęs. Iki šiol bažnyčias vadinome šventovėmis, bet nauji laikai – nauji vėjai.
Pasukame į svarbiausią, prestižinę miesto arteriją Laisvės alėją. Prieš kelerius metus S.Daukanto ir minėtos alėjos kampe stovėjo architekto A.Sprindžio suprojektuotas prekybos centras „Merkurijus“, o dabar, gal prieš porą metų nugriauto puošnaus pastato vietoje - tuščias sklypas... Nors Kaunas visuomet pasižymėjo patriotų kovingumu, bet stambieji prekybos centrai pašalina konkurentus, žodžiu, elgiasi lyg rykliai, prarydami mažesniąsias žuvis. Neatsirado, kad kas apgintų didelio talento brandaus kūrybos periodo kūrinį. Kauno ir Lietuvos architektūros istorijoje tai primins – ypač jaunajai kartai – lyg išplėštą puslapį. Dirbdamas Architektūros muziejuje pats paspartavau atnaujintai ekspozicijai meistriškai nupieštą A.Sprindžio pagrindinio fasado eskizinį projektą. Lankytojai, ypač atvykusieji iš toliau, visad ilgiau prie jo sustodavo, gėrėdavosi.
Žingsniuodami link Įgulos soboro, apžiūrinėjome monotonišką namų su įvairiomis įstaigomis jų pirmuosiuose aukštuose eilę. Stambus erdvinis tūrinis pravoslavų maldos namų pastatas privertė garbųjį svečią sulėtinti žingsnius, nes iš toliau galimą vaizdą įvertinti geriau. „Tokį carinės imperijos palikimą reikėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus, bet ne tai, kas įkūnijo nacionalines vertybes“, - gana garsiai, su doze apmaudo pasakė rašytojas. Vienas kitas praeivis sukluso, pažvelgė į mus, bet, atrodo, greitai supratę, jog tai nemirtingasis danų žodžio meistras, nusišypsojo.
Vilniuje dangus buvo giedras. Kuris laikas mane jaudino, kodėl Pylimo gatvėje didingos išvaizdos Evangelikų reformatų bažnyčios frontone atitinkamos tarnybos neatstato dviejų angelų ir Kristaus Nazariečio statulų. Buvusias medines baltai dažytas figūras sukūrė skulptorius Kazimieras Jelskis. Turėjau pasidaręs J.Bulhako foto nuotraukos kopiją, kurią ir įteikiau svečiui – tegul prisimena kelionę ir tai, kad vilniečiai pasitenkino sutvarkę Arkikatedros frontoną, pamiršo, kad iš Šiaurės Europos į Lietuvą atslinkusi Reformacija suvaidino pozityvų vaidmenį. Devynioliktojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio sakralinis paminklas įkūnijo archit. K.Podčašinskio, vieno iš reikšmingiausių mūsų klasicizmo kūrėjo, idėjas. Pridūriau, kad ir čia, panašiai kaip Kaune, ne svetimieji, savi, ateistų spaudžiami, nukėlė minėtas skulptūras. Tai įvyko 1957-1958 metais, tik etika neleidžia man nurodyti kaltininkų pavardžių. Po šių žodžių H.K.Andersenas tik skėstelėjo rankomis ir tylėjo. O veide perskaičiau – užsirūstino, dėl vertingų meno paminklų darkymo ir delsimo kuo skubiau juos sutvarkyti. Pasijutau lyg ir aš šiek tiek esu kaltas, ir kaip skandinavistas pasistengiau pritaikyti kiek perfrazuotą analitiškai mąstančio rašytojo posakį mūsų valstybei: Lietuvos karalystėje dar ne viskas gerai, bet apsigynę nuo varginančių krizių, įveiksime visas kliūtis, kad tik mūsų miestai būtų visapusiškai patrauklūs.
Laikas dar nebuvo vėlyvas, bet keliautojas jau žvilgtelėjo į dangų, išsitraukė burtų lazdelę, ja mostelėjo ir prie mūsų nusileido baltos rogės. Atsisveikindamas padėkojau už pareikštą išmintį, pasakiau, jog dabar galėsiąs miegoti ramiau, Sniego karalienės vairuojamos rogės pakilo ir pamačiau – jų sidabru apkaustytas pavažas nutvieskė saulės spindulių pluoštai.
Seni žmonės sako, kad ten, kur pažvelgia saulė, nyksta ir visiškai pradingsta pelėsiai.
Atgal
