Kelionės
10 05. Gyventi buvo verta
Salomėja Piliponytė-Užupienė
Mano gimtasis kaimas
Nors man gegutė jau iškukavo aštuonias dešimtis, seniai jau veidą išvagojo raukšlės, galvą papuošė sidabro gijos, bet širdyje neišnyksta gimtasis kaimas ir jaunystėje prabėgę vaizdai. Sukasi viskas ratu, tik neliko jau su kuo pasidalinti atsiminimais, kam pasiguosti, rasti užtarimą...
Gimiau ir užaugau Mackūnų kaime, buvusiam Rumšiškių valsčiuje (dabar – Palomenės seniūnija, Kaišiadorių rajonas). Vietos gražios, iš visų pusių apsuptos žaliuojančiais miškais. Čia tarpukaryje buvo 21 sodyba, žmonės nuoširdūs, savi. Bėgiojau pamiškės takeliais, braidžiau gėlėmis pasidabinusiom pievom, gaudydavom drugelius ir laumžirgius. Rytais reikėjo braidžioti po rasotas pievas, ganyti gyvulius suskilusiomis kojomis, tačiau iš to sunkaus meto išliko tik paukštelių čiulbėjimas, girios ošimas. Gyvenau kaip pasakoje, kuri jau niekada nesugrįš... Tačiau viską sutrypė karo audros ir pokario prievarta, išniekinusi jausmus, išblaškius žmones po pasaulį. Dabar Mackonyse belikę tik keturios svetimų žmonių trobos. Iš gražaus kaimelio styro tik kemsynas: nei miškas, nei laukas, nes ir kojos nėra kur pastatyti...
Visada į gimtąjį kaimą traukia nostalgija ir... kapinės. Ten ramybę rado kelios mūsų giminės kartos. Per Visus Šventus gera proga susitikti su savaisiais ir pažįstamas. Pasikalbam, pasiguodžiam, padejuojam, aptvarkom kapus. Kapinių priežiūra ir yra mums didelis skaudulys. Patvoriai apžėlę krūmais, nešienautos piktžolės, krūvos šiukšlių. Prieš keletą metų prašėme, rašėm kolektyvinius pareiškimus. Vargais negalais aptvėrė kapinaites viela kaip kokį mirusiųjų sandėlį. Ir viskas. Vartelius padarėme patys. Svetimos bėdos jų nesujaudino. Mūsų paprašyto rajono Tarybos nario Albino Anužio paraginti šiek tiek apšienavo. Keliuką prie kapinių subjaurojo miškovežiai, čia pilna rąstigalių, šakų, tad neprieisi ir neprivažiuosi, juo labiau savos mašinos nepastatysi. Nei vandens, nei konteinerio šiukšlėms. Nurodė šiukšles nešti į mišką, tačiau takas nepraeinamas, užgriozdintas.
Šiose kapinėse amžiną ramybę turėjo rasti Nepriklausomybės kovų savanoris, dviejų Vyčio ordino kavalierius Bernardas Gerbauskas, pokaryje žuvusieji Bernardas ir Ona Piliponiai, liaudies meistrai, kryždirbiai Jurgis Sidaras ir Baltramiejus Gerbauskas, partizanų vado Jono Ožeraičio artimieji, mano tėveliai, seneliai ir šimtai darbščių kaimo žmonių. Pamenu, B. Gerbausko padarytą ir prikaltą prie augalotos pušies koplytėlę ir smūtkelį, tad praeinant pro Nukryžiuotąjį, reikėdavo ne tik nusiimti kepurę, persižegnoti, bet ir sukalbėt maldą. Rusai savaip kovojo su tikinčiai: jie pušį nupjovė. Tad dabar matydama apleistas kapinaites, ne kartą esu ašarą nubraukus...
Mackūnų kaimo vaikai lankė Kieliškių mokyklą, kuri buvo už 3 km nuo kaimo. Ėjome tuos kilometrus nedejuodami, nelaukdami iš tėvelių užuojautos, tiesiog reikėjo. Mane mokė mokytoja Julija Zabarauskienė, jos vyras Kazys buvo Pravieniškių girininkas. Jiedu augino dukrą Eglę ir sūnų Šarūną. Ne tik mokėmės skaityti, rašyti ir skaičiuoti, užteko laiko šokti tautinius šokius, statėme vaidinimėlius, važiuodavome pasirodyti į aplinkines mokyklas, net į Rumšiškių progimnaziją.
Mūsų kaimas garsėjo audėjomis, kurios audė raštuotas staltieses, paklodes, juostas, medžiagas tautiniams rūbams. Bernardas Piliponis drožė klumpes, šaukštus, geldas, kultuves, net medines... basutes. Drabužius siūdavo iš namuose austų audinių, jie būdavo visada švarūs ir kvepėjo mišku. Prie kiekvienos sodybos būdavo kūdra, kur moterys skalbdavo, balindavo. Kiti pynė iš medžio šankų ar liepų žievių pintines, vyžas žiemai. Prie jų prisiūdavo lininius raištelius autams pritvirtinti. Iš beržų šakų rišo šluotas ir šluoteles pirčiai. Megzdavo storas vilnones kojines, pirštines. Vasarą gamindavosi spragilus, grėblius, šakes. Vyrai rūkė pypkėse naminį tabaką, augino virvėms kanapes. Augino ir aguonas Kūčių patiekalams, pyragams. Į Lietuvą dar nebuvo atkeliavę žinios apie kitas pražūtingas žmogui tų augalų savybes...
Romato legenda
Apie šią netoli mūsų buvusią vietovę, sekamos legendos. Čia pokaryje, 1946 metų vasarą, vyko didelis partizanų mūšis su NKVD kariuomene. Ir man teko Kelerą metų ragautu partizanės duonos, nešioti šautuvą, gydyti sužeistuosius...
Papasakosiu apie šią vietove tai, ką dar maža būdama girdėjau iš tėvelių, senelių, kas buvo kalbama senų žmonių susibūrimuose. Ir apie jo istoriją, ir apie man dar atrodančius visai nesenus laikus.
Vienas Romato durpyno galas tęsiasi iki Gaižiūnų poligono (Jonavos rajonas), kitas – jau prie Aitekonių kaimo, netoli Kaišiadorių. Jis gal 15 km ilgio, apie kilometro pločio, kokių 400 hektarų dydžio. Panašu, kad prieš daugelį amžių čia buvęs ežeras, o kur jis nutekėjo, palikęs pelkėtus plotus, nežinoma. Atsistojus šioje pelkėje, apklotoje samanomis, kojos iki kelių sulenda į minkštą paviršių. Ir jokio medžio, tik mažos pušelės ant samanų kupstų ir spanguolynai, rudenėjant nusidažantys žaliu atspalviu. Tų uogų būdavo labai daug, jos augo kekėmis. Kas netingėjo, visų pirma aplinkiniai gyventojai, jas rinko ir pardavinėjo.
Romatas nuo Mackūnų kaimo buvo už 5 ar 6 kilometrų. Mes, vaikai, per dieną pririnkdavome kuprinę-maišą uogų, net panešti negalėdavom. Uogautojų būdavo daug, bet uogų – dar daugiau. Išbrisdavome iš raisto, o paskui kelių uogautojų uogas veždavo į namus vežimu. Namuose uogas pildavome ant namo aukšto patiestos paklodės. Ten jos sunokdavo, pasidarydavo raudonos, o žiemą sušaldavo. Šaltis joms nekenkė, o artėjant šv. Kalėdoms, veždavome parduoti į Kauną. Žinoma, valgydavome pilna burna ir patys. Tad rudeniop keldavomės anksti rytą, pasiimdavome lauknešėlius – ir į Romatą. Tuos kilometrus eidavome būriu, dainuodavome, šnekučiuodavome, tad laikas bėgo lyg vanduo. Iki pietų maišeliai jau buvo sunkūs, o kai pavalgydavome, tai vėl kibdavome vėl rinkti spanguolių. Vakare žinojom, kada ir kur atvažiuos parvežti mus su maišais, tad traukėme į tą vietą.
Įeiti į Romato pelkę būdavo sudėtinga: ne visur buvo galima, reikėjo žinoti patogesnes vietas. Vienoje vietoje dar buvo kelio, grįsto iš apvalių rąstų, liekanos, gal 3 metrų pločio. Ant jų buvo apaugę samanos, tad tuo taku ir ėjom. Neatsimenu, kad kas nors būtų žinoję medinio kelio istoriją.
Viduryje pelkės buvo dvi akys, neužtrauktos samanomis – tokie maži ežerėliai, vadinami Romato akimis. Prie jų ir vedė vienintelis medinis keliukas. Vienas ežerėlis gal 10–15 metrų skersmens, o kitas – mažesnis, bet šalia vienas kito. Ant jų krantų supdavosi samanos, vyrai bandė ten išmatuoti gylį, leisdami ant virvės pririštą akmenį, tačiau dugno nepasiekė. Kai kas gąsdino, sakydami, kad ten matę slibiną, kiti – kad toje vietoje kadaise paskendusi bažnyčia, o šv. Velykų rytą ten gali išgirsti skambant varpus.
Praūžus frontui, Romato pelkėje glaudėsi partizanai, jautėsi drąsiai, nes kareiviai ir stribai čia eiti bijojo. 1946 metų vasarą čia drąsiai ilsėjosi trijų partizanų būrių kovotojai iš Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės: Romualdo Randžio-Meškos, Prano Jaromsko-Perkūno ir Klemenso Gursko-Riešuto (tada jau 6-ojo bataliono vado). Kažkas apie ten besilaikančius partizanus pranešė kareiviams, kurie teritoriją apsupo, pradėjo šaudyti. Vyrai spruko, kur kas galėjo, vienas žuvo, Jonui Ožeraičiui-Vaidotui mūšyje apsvilo plaukai, Jonas Čiurinskas-Jurginas buvo sužeistas į dešinę petį. Žuvo ir stribų, tik neaišku, kiek jų, nes labai greitai kūnus išsivežė.
Vėliau okupantai šį nuostabų kampelį suniokojo, numelioravo, pradėjo kasti durpes. Sako, pusę jau iškasę. Liko keista vieta, dingo uogos, neauga tos gražios samanos. Išniekinta kampelis...
Nežinau, kaip dabar atrodo Romatas, nes jau seniai ten nebuvau. Vis žadu nuvažiuoti pasižiūrėti, bet neprisiruošiu, o ten gyvenantys sako, kad ir žiūrėti neliko į ką.
Nepabūgusi partizanės dalios
Pokario kovose greta vyrų nepriklausomybės stojo ginti ir moterys, merginos, nepabūgusios sunkios partizano dalios, palikusios savo draugus, tėvelius ir ramesnį gyvenimą. Viena tokių buvo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 6 bataliono partizanė Anelė Sidaraitė-Tarbūnienė, turėjusi Drebulės slapyvardį.
Anelės tėviškė – Šilinių kaimas, Rumšiškių valsčiuje, Kauno apskrityje (dabar – Kaišiadorių rajonas). Gimusi 1925 metais keturių ūkininkų sodybų kaimelyje. Beveik visi jie buvo giminės. Pranas ir Domicelė Sidarai augino 6 vaikus, kartu gyveno ir seneliai iš tėvelio pusės – Juozas bei Ona. Anelei teturint 9 metus, mirė motina, tad ūkiui palaikyti, vaikams auginti tėvelis parsivedė antrą žmoną iš Rumšiškių – Marijoną Šimkūnaitę, su kuria susilaukė dar dviejų dukrelių. Tad Sidarų kieme gyveno jau 10 žmonių.
Dar vokiečių okupacijos metais Anelė ištekėjo už Prano Tarbūno nuo Radviliškio, kuris tose apylinkėse su vokiečių kariais, savanoriais, belaisviais kirto mišką, vežė į sandėlį, o iš ten mediena keliavo iš Lietuvos. Belaisviai nebuvo saugomi, kariškos disciplinos nebuvo, kai kurie dėvėjo uniformas. Anelė ir Pranas išsinuomavo kambarį Mackūnų kaime, nes pas tėvus jiems tiesiog neužteko vietos.
Neilgai jaunai šeimai džiaugėsi ramybe. Artinosi iš rytų frontas, vokiečiai traukėsi, o su jais ir mūsų žmonės, žinoję, kad sugrįžę rusai jų darbą miškuose prilygins sovietijos išdavystei. Taip dvidešimtmetė Anelė liko viena. Tuo metu Anelės sesuo Magdalena už ištekėjusi už puskarininkio iš Lietuvos kariuomenės, kuris irgi pasitraukė į Vakarus. Tad pasitraukusieji taip ir dingo be žinios. Bronė buvo ištekėjusi už Broniaus Žukausko, tapusio Antano Taparausko-Kirvio būrio partizanu Pinavija. Jis buvo suimtas 1946 03 15 ir išvežtas į Intą dešimčiai metų. To neužteko: 1948 05 22 į Krasnojarsko krašto Jeniseisko rajono Ševčenkos gyvenvietę ištrėmė jo tėvus Vincą bei Uršulę, seseris Anelę bei Genę ir jos trylikametį sūnų.
1945 metų rudens Anelė tapo Prano Jaromsko-Perkūno kuopos ryšininke: teikdavo partizanams medikamentus, žinais, net ginklus. Jis visur suspėdavo, sąžiningai atlikdavo užduotis. Tuo metu ir aš tapau ryšininke, tai daugelį pavedimų atlikdavome kartu.
Šilinių, Mackūnų, Beištarkių, Livintų apylinkėse buvo daug miškų, pelkių, tad kovoti vyras buvo patogu. Taip bėgo mėnesiai, keitėsi metų laikai. Prasidėjo didieji trėmimai, atsirado daug okupantų pagalbininkų, tai 1947 metų pradžioje mudvi su Anele Tarbūniene atėjome į Perkūno būrį. Vadas išklausė mūsų priesaiką, ji tapo Drebule, o aš – Rūta.
Greitai po Didžiosios Kovos apygardos 6-ojo bataliono, veikusio Rumšiškių, Palemono, Karmėlavos valsčiuose ir kitose Pakaunės vietose, vado Klemenso Gursko žūties (jis žuvo 1947 10 21 Svilonių kaime, Karmėlavos vlsč.), slapstėmės Pravieniškių-Pašulių miške (Rumšiškių vlsč.), prie Nadielos upelio. Buvome vieningi, pasiryžę nepasiduoti. Patys išsirinkome naują būrio vadą. Juo tapo Jonas Ožeraitis-Vaidotas. Mūsų stovykloje tada buvo 7 partizanai: be Vaidoto ir mūsų su Rūta, Juozas ir Vincas Čiurinskai, Stasys Grenda-Smarkuolis. Prie mūsų glaudėsi ir Jonas Černiauskas iš Užtakų kaimo, Rumšiškių vlsč. Tada nežinojau, kad jis yra bataliono vadas, nes buvome tik saujelė kovotojų, ne daugiau kaip būrys. O būrio vadą turėjome kitą. Perkūnas buvo ne tik geras žmogus, bet ir turėjo didelį autoritetą.
Anelės senelis Juozas Sidaras mirė, o 1948 metų gegužės 22 dieną visą Sidarų šeimą ištrėmė į Usoljės rajono Žilkino gyvenvietę (Irkutsko sritis): tėvelius Praną ir Marijoną, dukras Genovaitę (gimusią 1932 metais), Janiną (gimusią 1939 metais), sūnus Joną (gimusį 1930 metais), Adolfą (gimusį 1931 metais), bei močiutę Oną, 86 metų amžiaus. Tik seserys Magdalena ir Bronė tremties išvengė, nes gyveno kitur, slapstėsi. Močiutė ir motina mirė tremtyje, o likusieji 1957 metais sugrįžo į tėviškę,
Tuo metu partizanams buvo sunkios dienos, tačiau Anelės Tarbūnienės kovos draugai pasiduoti okupantams negalvojo. Į vieną būrį susijungė apylinkėse kovoję vyrai, Vaidotas, vyko žūtbūtinė kova. Dalyvavome ne viename mūšyje, džiaugėmės likę gyvi ir apraudodavome žuvusiuosius. Deja, 1948 metų rugpjūčio mėnesį Vaidotas buvo sužeistas, buvo pradėta siūlyti su padirbtais pasais vykti gyventi į Vilnių. Paskutiniu metu Anelė Tarbūnienė-Drebulė palaikė ryšį su Stasiu Grenda-Smarkuoliu ir Juozo Markulio-Erelio klastai nepasidavė, nes visi išvykę Vilniuje buvo suimti. Po 1948 09 16 mūsų draugų išdavystės ir agentų-smogikų susidorojimo Naujosodžio kaime, Pažaislio valsčiuje, Smarkuolio žūties, Drebulė liko viena, slapstėsi. Ji buvo išduota ir jau 1950 metasi suimta Antakalnio kaime, Rumšiškių apylinkėje, Kaišiadorių rajone. Nuteista 25 metus kalėti ir išvežta į Kemerovo lagerius.
Su ja 1953 metasi susitikau Taišeto lageryje. Daug ir apie viską kalbėjom, džiaugėmės, kad praėjom tą kančių kelią, tardymus kankinimus garbingai, kad likom gyvos. Stalinui mirus, politiniai kaliniai pasijuto stipresni, net prižiūrėtojai pasikeitė, leido laisvai vaikščioti po teritoriją, bendrauti vienam su kitu. Buvome jaunos, gražios, tad nebaisūs buvo sunkūs darbai: skaldėme akmenis, kasėme žemę geležinkelio pylimui...
Vėliau apsigyvenome jau už zonos, gyvenome su Anele mažam kambarėly kartu. Ją paskyrė gaisrininke, tad atsirado daug laisvo laiko. Aš lankiau medicinos seserų kursus, prižiūrėdavau ligonius, leisdavau jiems vaistus. Atvažiuodavo aplankyti Anelės vyresnioji sesuo Magdalena, nes jis buvo geležinkelio palydove, galėjo keliauti nemokamai. Papasakojo, kaip gyvena Lietuva, mūsų likę draugai ir kaimynai. Tad keista nuotaika apėmė, kai atsivėrė lagerio vartai, ir 1956 metais. Mane paleido kiek anksčiau, greitai į laisvę išėjo ir Anelė. Susitikom jau Lietuvoje, savo krašte, tėvynėje, apie kurią lageriuose tiek daug svajojom. Tačiau pajutę laisvę, okupanto apsityčiojimus, tapdavo vėl liūdna, vėl teko nubraukti ašarą, nes mus Lietuvoje sutiko nesvetingai.
Abi apsigyvenome Kaune, nes mūsų seserys gyveno kartu viename butelyje. Paskui Anelė išvažiavo gyventi į Kazlų Rūdos rajono Jūrės kaimą, vedė ir tapo Cibulskiene. Susilaukė sūnelio, pasistatė namą. Deja, 1986 11 17 Anelė mirė, vos šešiasdešimties sulaukusi, kai iki Lietuvos Atgimimo liko tiek nedaug... Po jos šį pasaulį paliko ir jos sūnus. Abu ten ir palaidoti.
Užmiršta partizanų šeima
Livintų kaime, Rumšiškių valsčiuje, Kauno apskrityje (dabar – Palomenės seniūnija, Kaišiadorių rajonas), gyveno darbšti, tvarkinga Jono ir Onos (Garlytės) Čiurinskų šeima. Ūkininkai, turėjo 20 ha žemės, augino dvi dukras ir penkis sūnus.
Anelė Tarbūnienė-Drebulė (kairėje) ir Salomėja Piliponytė-Rūta apie 1948 metus
Pirmasis žuvo tėvelis, kai 1944 metų vasaros pabaigoje, užėjus rusamas, ėjo iš miško namo. Jau buvo netoli namų, kai pamatę kareiviai be jokios priežasties vyrą nušovė. Tai paskatino sūnus ūkininkus Joną (gimusį 1910 metais) ir Juozą (gimusį 1913 metais) išeiti partizanauti ir taip keršyti už tėvo mirtį. Atėjo į Antano Taparausko-Kirvio, gyvenusio jų kaime (gimusio 1905 metais), Didžiosios Kovos apygardos A rinktinei priklaususį būrį. 1945 metų lapkričio 11 dieną jų slėptuvę netoli Mackūnų kaimo, kur slėpėsi septyni vyrai, tarp kurių ir abu broliai Čiurinskai, aptiko kareiviai. Sako, būta išdavystės. Su Jonu Čiurinsku-Pilėnu tąkart žuvo ir būrio vadas A. Taparauskas-Kirvis. Joną iš pradžių mūšyje sužeidė į ranką, o nušovė jau besitraukiantį Mackūnų kaimo prieigose. Kareiviai spygliuota viela surišo žuvusiųjų rankas, pervėrė kartį ir išnešė prie kelio. Tą dieną Livintų miške, partizanų stovyklavietėje, buvo nušautas ir bataliono vadas Pranas Petkevičius-Kariūnas. Partizanų kūnai buvo niekinti Kaišiadoryse, prie saugumo pastato, paskui nežinia kur užkasti...
Juozas Čiurinskas-Jurginas buvo paskirtas būrio vadu, vadovavo dvidešimčiai vyrų. 1946 metų vasarą buvo sužeistas į dešinę petį Romano durpyno mūšyje. Negalėdamas pakelti ginklo, slapstėsi. Tapo ryšininku-žvalgu, teikdavo partizanams medikamentus, perduodavo žinias. Susitikėjo su Jono Ožeraičio-Vaidoto partizanais, teko su juo artimai bendrauti. 1949 metais Jurginas kaimynų buvo išduotas, suimtas ir nuteistas 25 metus kalėti. Taišeto lageryje 1954 metų gegužės 24-ąją mirė. Palaidojimo vieta nežinoma.
Ir kitų Čiurinskų šeimos vaikų likimai buvo tragiški. Kazys (gimęs 1918 metais) vokiečių buvo paimtas į frontą, ten neteko rankos. Pasitraukė į Ameriką. Sulaukęs senatvės, grįžo į Lietuvą, čia ir mirė. Palaidotas Livintų kapinėse.
Jauniausias sūnus Vytautas siekė mokslų, baigė medicinos studijas. 1944 metais pasitraukė į Vakarus, pasiekė JAV. Gyveno Kalifornijoje, tapo mokslų daktaru. 2006 metais ten mirė ir palaidotas.
Povilas pasitraukė į Vilnių, ten slapstėsi, ryšius su tėviške nutraukė.
Dukros Marijona (1900-1982) ir Antanina (1908-1983) su Motina Ona slapstėsi, ramybės neturėjo. Ėjo per žmones, gyveno pas svetimus, nes namuose likti negalėjo. Tuo metu partizanų šeimas masiškai trėmė į Sibirą. Dukros liko netekėjusios, Motina anksti mirė. Palaidotos Livintų kapinėse. Štai tokia liūdna šeimos istorija. Apie Joną Čiurinską-Pilėną šis tas yra aprašyta knygose, jo vardas yra Kaišiadorių Partizanų koplytėlės lentose, tačiau apie Juozą-Jurginą pamiršom. Kaip ir kitus šeimos narius. Suprantu, neliko žmonių, kas galėtų plačiau papasakoti apie šią šeimą. Kaip ir nuotraukų...
Beje, iš Livintų kaimo, kuriame pokaryje gyveno 47 šeimos, 194 gyventojai, partizanauti išėjo apie 40 vyrų, iš kurių 15 žuvo. 15 šeimų iškeliavo į tremtį. Tokia skaudi Livintų kaimo statistika.
Apie savo likimą esu parašiusi ir išleidusi knygą „Vieno gyvenimo istorija“. Man skausmo teko tiek, kad ir keliems žmonėms jo užtektų... Bet gyventi buvo verta, nes gynėme savo Tėvynę.
Atgal
