Kelionės
10 23. Žiguliukas vedė Dzūkijon
Rimantas Giliauskas
Išvažiuojam kaip anekdote – rusų, prancūzų ir amerikonų „vežimais“. Po Lietuvą, po dzūkų kraštą. Mašinytėse jau pakloti arba paruošti minkšti patalai, su pūkinėm pagalvėm. Tiktai tokie važiuotojai verslui neparankūs - juk autonominėmis lovomis atimame turistinėms sodyboms duoną. Ir viešbučių pelną, kuriuose už naktelę tektų atseikėti penktadalį Lietuvos senjoro pensijos. O jeigu tokių naktelių visa savaitė, tai per turizmą nedavalgiusį senuką gaisrininkams iš mašinytės tektų traukti naudojant specialiąsias priemones. Apie benziną nebekalbu. Socialinės apsaugos sistema, palaikoma iš Aukščiau, senjorui su neprivilegijuota pensija keliones nuosavu transportu praeinančios kadencijos valdymo laikais vis tik pavyko uždaryti – sėdėk sau gryčioj, žiūrėk pro langą ir gėrėkis homoseksualų eitynėmis. Bet jeigu koks senelis vis tik užkuria mašinytę, tai įstengia padaryti kelerių metų prastesnio maisto ir pigesnių vaistų sąskaita.
O vis tik važiuojam. Bet kai sustojame kokioje aikštėje, žmonės ima burtis apie rusų mašinytę. Atsargiai prieina, apžiūri, paspaudo, padangas paspardo, sau galvas pakrapšto. Nesiburia prie merso, pežo ar fordo. Trinasi apie žigulį iš 1976 metų laikų, bet dar gyvo, judraus, nepasiduodančio, auksine ochra apsidažiusio.
Rugsėjis, aprimęs kraštas, ištuštėję paupiai, jau lapai byra. Valkininkuose kryžius prolenkiškų bajorų kadaise užkapotam M.Sapiegai, sugriauto pranciškonų vienuolyno išvartyti plytų blokai. Ir miškininko V.Červoko suprojektuotas pažintinis takas „Žodis girios draugui“ prie upės atodangų. Pagyvenę ir visko matę, bet tokios šiltai jaukios sodybos. Kitoje Vilniaus kelio pusėje kryžius, betonas su pora dešimčių pavardžių ir 1942-05-25 data. Kas, kodėl ir už ką?
Gudžių bibliotekoje naujiena: dingo architektūros paminklas Mergos akmuo, todėl nebėra ko ieškoti. Bet dar nedingo buvusio dvaro sudegusios ledainės likučiai. Kiek tolėliau – kolūkinio gyvenimo fermų baisingos griuvenos. Kaip po karo. Vargais, negalais, vietiniams gyventojams padedant, laukuose randame sodybą, šalia kurios, po aukštais medžiais, glaudžiasi šeši kryžiai 1949 metais čia rusų kariuomenės nušautiems partizanams Kalavijui, Dainiui, Kloniui, Karžygiui, Gailiui ir Kovui atminti.
Čia pat užsiožiuoja žiguliukas, kaip asilas – įsispyrė ir nė iš vietos. Viską išsprendžia negendantys kaimo ryšiai ir geranoriškai atlėkęs stebuklingų rankų meistras Juozas iš Gudžių – su meile ištraukioja iš mašinytės kažkokius laidų galus, kažką sujungia, kitur išardo ir rusų stebuklas nori, nenori, bet užsikuria. Ir vėl lekia kulverčiais keliais duobėtais.
Nedzingė: biblioteka, kraštotyros muziejus, bažnyčia, buvusi klebonija ir Žilinskų dvaras. Pagrindinėje aikštėje šalia bažnyčios - rajonų centruose ir miesteliuose XXI amžiaus prekyba skudurėliais ir basutėmis, atvežta net iš Alytaus. Čia pat paminklas žuvusiems partizanams, įskaitant 1949 metais Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Deklaraciją pasirašiusiam J.Šibailai – Merainiui. Muziejuje eksponuojama armonika, klausiame, ar ne Šibailos? Bažnyčioje 1945-ųjų rudens naktį kunigas Z.Neciunskas sutuokė partizanę B. Mažeikaitę ir jų vadą A. Ramanauską, ant lauko sienos Atminimo lenta šiam partizanų rėmėjui, o muziejuje - ekspozicija Geradariui. Čia pat gausus literatūrinis palikimas po mirties poezijoje atrastam A.Kalmanavičiui iš netolimo Sapiegiškių kaimo. Greta šventoriaus jau irstanti klebonija, lyg tai buvęs partizanų veikimo centras ir slėptuvė, šventoriaus tvoros akmenyje – lietuviškai pagoniškas žaltys iškaltas. Mokykloje mokėsi aktorius T.Vaisieta, čia pokaryje dramos veikalus statė buvęs Lietuvių tautininkų sąjungos Etikos komisijos pirmininkas S.Nargėla, deja, jau senokai išėjęs Anapilin. Nuoširdžiai aprodydama miestelį ir pasakodama apie jos žmones, aprodžiusi su dideliu rūpesčiu sukauptą turtingą muziejų, jo vadovė užsiminė apie Nedzingės „priemiestį“ - Karužus, pateikdama ne vieno gyvenimo epizodą. Ir šiais laikais ne visi važiuoja iš kaimų, kai kas į juos sugrįžta, apsukę ne mažą gyvenimo ratą svetimuose kraštuose ar toliau nuo gimtinės. Į Karužų kaimelį senatvėje, į jau mirusių tėvų mažą trobelę, su sūneliu grįžo viena iš vilniečių, sostinėje ilgą laiką projektavusi miestus. Jaunystėje buvo linksma, judri, mėgo keliauti, turėjo gražų balsą ir ne mažiau įspūdingą veidelį, papuoštą juodomis garbanomis. Sakė, kad likimas, gyvenimo būdas ir prabėgę metai kiek aplamdė šią moterį, liko tik tos pačios didelės tamsios akys. Ir šiek tiek apgirtusio kaimo aplinka. O kaip ten yra iš tikrųjų, žino tik viena Amarnia, atitekanti iš Nedzingio ir tarpukalvėmis srovenanti pro Karužus Merkio pusėn.
Bet šiuolaikinę „prekybą“ iš Lietuvos miestų ir miestelių garbingiausių aikščių, įskaitant Nedzingę, seniūnams vis tik derėtų patraukti į kiek nuošalesnes vietas, kad basutėmis ar šaukštais negožtų pagrindinių ir svarbiausių aikštės akcentų, nemenkintų visumos, vardan kurios jie čia pastatyti.
Po klaidžiojimų Samanyno miškais, jau temstant, atsitiktinė stovyklavietė Petro sodyboje prie Ilgelio ežero. Šeimininkas kasasi šulinį, atatinkamo lygmens valdininkas netoliese statosi medinį rūmą, atseit, gražina Lietuvą. Vakaronėje Petras prasitarė, kad būdamas jaunesnis, iš Kazachstano gabeno žigulius, gerai žino jų kaprizus, tad ir šitam patempė žvirkeliuose atsikračiusį dirželį.
O vieškelis bėga aplenkdamas grikiais nurausvintas kalvas arba jas peršokdamas. Merkinės mieste, taip jį vadino XVII amžiuje, muziejai uždaryti, vieną Europos Sąjungos pinigais remontuoja, nuo kovo neranda specialisto vedėjo pareigoms užimti. O gal taupo pinigus? Nemuno krante už Merkinės – Jonionių senovės paleoastronominė stebykla – Saulės laikrodis. Pilnas miškas paslaptingai sudėliotų akmenų su didžiausiu ir tamsiausiu centre, dar ir krante krūva sudėta, nuo Rasos šventės išlikusi pagoniška atributika. O vaizdelis į Nemuną teptuko prašosi. Sukiojasi būrelis vyrų maskuojančiomis uniformomis, sunkvežimyje guminė valtis su motoru. Sakosi esantys gamtos sergėtojai, daug matę, dar daugiau savo vertę žinantys, tačiau mūsų apsilankymu nelabai patenkinti. Patyrę, kad čia įsikursime nakčiai, išvyksta, tačiau pora žvalgų temstant vis tik pasižvalgo. Mes gi kūrėme laužą, ragavome Vytauto dzūkišką ir tyliai traukėme dainą...Buvo mėnulio delčia, sausuolių paieškos nakties miške ir girdėjosi per akmenis šokinėjančio mūsų upių Tėvo rimta šneka.
Už Vilkiautinio ir Liškiavio ežero – Liepiškių kaimo išretėję sodybos. Vienoje jų, P.Aleksonio, paminklas byloja apie Pietų Lietuvos partizanų vado J.Vitkaus – Kazimieraičio paskutinę vadavietę 1946 metais. Buvo įsirengę 10 kv.m bunkerį po kluonu, įėjimas iš ežero aukšto kranto, atsarginis – į peludę, koridoriumi stačias galėjai įeiti. Dabar sodyboje jaunosios šeimininkės, pabuvojusios Sibire, puoselėjamos gėlės, obelys ir žiedai. Daug spalvų ir gražios mintys, lyg atmintis tiems, kurie čia buvo. Tačiau jokios kelio rodyklės į partizanų vadavietę nepamatysi. Kam gi taip nesinori, kad jos būtų? Ar ne laikas turėti visiems lankomiems objektams specialų ženklą, taisyklėmis aptartą jo statymo vietą, kad nepralėktum kaip pro Jonionių akmenis – mat ženklas ant medinės lentelės, žaliai užrašytas, sunkiai pastebimas nuo pagrindinio kelio.
Leipalingis. Rusų laikais garsėjęs kareivių, čia žuvusių 1944 metais, kapinėmis ir paminklais. Išties daug čia jų priguldyta po betoniniais blokais. Kitoje gatvės pusėje išdaužytais langais, aplūžusi įstaiga. Ar pasakytų kareivėliai, už ką gi jie žuvo svetimoje žemėje? Miestelio kapinėse juoduoja kenotafas Lietuvos partizanams – išėjusiems, kovojusiems, žuvusiems ir iki šiol neatrastiems. O iškaltų pavardžių sąrašas ilgas, labai ilgas. Čia daug paminklų, įskaitant ir Varviškėje žuvusiems.
Paliekame restauracijos pabaigos tebelaukiančio dvaro rūmų kolonas, skulptūrų ansamblį ir miestelio jubiliejinį akmenį. Ir prisimintą žinią apie paskutinį dvaro savininką ne lietuviška, kaip jau buvo įprasta mūsuose, pavarde, pralošusį Leipalingio dvarą Monte Karle ir ten galą sau pasidariusį.
Riedam į Veisiejus, to paties pavadinimo regioninį parką, kelionės svarbiausią tikslą. Jeigu miestelį supančius vandenis įsivaizduotume syvais, tai Veisiejams atitektų varomasis vaidmuo – tiek čia vienas kitą papildančios gyvybės, grožio ir istorijos. Seni ir nauji paminklai. Vaikystės sodo medžio skulptūros su Laimės žiburio ekspozicija tvenkinio saloje, į kurio viršūnę neprivilegijuotiems lietuviams vis nelemta įkopti. Su privilegijomis gi ir banditai užvažiuoja mersedesais. Tiesa, viens kitas taipogi nuslysta, tik ne nuo aukštai. Ir ne ilgam.
O ten, kur upelė Šlavantėlė iš Šlavanto per Šlavantėlio ežerą tyliai srovena vandenėlį Ančios pusėn, ant aukšto kranto tebestovi Salos kaimas. Karišku mostu prisistato vienos sodybos šeimininkas – Algirdas Motiejūnas. Teiraujamės artimiausios vietos bluostams priglausti, mat jau pavakarys. Nužvelgęs liepia sekti, sėdo į savo mašinėlę ir nurūko vieškeliu. Sustojam Šlavanto pakrantėje, netoliese ežere sala, atabrade smėliukas. Kur geriau rasi? Mostelėjęs, kad sausuoliai miško kalvoje, pažada apsilankyti. Ir išties - jau tamsoje miške pasigirdo šuoliuojančio žirgo kanopos. Nušoko, pririšo, ant stalelio plėčkutę stuktelėjo. Ugnies šviesoje tik vėlyva naktis užgesino dzūkišką tarmę apie Lietuvos žirgus, jų ne seną pagirdymą Juodoje jūroje, meilės žygį žemaitukais į Krokuvą, geriausių Lietuvos artojų arimus, pasienio tarnybą ir šeimos reikalus. Lyg tai giminės būtų susirinkę vakaronei prie laužo – toks jau daugumos dzūkų būdas. Išjodamas pakvietė užsukti. Ryte savo kieme žirgininkas pavaišino kava, apsikeitėme knygomis, palinkėjome nuo žirgo kardu dar kartą stuktelėti į Kremliaus vartus, kad V.Putinas gerbtų istoriją ir baigtų nepaklusniems lietuviams kelti dujų kainą. Teisingumo dėlei šiandieną dar būtų galima pridurti, kad dujos mums atkeliauja iš Vakarų Sibiro jau po to, kai ten pabuvojo Jermakas. Tiesa, prieš keletą šimtmečių, bet jų užteko, kad nencų, chantų ar dolganų dujos pavirtų rusiškomis.
Prie Kapčiamiesčio šventoriaus tvoros šulinys, į kurį pokaryje metė partizanų kūnus – bendras kapas ir ant šulinio žydinčios gėlės jiems visiems. Bet ar pakanka čia tik šulinio ir kuklaus užrašo? Miestelio centre, dabar tvarkomoje aikštėje, pastatyto paminklo E.Pliaterytei granite iškaltos poeto A.Mickevičiaus eilės apie lietuvaitę – didvyrę, nors jos kapo paminkle vien lenkiškas raštas. Daug prirašyta ir vis dar rašoma apie Veisiejus ar Kapčiamiestį, bet dar daug ką turi pasakoti E.Pliaterytės išskirtinio muziejaus vadovė ir nuoširdi šio krašto žinovė O. Barkauskienė.
Šiandieną Justinavo dvaro rūmų vietoje skulptūra - klūpi jauna moteris kariška uniforma, maldai sudėtose rankose laikydama trispalvį kaspiną. Pasisukusi į Ančios ežerą, savo paskutinę kelionę. Kažkokie simboliniai žmonių likimai ir istorijos persipynimai atrodytų ramaus Kapčiamiesčio dvasioje. Ir paminklai iš akmens, metalo ar tai šulinio forma.
Paklaidžioję tarpumiškių keleliais, Veisiejo ežero aukštame krante aptinkame Paveisininkų kaimą. Tai jotvingių kraštas, senoji bažnytėlė, buvusi pradinė mokykla ir kaimo kapinaitės. Jose atversta pilko granito knyga – mokytojos O. Sukackienės ir jos vyro Juozo kapas nuo 1946-ųjų. Dabar aplinkiniuose kaimuose žmonės įvairiai kalba: vieniems jie buvo tik raudonieji agitatoriai ir miškiniai jiems neatleido. Kitiems gi - jie buvo lietuviai patriotai, labai mylėję Tėvynę ir tai nepatiko miškinių uniformomis persirengusiems enkavedistams. Dabar Paveisininkai nyksta kaip ir daugelis kaimų, nedaug vaikų, buvusioje mokykloje vasarą jau gyvena kauniečiai, o gretimoje sodyboje su bendraminčiais atitinkamai vaišinasi marijampolietis. Formuojasi praktika, kad vietiniams išėjus Anapilin, gražiausias vietas vasaros malonybėms nusiperka tam tikro rango ir gebėjimų miestelėnai. Nusenusius tėvus dar aplanko vaikai, tačiau kai senolių nebebus, sodyba sulauks panašaus likimo. Nes daugeliui jaunuolių labiau reikia nors padėvėto mersedeso, o ne gimtinės.
Pušynuose pasislėpusi ir lyg į miškus įaugusi Baltosios Ančios hidroelektrinė, netoliese Sventijanskas (o kodėl ne Šventajoniai, jeigu jie Lietuvoje?) su baigiančiu lūžti tiltu per Ančią, Varviškės istoriją atkartojantis tarp medžių kybantis varpas. 1923 metais likviduojant Varviškės prolenkišką taip vadinamą respubliką, žuvusieji lietuviai palaidoti Leipalingyje. A.Urbelio, J.Kvedaravičiaus, tėvo ir sūnaus Kuckailių, M.Giedros ir kitų, visų aštuonių vyrų garbei ir atminimui lauko akmenų kuklus paminklas. O druskininkietis P.Gelčys inicijuoja dar vienos hidroelektrinės, kiek žemiau esamos, Baltosios Ančios upėje statybą.
Gerdašiai. Anksčiau priklausė Pervalko dvarui, tad Nemunas ne skyrė, o jungė lietuvių žemes. Gal todėl nuo čia triatlonininkas V.Urbonas ir pradėjo savo plaukimą Nemunu. Šalia medinės bažnytėlės betoniniai laiptai veda į kalvą, ant kurios daugybė įvairiomis formomis išdėliotų riedulių. Kas ir dėl ko jų čia tiek prinešė? Informacijos, deja, nėra. Gal tai nepanaudoti akmenys mūro bažnyčios statybai, nes dabartinė iš medžio buvo pastatyta kaipo laikina? Miško kapinaitėse keletas paminklų ypač jaudina – tai pokaryje išžudytų šeimų amžino buvimo vietos. Net šiandieną Gerdašiuose pakalbintos moters akyse jautėsi kažkoks neramumas apie pokaryje čia buvus ypatingo žiaurumo įvykius. Vuoslių, Augustinavičių šeimos... Kas žudė 4 metų Vytuką arba 80 – metį Aleksandrą? Už ką? Gal vaikai buvo pasmerkti atpirkti tėvų kaltę? Už pasisavintą žemę, išdavystę, informaciją kur nereikia, už badu numarintus artimuosius Sibire arba už užmuštus ir į šulinius sumestus? Kas dabar bepasakys? Suguldė dešimtimis ir išėjo.
O kelias suka pro senutėlį, bet veikiantį istorijos ir technikos paminklą - Mizarų vandens malūną, naujais statiniais pasidabinusius Druskininkus, stabteli tautodailininko A.Česnulio skulptūrų pasakoje Naujasodėje, pro etnografinį Latežerio kaimą ir sustoja Margionyse, buvusiuose Skroblininkuose. Bobos daržo šaltinyje – gal dzūkiškiausio upelio Skroblaus gimtinė. Ledo šaltumo versmė kilnoja smėlį, aplinkui viksvų kupstai. Kaime tebeauga daugiakamienė Lietuvio liepa, tik Margionių kadagys ėmė gelsti. Seni kluonai, tvartai ir svirnai, įskaitant aptilusį Margionių teatro klojimą.
Už Margionių įsipainioji į miško kelių voratinklį, kuris gal ne vieną malonion neviltin įvaro. Kelių sankryžose ženklų nėra, važiuok kur nori, nes juk esi laisvas. Todėl taikydamas į Rudnią, privažiuoji Šunupį. Arba tikiesi jau pamatysiąs Trasninką, o pasijunti prie Bakanauskų pelkės. O būna, kad kažkoks kipšelis ima vedžioti ratu - šalikelėj įbrėži ženklą, po to, norėdamas išvažiuoti iš girios, visą dieną maliesi smėlio provėžose, o pavakary privažiuoji tą patį ženklą, tik antraip pasuktą. Kas suvoks Dzūkijos girių paslaptis ir takų labirintus, o grybas kelio juk nepasakys. Bet Viršurodukis vis tik buvo surastas. Ne veltui šiame girių kaime 1946 metų pavasaryje dvi dienas vyko partizanų sąskrydis, dalyvaujant J.Vitkui – Kazimieraičiui ir A.Ramanauskui – Vanagui. Netoli kaimo, miške, pora atstatytų partizanų bunkerių, paminklai. Vienas iš metalo, šaukiančio žmogaus figūra, širdies plote sušaudytos Lietuvos kontūras. Čia 1948 metais mūšyje su rusų kariuomene žuvo penki Kazimieraičio rinktinės partizanai. Nerastum šių vietų, jei ne garbaus kaimo senolio V.Volungevičiaus geranoriškumas. Ačiū jam ir jo mielai žmonelei.
Pastebėtina, kad šiuose kraštuose vis dažniau matoma europinė parama įrengiant ar restauruojant lankomus objektus. Tiktai neramumas ima, kad nejau šventam mūsų tautos reikalui jau nebepakanka lietuviškų pinigų?
Bakanauskų botaninis draustinis su ežerėliu pelkėje, poilsio aikštelė virš vandens, medinis takas į pelkės gilumą. Netoliese Samardotiškių šaltinis su tilteliu ir apžiūros aikštele, Skrobliaus žiotys į išplatėjusį Merkį. O Mardasave – kaip Minijos kaime prie Kuršių marių – abiejuose krantuose Mardasavas, o per vidurį Merkys teka. Tiesa, vienoje vietoje krantus jungia vadinamas bezdžionių lieptas, tačiau jo įrangos tvirtumas ganėtinai abejotinas. Kiek paėjęs mišku, vėl atsiremi į skaidriuosius vandenis. Tai Ūla nuo Dubičių, pro Zervynas čia atplukdo savo vandenis Merko glėbin. Susilieja gražiai, krantus pasibarstę baltu smėliu. O Ūlos akies, verdenės, kraštovaizdžio ir hidrogeologinio paminklo įrangos galėtų pavydėti net išlepintas vakarų europietis. Gili pagarba mūsų žmonėms, čia nutiesusiems, sukalusiems, aptvėrusiems ir dar užrašiusiems. O Gamtužei padėka už stebuklingas galias saulėleidyje akis pasišlakstyti šio šalcinio vandeniu, kad geriau matytumei.
A.Motiejūnas
Šiluose paliekame Mergežerio kaimą su atminties kryžiumi mergežeriškiams, žuvusiems už laisvę. Ir galiūną ąžuolą, palinkėdami jam toliau skleistis ir leisti gilyn šaknis.
Penktadienio pavakarys. Pro Užkeiktos mergos akmenį ir originalią varpinę Akmenio kaime, nuo Vilniaus nesibaigiantis automobilių šviesų sriautas – dzūkeliai „rauna bulbų kasci“. Ir taip gera širdyje, kas „šalis ta - Lietuva vadinas“ ir kad čia norisi dažnai būti ir artimiau ją pažinti. Nes ilgam pasisotinti nei grožybėmis anei sakų kvapais negali, kaip negali ilgai būti be oro.
O po tą kraštų kraštą, rudenėjant, epizodiniai blaškėsi ir kaip grybus rinko įspūdžius Jurgis, Vytautas ir šių eilučių autorius.
Atgal
