Kelionės
10 12. Lietuvių etninės kultūros lobynuose. Iš ekspedicijos vadovo dienoraščio, apie Švendubrės kaimą
Dr.Egidijus Mažintas
Lietuvos edukologijos universitetas
Su etnografine „Versmės“ leidyklos ekspedicija lankausi Žemaitijoje ir Dzūkijoje keleri metai iš eilės. Ekspedicijoje dirba įvairių profesijų, pažiūrų, specialybių žmonės. Tikri savo srities profesionalai. Ekspedicijos vadovas, kaip vedlys, turi surasti kiekvienam dalyviui nišą, kuri yra reikalinga, kad būtų susipažinta su etninės tradicijos raidos bruožais, architektūroje, tautodailėje, dainuojamoje tautosakoje, liaudies skulptūroje, kaimo filosofijoje, pasaulėvokoje, buityje, gyvenimo būde. Tai labai sunkus ir kartu įdomus darbas. Privalai turėti pakankamai žinių, kad galėtumei atsakyti ir parodyti tuos objektus ir žmonės, kurie turi sukaupę šimtmečius gludintos patirties, paveldo likučius. „Mes turime giedorių iš giedorių“-, sako švendubriškiai. Prie Druskininkų esančiame senajame Švendubrės kaime M.K.Čiurlionis nutapė Raigardo triptiką. Skersai ir išilgai išvaikščiojo stebuklais ir padavimais apdainuotą dzūkų kaimą. Dar žinomą keli tūkstančiai metų iki Kristaus, savo tradicijomis, papročiais, ir prigimtinio tikėjimo ir kultūros plotais. Tik įvažiavus į kaimą stabtelkime prie parduotuvės. Kur kažkada sovietmetyje veikusiame druskininkų tarybinio ūkio Švendubrės padalinyje buvo pieno supirkimo punktas. Ten išlipę kalbiname žmones. Jie ir rodo, kaimelyje šalia pušų prigludusią sodybą. Apsilankau pas A.Suraučių su Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste Gražina Miliauskaite ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro soliste Valerija Balsyte. Pasitinka, linksmas, malonus dzūkas su žmona, ir anūkais. Visi smalsūs. Klausia iš kur, kas tokie. Kviečia vaišintis arbata ir medumi. Kai pristatau viešnias, jaunimas tuoj nudžiunga:“Kas kurį nudainuos?“. Senolis nors ir vyresnis bene trim dešimtimis metų, tačiau, lietuviškų liaudies dainų pynėse parguldytų ant menčių diplomuotus solistus. Traukiame visi keturi A.Suraučiaus dainas. Ir grožimės lietuvių liaudies dainų aktualumu, naujoviškumu, kaip amžių glūdumoje dailinta muzikinė teorija buvo paveikusi mūsų kraštų gyvenimą. Dainuodavo kaimo jaunimas visur. Ne tik namuose, sodybose, šventėse, bet ir po darbų, po džiaugsmų ir vargų. Nustebo profesionalios solistės, kad kaimo žmogaus balsas nesensta, neturi girgždesio būdingo vyresnio amžiaus dainininkams bruožo. Balsas lakus, skaidrus, lengvas raitosi pro sodybos langus link girios, kažkada šventomis vadintomis. Su pelkėmis raistais, su knibždančiais aplink žalčiais, gyvatėmis, stumbrais, vilkais, lūšimis, lapėmis, briedžiais ir kitais „karališkais miškais“ pravardžiuotais svetimtaučiai. Vartau pas A.Suraučių, Švendubrėje senovinius lenkų ir lietuvių kalendorius. Ten senolis daug ką paliko, negali išmesti, nes rūpi, kad anūkai paskaitytų, kas ir kaip senovėje buvo... Daugiau kaip prieš kelis tūkstančius metų baltų žyniai kaip ir graikų orakulai mokėjo sėkmingai gintis nuo žaibų. Prie savo šventyklų statydavo aukštus stulpus, apkaltus varinėmis plokštėmis. Štai tada ir buvo išrastas žaibolaidis. 1769m.rugpjūčio 18d.rytą griaustinis trenkė į švento Nazarijaus bokštą Bresčėje. Po šiuo bokštu buvo rūsys, kuriame buvo laikoma 10 30000 kg. Parako, priklausančio Venecijos respublikai. Ši milžiniška masė akimirksniu sprogo. Buvo sugriauta šeštadalis didelio ir gražaus miesto pastatų, o visi likusieji namai buvo taip sudrebinti, kad grėsė subyrėti. Žuvo trys tūkstančiai žmonių. Perkūno griaunamoji dvasia nepasirodo, gėrio ir tiesos salelėse, savo griaunamąją jėgą kiek galima, nukreipia už daiktų, kurie nuteikia kaip iš tiesų pasireiškiantys. Įdomi istorija nutiko dr.Egidijui Mažintui režisavusiam spektaklį „Lietuvos Vilkė –Didžioji kunigaikštienė“, kuriame buvo atkurtos autentiškos Perkūnui aukojamos apeigos Šv.Mišios prie aukuro. Visuose vasaros ir rudens karščio persisunkusioje atmosferoje spektaklio metu nugriaudėdavęs galingas Perkūno griausmas, tarsi subalansavo įkaitusią dienos tėkmę,po perkūnijos atsigavo ir žmonės ir gamta. O prieš balandžio 30d.kuomet Vilniuje buvo organizuojamas tarptautinis tautinis kiemo teatro festivalis, spektaklis pataisė subiurusį orą ir visa diena tarsi maloni išimtis buvo visiems spektaklių vaidintojams. Tai mistika, tačiau gana iškalbinga... Pasakojama, kad mokslininkė-etnografė N.Laurinkienė, kai gynėsi disertaciją apie Perkūno mitą, taip pat gana netikėtai sugriaudėjo džiaugsmingas žaibų pliūpsnis, leidęs gynimo komitetui pastebėti, kad tai labai maloni bet ne netikėta staigmena visiems, kurie laikė Perkūną Dievo sūnumi, vienu iš pagrindinių mūsų Dievų baltiškosios mitologijos panteone.
Švendubrės gyventojas Suraučius turi ką prisiminti: jis išgyveno ir lenkiškąjį periodą, ir sulaukė laisvos gimtinės laikų. Tačiau dainas visas išmoko vaikystėje
Švendubrės gyventojas: Kas tyliai ir atsargiai žengia, toli nueis
Galimybė jiems nukristi iki įvaizdžių ir apdangalų, drauge apsprendžia jų pasireiškimą kaip gryną spektaklį ir nurodo slaptavietę, kurioje slypi pikta dvasia. Iš čia universalios abejonės galimybė nesanti vien asmeninis atvejis, nutikęs filosofui Dekartui”. Ši galimybė yra steigianti pasireiškimą kaip tokį. Husserlis aptiko šį dviprasmiškumą esminiame prisistatymo nepilnume. Dekarto požiūris išvedė mąstymą iš imanencijos, uždarumo, leido nežvelgti į buvimo idėją, nors ta idėja ir siūlytų kitokiškumą. Dekartas tarsi susprogdino imanenciją begalybės idėjos dėka. Ši idėja yra visiškai neadekvati, nes ji kviečia mąstyti daugiau negu mąstoma. Tad tai ir nurodo, kad Perkūno būties suvokimas nėra giliausias mąstymo veiksmas. Suvokimas neveda mūsų į galutinę mitologinio subjektyvumo paslaptį. Subjektyvumo paslaptis, su Čiurlioniu, Platonu ir Maceina teigiant kažką anapus būties, nurodo, jog buvimo idėja yra jaunesnė už begalybės idėją. Tad mistinė filosofija susipynusi su moderniąja esteziologija negali užsidaryti ontologijos spintose ir tautiškas racionalumas nėra galutinis dvasinis ryšys bei prasmės kriterijus. Mūsų laikais visos panašios saugyklos patikimai apsaugotos nuo “dangaus strėlių”. Bet argi mažai yra kitų greitai sprogstančių objektų, kurie gali nukentėti. 1753m. buvo užmuštas profesorius Richmanas, litvakas, kilęs iš mūsų krašto, kartu su kolega prof.M.Lomonosovu tyrinėjęs žaibą. O buvo taip. Aukštame medyje buvo įkelta kartis, o prie jos pritvirtintas geležinis virbalas: nuo jo į kambarį buvo nuvestas laidas. Ant vielos siūlo buvo pakabinta geležinė liniuotė ir šilkinis siūlas. Dundant griaustiniui geležinė liniuotė taip smarkiai įsielektrindavo, kad jos net elektros žiežirbos galima buvo išskleisti. Bandymai buvo labai pavojingi. Bet mokslininkai atsidėję toliau tyrinėjo žaibą. M.Lomonosovas labai liūdėjo, draugui nuo Nemuno ir Neries žuvus, bet tyrinėjimo nenutraukė. Be linijinio ir kamuolinio žaibo rečiau pasitaiko raketinis, punktyrinis žaibas panašus į švytintį vėrinį, debesų fone primenantis punktyrą. Skirtingai nuo savo giminaičių kamuolinis žaibas yra begarsis ir iš pirmo žvilgsnio visiškai nekenksmingas. Suraučius jį savo akimis matė. Pasakoja su visomis smulkmenomis, kaip būta kokio išgąsčio, kad keliai virpėjo. Ir tada kai paskaitai senovinius kalendorius, matai kad teisybė, kiek nuostabių stebuklų aplink. Mokslas ilgą laiką nepripažino šio gamtos stebuklo. Prancūzų fizikas Maskaras jį vadino “įaudrintos vaizduotės vaisiumi”. O viename vokiečių fizikos vadovėlyje, tvirtinama, kad kamuolinis žaibas neegzistuoja, kadangi tai “reiškinys neatitinkantis gamtos dėsnių”. T. Karlailis rašė, kad “pasitarimai nepagimdė nė vienos didžiosios idėjos, bet palaidojo keletą idiotiškų”. Kaip kamuolinį vaiduoklį yra aprašęs garsus Tolimųjų Rytų tyrinėtojas B.Arsenjevas, kurio užrašais garsusis japonų režisierius Akira Kurosava pastatė kino filmą “Dersu Uzala”. “Staiga pamačiau, kad žibintas juda ne taku, o į šoną nuo manęs, per atšvašyną. Man buvo baisu, kadangi negalėjau suprasti, su gyvu ar negyvu daiktu susitikau. Tai buvo kažkoks šviečiantis dviejų kumščių dydžio kamuolys dulsvai baltos spalvos. Supratęs matąs kamuolinį žaibą. Norėjau į jį šauti, bet neišdrįsau. Nuo šūvio žaibas galėjo pranykti, bet galėjo ir sprogti. Stovėjau negalėdamas nė krustelėti”. Stebėtojai pasakoja matę ir raudonų ir akinančiai baltų ir mėlynų, ir net juodų šviečiančių kamuolių. Be to, žaibas ne visada apvalus-pasitaiko ir kriaušės, ir kiaušinio pavidalo. XIXa. žinomas toks atvejis. Kamuolinis žaibas pro dūmtraukį pateko į kambarį ir nuriedėjo grindimis. Jis buvo panašus į šviečiantį kačiuką, susirietusį į kamuolį. _Žaibas pririedėjo prie kambario šeimininko kojų norėdamas su juo pažaisti. Išsigandęs šeimininkas atitraukė kojas nuo baisaus kamuolio. Tada žaibas pakilo prie veido. Žmogus mašinaliai pakreipė galvą. Šviečiantis ugnies kamuolys, negarsiai šnypšdamas, pakilo prie lubų ir pasuko į tą vietą, kur buvo kambaryje stovėjusios geležinės krosnies kamino anga. Ji buvo užklijuota popieriumi, bet žaibas tarsi matė ją. Jis tvarkingai atplėšė popierių ir dingo angoje. Išsprūsdamas iš dūmtraukio elektros kamuolys su trenksmu sprogo. Dūmtraukis sugriuvo, jo skeveldros išsibarstė kieme. Štai Angarske žaibas trenkė į futbolininkus riedinėjančius stadiono vejoje kamuolį. Žaibų smūgiai į tą pačią vietą sumaningam žmogui gali daug ką papasakoti. Žaibas gali būti pėdsekiu-rūdų ir metalų ieškotojams. Sovietmečiu Sibro „Automatikos ir elektrometrijos institute“ buvo sukurta aparatūra, kuri padeda tolimų audrų iškrovoms ieškoti naudingų iškasenų.
Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste Gražina Miliauskaitė: „Senolio Švendubrenos dainos tikras neatrastas lobis. Šiandien man didelė staigmena, kad girdžiu šį nuostabų senuką dainuojantį senąsias mano protėvių dainas“
Kas kare baikštūs: patys išgyvena ir kursto kitų paniką.
Prietarai, įsitikinimas, bet ir ankstesnių religijų vaivorykštė arba liaudiškas, kartais visai išmintingas bandymas paaiškinti gamtos paslaptis, pvz. gamtos reiškinius, augalų gydomąją galią. Taip suvokiamai prietarai-vertingas etnografijos objektas. Toks požiūris, o taip pat senovės graikų ir romėnų pasaulio prietarų gausa iš dalies paaiškina ir labai didelį antikinių vaizdinių gajumą iki pat šių dienų. „Lietuvių dangaus dievai velnio pabrėžtinai nemėgo,-rašo neseniai miręs baltų kultūros žinovas Gintaras Beresnevičius.-Perkūnas velnią nuolatos muša“. Tikėtina, kad Perkūno giminė atsirado poetiškai diferencijuojant audros reiškinio išraiškas, ir remiantis panašumu į Dievo sūnus ir Saulės dukras-senovės indoeuropiečių kilmės būtybes su įmanomom paralelėm lietuvių, graikų indų mitologijoje. Baltų mitologijoje Perkūnas yra apibūdinamas kaip meninis įvaizdis, apimantis įvairius tarpusavyje sąveikaujančius sluoksnius, pradedant perkūnu, kaip gamtos reiškiniu ir baigiant Perkūnu, kaip dievybe. „Ypač ryški žanro įtaka Perkūno įvaizdžiui, pastebima burtažodžiuose, kuriuose paties žanro funkcijos-ligos gydymas, blogio išvarymas-nustatė Perkūno veikimą taip toli, kad Perkūnas, be velnio ir pavydo, dar trenkia ir ligą-rašo latvė Baiba Meisterė. Tautosaka Perkūno įprotį vaikytis velnių, aiškina taip:“Perkūnas velnią mušąs, nes velnias esąs Perkūno priešas., „Perkūnas velnio neapkenčia, kur tik pamato ten ir trenkia“, nes nori nuvaryti velnius į pragarą., ir tai ne paprastas gainiojimas, o tiesiog velnių genocidas, kadangi Perkūnas trenkdamas :“kožnąkart velniūkštį nutrenkia, per tai jie pusėtinai išbaigti esą, o iš tos priežasties ir jų pasirodymai liovinas, t.y.dėl Perkūno veiklos velnių katastrofiškai mažėja. Dievybės karinė funkcija susijusi su prancūzų tyrinėtojo Ž.Diumezil‘io teorija apie indoeuropietiškos kilmės tautų svarbiausių dievybių skirstymą į tris grupes pagal jų socialines funkcijas: 1) dvasinės ir juridinės galios realizavimas; 2)karo veiksmų realizavimas; 3)derlingumo laidavimas.
Dzeusas vyriausias graikų Dievas, turbūt vienintelis iš graikiškų dievų, kurį pripažino ir kiti indoeuropiečiai. Iš aukštojo Olimpo Dzeusas siųsdavo į žemę griausmą ir žaibus. Vėliau Dzeusas tapo dievų valdovu ir pranašysčių dievu, galiausiai ir teisinguoju dievu, sergančiu žmonijos tvarką, karalių, šeimos, svečių ir visų pagalbos prašančiųjų globėju, baudžiančių sutarčių ir priesaikos laužytojus, taigi teisės ir dorovės sergėtoju bei laiduotoju. Pranašesnis už kitus dievus. Frensis Skotas Ficdžeraldas rašė:”Niekam neatsitinka nieko tokio, ko jis negalėtų ištverti”. Ir Dzeusas atlaikė jam skirtą naštą. Hera, Apolonas, Artemidė, Arėjas, Atėnė, Afroditė, Hefaistas, Hermis, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Dzeusas. Kurį jau Homeras jį vadino „žmonių ir dievų tėvu“. Dzeusas tapo beveik visatos valdovu. Pvz.stoikas Kleantas aukštino Dzeusą, kaip pasaulio valdovą ir pasaulio protą. Šventasis Dzeuso gyvūnas-erelis, medis-ąžuolas.
XVIII a. viduryje krikščionių misionieriai ne vien Lietuvoje atkakliai teigė tikintiesiems: Perkūno siunčiamas Žaibas ir ugnies kruša-Dievo bausmės už keturias žmonių nuodėmes: netikėjimą į Dievą, vengimą eiti į bažnyčią, šykštumą, aukojant bažnyčios reikalams, nenorą atgailauti. Tačiau išeidavo taip, kad didžiausiais nusidėjėliais likdavo....varpininkai ir bažnyčios, kelerius šimtmečius atakuojamos įvairių rūšių žaibų. Prancūzijoje ir Vokietijoje būdavo praktikuojamas originalus kovos su perkūnija būdas: artėjančias žaibų bangas bandė „baidyti“ skambinant varpais. Artėjant perkūnijai, bažnyčiose imdavo skambinti visais varpais. Tačiau perkūnijai ne motais. Per XVIII a. 33 metus žaibai sugriovė bei apgadino 386 garsiai skalambijančias varpines ir nutrenkė net 121 varpininką, atkakliai bandžiusius išgąsdinti antgamtines jėgas siunčiančias žaibų krušas. Tačiau jei krikščioniškoji Europa nemokėjo elgtis su Perkūnu, tai jau prieš tūkstančius metų Egipto šventyklos buvo patikimai apsaugotos nuo žaibų-įmontuotais stiebais žaibolaidžiais. Senovėje japonai siaučiant perkūnijai slėpdavosi olose, o ant namų stogų užkeldavo statines su vandeniu, naiviai galvodami, kad taip jie užgesinsią „ugnines dangaus strėles“. Senovės Lietuvoje mūsų protėvių perkūnas retai trenkdavo, nes lietuviai pastebėdavo, kad žaibas daugiausiai trenkia į aukščiausius tos vietos daiktus:bokštus, atramas, medžius. Būta atsitikimų, kad žaibas trenkęs į medį suskaldydavo jį į šipulius, o dėl aukštos temperatūros medžio sultys užverda, garai drasko medieną ir išmėto šipuliais už dešimčių metrų į visas puses. Veliuonoje tarpukaryje buvo populiarus paporinimas-mįslė :
“Tėvas sužvairavo, sukosėjo,
Motina raudoti pradėjo,
Žmonės iš to džiaugsmą didį turėjo“
(Pavasario perkūnas ir lietus).
Tylėjimas ne visada yra protingumo įrodymas, bet visada yra įrodymas kvailumo stokos.
Bet dažniau žaibas slysta medžio kamienu, palikdamas griovelio pavidalo pėdsaką. Jei rusai visada bijodavo ąžuolo, kad šis dažniai trenkiąs Perkūnas, tai Lietuvoje ąžuolas dėl šių savybių būdavo ypač gerbtinas, nes jis paskirsto visą žaibo energija į šalis ir aplink jį žūva visi silpnesni ir nesveiki medžiai, todėl mūsų lietuviškos girios būdavo ypač garbintinos ir šventomis laikomos dėl gausybės ąžuolų nusidriekusių net ir aplink sodybas, bet ir alkvietes, apie ąžuolą lietuviai sakydavo su ypatinga pagarba:“Šakos šakotinės. Visos šakos su lizdais, visi lizdai su vaikais. Atspėkite vaikai, koks tai medis?“. O apie gilę užmindavo mįslę „Duktė ištek į svietą, subinę namie palieka“(Gilė nukrinta, kotelis su kepurėle lieka ant šakos).Ąžuolai saugodavo ir gindavo mūsų protėvius nuo, blogos akies ir piktų dvasių, o taip pat ir numirusius laidodavę ąžuoliniuose karstuose. Stovint po ąžuolu, arba užsidėjus jo lapų ant galvos,-apsisaugoma nuo piktų dvasių. Sužaloti ąžuolą-blogas ženklas. .O apkabinti ąžuolą-nevaisingos poros tampa vaisingomis, taip pat išgydoma išvarža., o susituokti po ąžuolu-laimės ženklas. Jei ąžuolo lapai pasirodo anksčiau negu uosių,-bus lietingi metai. Jei pagausite krintantį ąžuolo lapą,-žiemą neperšalsite. Joninių naktį žaizdas patrynus ąžuolo žieve, jos sugyja.Ąžuolas lietuvių mitologijoje buvo sudievintas ir jam net dažnai leisdavo prakalbėti ir su žmogumi pabendrauti:“Gyvas gyvus penėjau, numiręs vėl gyvus nešiojau“. Gilės padėtos ant palangės,-apsaugo nuo žaibo. Jei kišenėje nešiosite gilę,-neužsikrėsite cholera ir lėčiau sensite. Pastebėta, kad žaibas dažniausiai trenkia į ąžuolą. Šveicarijoje net yra patarlė „venk ąžuolo audroje“. Tai turbūt dėlto, kad jo šaknys ilgos ir šakotos. Žaibai dažnai, jau bene tris šimtmečius vieši ne tik Švendubrės miškuose ir išsiraizgiusiame Raigardo slėnyje. Bet ir rusų carų rezidencijoje Petrodvoreco Aleksandrijos parke prie Sankt Peterburgo. Čia daugelis ąžuolų milžinų paženklinti žaibų ugnies pėdsakų. Eglę ir pušį rečiau ištinka žaibas, ir visai retai jis trenkia į buką ir lauro medį. Viena bėda kitai ranką paduoda :1934m. birželio 18d.siaučiant perkūnijai, kamuolinis žaibas Senajame Peterhofe, Sankt Peterburgo kapinėse įsibrovė į koplyčios vidų ir sprogo. Kaip tyčia tuo metu koplyčioje nuo lietaus slėpėsi daug žmonių. Trys žmonės žuvo vietoje, daugelis apdegė o minioje buvę vyrai ir moterys buvo sužeisti. Vilhelmas Švėbelis pastebėjo:”Skubu pasišaipyti iš visko, nes kitaip man tektų pravirkti”.Uteniškiai juokaudavo apie aplenkėjusį bohemiškai girtėjantį bei uliavojantį retai prasiblaivantį Žečpospolitos Vilnių:
„Akti, takti, vieną naktį
Mūsų Vilnių ėmė plakti.
Vilniaus vartai greitai lūžo-
Gavo guzą kaip arbūzą“.
Jei perkūnija užklupdavusi mūsų protėvius atviroje vietoje, jie neieškodavo prieglobsčio pavieniuose, negyvenamose pastatuose, daržinėse, nesislėpdavo šieno kupetose, o ramiausiai atsisėdavo ant žemės ir ramiai laukdavo kol perkūnija praeis. Žaibas dažnai būva ir ilgos laužytos kibirkšties formos. Matydami labai šakotą žaibą, žinokite, kad takus tiesė ne vienas, o keli lyderiai. Iki šiol žmonės domisi vaivorykštėmis, pašvaistėmis, miražais-jie visi išties turi stebuklingų galių tačiau jų draugijoje atsirandantis ir vykstantys audringi ir grėsmingi reiškiniai visais laikais būdavo apipinami legendomis ir padavimais. Įdomu tai, kad rusų mokslininkas M.Lomonosovas siūlęs savo tautiečiams patikimą apsisaugojimą nuo žaibų-įrengti žaibolaidžius, tačiau Perkūnų mūsų kaimynams rusams taip ir nepavyko prisijaukinti, nuolat šalį draskant nepritekliams ir gaisrams, būtent perkūnijos padarytoms skriaudoms. Rusija ypač nukentėjo. M.Lomonosovas rašė: „Laikau nebergždžiu darbu statyti stiebus pakankamai atokiose nuo žmonių judėjimo vietose, kad trenkiantis žaibas eikvotų savo jėgas daugiau į juos, negu į žmonių galvas ar cerkves“.M.Lomonosovas atsidėjęs dirbo, tirdamas atmosferos elektrą, nepaisant to, kad trukdė bažnytininkai;jie net reikalavo, kad imperatorė Jelizaveta uždraustų jam panašius bandymus šioje srityje. Ir vis dėlto kulto tarnai pralaimėdavo. Tikintieji net ėmė baimintis vaikščioti į bažnyčias. Pavyzdžiui, Austrijoje į vieną kalnuose esančią bažnyčią tikintieji liovėsi ėję, nes į ją dažnai trankėsi „dangus“.1778m.ten pagaliau buvo pastatyti žaibolaidžiai.
Dievaiti Perkūne, tu mūsų valdovas
Senolis džiaugiasi, kad mūsų protėviai labai vykusiai pasirinko Lietuvą. O Dzūkija? Čia Dievo karalystė. Yra žemės rutulyje vietų kur nuolat pasikartoja sausra arba liūtys, žemės drebėjimai, tačiau Bitenzorgo apskrityje Javos saloje perkūnija šėlsta net 322 dienas per metus, tai yra vos pusantro mėnesio būva tykios ir ramios. Juo toliau eisime, nuo amžinų perkūnijos juostų, juo mažiau bus perkūnijos dienų. Pavyzdžiui Etiopijos pietuose per metus būna 220 dienų su perkūnijomis, Meksikoje -140 dienų, vidutinėse platumose-1-2 dienos.Sacharos dykumoje perkūnijos iš viso beveik nebūva. Lietuvoje perkūnijos laikotarpis esti dažniausiai rudenį ir kartais vasarą. Perkūnija žiemą pasitaiko labai retai, tik į piktadarį Čičinską pasak legendos Perkūnas trenkė žiemą, už per ne lyg didelius nusikaltimus gimtojo krašto žmonėms (Maironio poema“Čičinskas“). Baltų protėviai visiškai teisingai aiškino , kad perkūnijos metu, kai griaudžia griaustinis ir blykčioja žaibai, dievas Perkūnas „dundančiu vežimu važiuoja per debesis ir svaido į žemę pluoštus žaibų“. Žaibas gali būti įvairaus ilgio-nuo 2 iki 20 km., retkarčiais iki 50 km. Per vieną perkūniją iki 50-60 galingų elektros išlydžių. Žaibo srovės stiprumas siekia 25 000 -60 000 A, kartais apie 20 000 A, jos įtampa būna kelių milijonų voltų. Itin stiprių žaibų galia gali viršyti visų pasaulio elektrinių galią. Panaudoti žaibų energiją liaudies ūkio reikalams, negali net pažangiausi mokslininkai ir jokia šalis išskyrus Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kuri sugebėdavo sutramdyti perkūniją ir ją sėkmingai panaudoti savo karo žygio metu kaip sąjungininkę, o kartais specialiai sukurdavo gynybos sistemą, kad į ją patekę užpuolikai būdavo perkūnijos tiek išgąsdinti, kad sprukdavo išsigandę, galvodami, kad tokia jau negailestinga Dievų valia. Kartais mūsų protėviai pakonsultuodavo ir kaimynines šalis, kaip perkūniją prisijaukinti ir panaudoti klastingiems priešams išvaikyti ir šalį nuo užpuolikų išgelbėti.
Būti dosniam reiškia duoti daugiau negu gali, būti išdidžiam reiškia imti mažiau, negu tau reikia
Ne tik švendubriškio Suraučiaus pasakojimuose, bet ir žymaus Prancūzijos filosofo E.Levino, kilusio iš Lietuvos, mąstyme (visuose parašytuose veikaluose) aptinkame mistinę perspektyvą, Beje savo metu žymiausio katalikų pranašo ir Švento Tomo Akviniečio mąstymas pasižymėjo ezoterišku naujumu bei esteziologinio (pojūčių mokslo) užuomazgos iššūkiu inkvizicinei standartizacijai ir ketvirčiavimui visų asmenų kurie neįtiko į siaurus bažnytinio gyvenimo rėmus. Žvelgdami į mūsų laikų ateities perspektyvą galėtume pritaikyti analogiją bei tarti, kad ateities krikščionis bus arba mistikas, arba jo visai nebus, taip ir ateities filosofija giliąja prasme, yra įmanoma kaip parapsichologijos kaip mokslo reabilitavimu su etikos sąjunga Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos reformose. Čia iškart pastebime, kad tradiciniuose dvasiniuose šiuolaikinių mokslininkų ir filosofų ieškojimuose ir mistiko M.K.Čiurlionio kūriniuose funkcionuoja ne epistemologinis, bet etinis išeities taškas, ne kiek intelektualistinė tendencija, atsiejant tiesą nuo gėrio, o veikiau iššūkis valiai. Tiesos tema nėra centrinė m.K.Čiurlionio mąstyme: ji lieka antrame plane lyginant su tautiškumo, etikos, atsakomybės, valstybingumo, aš ir kitas bei kitų sąvokų refleksijomis. Konfucijus žinojo, jog “sunku padaryti kvailystę, kurios sėkmingai nebūtų padaręs jau kas nors kitas”. Atrodo, jog neįmanoma tiesiogiai explicite kalbėti apie tiesos sąvoką žymiausių Lietuvos mokslininkų mąstyme. Tačiau visuose skaitytuose darbuose apmąstydamas šias sąvokas, tokios kokią aptinkame išvystytą galbūt leidžia geriau suvokti mąstymo, charakterizuojančio jo kūrinius, eigą. Galėtume netgi sakyti, kad tiesos apmąstymas-iš pirmo žvilgsnio tik antrinis -kaip tradicinės senosios Lietuvos kultūros dalies mintijimo elementas –galbūt ir yra būtent tai, kas leidžia suvokti paranormalaus kūrinio įvykį, ar reiškinį, tą būdą, kuriuo prabyla ir alsuoja mistika. Visi pasaulio meno ir mokslo veikaluose šiuo požiūriu nėra siekiama išryškinti tai, kas pasakyta apie Perkūną, bet bandyti suvokti, į kokias problemas, lūkesčius, viltis šis kalbėjimas apie senuosius baltų tikėjimus ir legendas atsiliepia tragiškai, kada nūdienos kosmopolitiškai amerikietiška masinė kultūrai, kaip niekad vešliai sulapojo Lietuvoje per 16-ka nepriklausomybės metų. Grįžimas prie baltų mitologijos persunkta meile gamtai ir žmogui, tiesai pasimetusiems lietuviams būtinas kaip tyriausia šaltinio versmė. Kalbėjimas apie Perkūną iliustruoja tautų sugebėjimą, keistis patirtimi, nepaisant kalbų skirtumų nė valstybinių sienų, iš kitos pusės –nepaliaujamą žmogaus kūrybinės minties judėjimą, polinkį nesitenkinti jau turimais ir įprastais faktais, o juos nuolat turtinti, remiantis tikrovės teikiamomis galimybėmis. Laisvės įgyvendinimas žinojimu kad astralinis pasaulis yra greta jau ir yra jau etika. Atminkime, jog lietuvių kilmės XXa.filosofo E.Levino kaip mąstyme „tiesa rizikuojanti nepažinimu, iliuzija ir klaida neužpildo „atstumo“, nepasiekia kulminacijos totalybėje, yra ieškoma kitame, bet jos ieškančiajam nieko netrūksta, nes, tiesa iškyla ten, kur būtybė atskirta nuo kito nepasineria į jį, bet jam prabyla”(Levinas). Čia jau aptinkame kalbėjimą ne tiktai teorinį, bet mitologišką Perkūno kaip tikros metafizikos, kaip kelio į tiesą, einančią po teisingumo stebuklą. E.Levino išryškinta: “Kaip žodis ir žvilgsnis, veidas nėra iš pasaulio, nes atveria ir pranoksta totalybę. Todėl žymi kiekvienos galios, kiekvienos prievartos ribą ir etikos pradžią”. Išskirti vienoje tautoje gyvuojančius mitus apie Perkūną, kurios paplitusios tarptautiniu mastu yra labai sunku. Viena aišku, kad mažosios tautos daugiau turi uždarų, tik jose gyvuojančių legendų ir mitų. Tuo tarpu didžiosios kalbos kaip susižinojimo priemonė aptarnaujančios įvairių nacijų žmones, turi daugiau progų paskleisti svetur ir savosios liaudies išmintį. Piktas žmogus pakenkia sau pirmiau negu kitiems. Tomas Stoppardas atskleidė, kad “kas geba remdamasis sena atrasti nauja, vertas būti mokytoju”, o Konfucijus tvirtino “baisiausias netikėjimas yra netikėjimas savimi”. Mes mieliau pripažįstame savo elgesio klaidas negu mąstymo. O jei drovimės apgailestauti dėl praeities, netenkame dabarties ir rizikuojame dėl ateities. Pas kaimo išminčių ruošiuosi sugrįžti pasiklausyti lietuvių, dzūkų liaudies dainų, jų jis išmoko lenkmečiu, kai visas kaimas dainą priešpastatė kitos slavų kultūros asmenims. Dainų lobynas Švendubrėje unikalus. O tame dainų krašte spindi Dzūkijos kaimo gyventojų išmintis, vieno iš jų Jono Trinkūno žodžius įsidėmėjau: „Labai seni mitai apie pasaulio sukūrimą skiriasi nuo dabartinių. Pasaulį tarp lietuviais vadintinu genčių sukūrė du dievai du broliai. Dievulis ir Vėlinas. Kurie sugyveno, lenktyniavo, apsipykdavo, bet niekad nekovojo ir nežudė vienas kito, kaip kad norėjo atėjūnai. Dzūkų Daina nuo Dievo, mįslės ir patarlės nuo kito dievaičio Velnio, ir su visais mes dzūkai sugyvename...Abu mums reikalingi...“. Vėlių pasaulio Valdovui mes atiduodame dabar savo kūnus po mirties, Velniui, o anksčiau buvo kitaip sudegindavo ir atiduodavo anam Dzievuliui Danguje ...Ką žinai gal kada grįšime į šį paprotį, jau ir dabar daug kas taip daro..
Teisus pasirodo buvo prof.J.Greimas, neabejojęs kad lietuvių karų ir mūšių vedlys, karo dievas Velnias buvo sektinas pavyzdys kariūnams, mylėti savo kraštą ir dievus. Taip buvo, o iš dainos žodžių neišmesi. Lietuvių karių šalmai, taip pat priminė tuo raguotus vėlių pasaulio valdovus, su kurių įvaizdžiu sietinas kaip minėjau ir Vilniaus miesto vardo atsiradimas. LDK Gediminas, tvirtino, kad jeigu ir leisis krikštijamas, tai ne kryžiuočių atnešamo Dievo, o kito dievo Velnio vardu. Kaip sunku krikščionims, suvokti, kad judėjiškas vieno dievo buvimas sustiprina konfliktines situacijas, ir ar būtina būtinai naikinti, žudyti kitus dievus, jei protėviai, taip pat žmonės, o ne žvėrys, kaip bandoma kartais pagonis vaizduoti, sugebėjo sugyventi su daugeliu dievų ir nieko nebijojo, o neturėjo to nuožmaus kartais katalikų pasaulyje eskaluojamos neapykantos kitaip mąstančiam. Iš daugelio JAV prezidentų tik du buvo katalikai. Daugiausiai žinomas airių išeivių sūnus Džonas Fitcdžeraldas Kenedis, septintajame dešimtmetyje tapęs JAV prezidentu ir labai greitai nušautas, kaip ir jo brolis Robertas taip kandidatavęs į prezidentus. Tai buvo labai jauni užsispyrę, atkaklūs katalikai. Jie norėjo pakeisti pasaulį. Tačiau ne visiems atrodė, kad pakeisti ar reformuoti gyvenimą būna geriau. Dažniausiai reformų organizatoriai tampa asmenys, kurie turi griovimo instinktą. Kad ir pas mus reformuojant daugelį sričių, tame tarpe, žemės ūkio, švietimo, sveikatos, aukštojo mokslo, atvedė į dar blogesnes pasekmes, nei būta prieš tai. Daugelis lietuvių etnotradicijos tyrinėtojų pripažįsta, kad mūsų lietuvių protėvių buvo daug tolerantiškesni, nei šalia krikščionybę nešantys asmenys, save vadinę krikščionybės saugotojais ir kariais. Agresyvumas, brutalumas, kerštavimai, piktumas, melavimai, apgavystės, štai tie bruožai naujo dievo žmogaus nešėjai neturėjo pakantumo kitai dvasinei ir religinei tradicijai. Ar ne todėl, lietuvių gentys gindamos savo vaikus ir artimuosius buvo parklupdžiusios Vakarų Europą ant kelių. Tai rodo, kad mūsų protėviai ir su kitų dievų pagalba galėjo atsilaikyti prieš daugelio tautų armijų junginius, kad ir Žalgirio mūšyje. Ar ne todėl, kad gėda buvo politikams, kad taip negražiai pasielgėme su ES tada prieš šešis šimtus metų. Juk net daugiau kaip dvidešimt metų nedrįsome reikiamu lygiu ir svoriu atšvęsti Žalgirio pergalės. O tarpukaryje sugebėjome. Nes nebijojome. Lietuviškas bailumas ir mūsų valdininkijos ir biurokratijos bruožas, išauginantis pataikūniškumą, kyšininkavimą, samdinio, kumečio sindromą įveikti neužtenka ES politikos diegėjams.
Atgal
