Kelionės
09 21. „Versmės“ ekspedicijos Raseiniuose ir Druskininkuose: dirbame Lietuvai ir
Dr.Egidijus Mažintas
Lietuvos edukologijos universitetas
Kaip ir praėjusiais metais “Raseinių” monografijos iniciatyvinės grupės pritarimu vėl atvyko žymūs respublikos mokslininkai, menotyrininkai, etno specialistai. Atsitinka, kad dažnai ilgimės dienų kurios praėjo, lyg tyčia, metų kurie nušuoliavo kaip eiklūs žirgai. O smėlio laikrodis tiksi: kaip toj dainoj „laiko nieks nesustabdys, nepasuksi atgal...“.
Iš varginančio triukšmo, gatvių dulkinų ir saulės
Aš vėl grįžau į šešėliuotus, pamirštus namus...(V.Mačernis)
Mes augam, mokomės, kuriam šeimas, dirbam, ilsimės, pramogaujam,. vargstam, užauginam vaikus, anūkus, senstam, mirštam, laidojam, tai toks mūsų pašėlęs gyvenimo ritmas. Ilgimės žmonių, kuriuos praradome. Atsimename tą dieną, metus, kai kartu buvome su jais, arba šalia jų. Mes ilgimės savo artimųjų kurių jau nėra šalia, dar kitų –menininkų, artistų, mokslininkų, žurnalistų, kaimo žmonių, sodybų šeimininkų, kaimynų, kurie išvažiavo ir niekada jau nebegrįš, arba mes jau toli nuo jų. O paprastų valstiečių, kurie kūrė ir tobulino vienkiemius valsčiuose, apylinkėse, kaimuose, kur augo kelios kartos lietuvininkų-artojų, audėjų, siuvėjų, kalvių, žvejų, sielininkų, mokytojų, knygnešių, karių, motinų užauginusių dukterų ir sūnų, kurie gynė savo gimtinę, valstybę, arba meno kūrėjų kuriuos matėme scenoje, kuriuos girdėjome, klausėmės ir praeidami gatve pro šalį nepadėkojome, nepasakėme gražaus prasmingo žodžio. Vienintelio gal būt svarbiausio jų gyvenimo vardiklio-žmogaus pagarbos už kilnius iškilius darbus-gražaus žodžio“ačiū, kad buvote, kad kūrėte, dainavote, rašėte, buvote, piešėte, grojote, kalbėjote, auginote, sėjote, žuvavote, mokėte, audėte, siuvote, statėte, kariavote, gimdėte. Tik vėliau su amžiumi mes suprantame ir keičiamės, ilgimės visko kas mums buvo brangu. Bet, deja, tų žmonių jau nebėra šalia, arba mes jau per toli nuo jų kad ištartume nepasakytą gražų žodį ir padėkotumėme...Ir visą laiką mes kažko ilgimės ir visą laiką ilgėsimės, tačiau kol nevėlu paskubėkime gal dar šalia yra tie, kurie mus žavėjo, kuriuos mes gerbėme arba mylėjome, atsigręžkime į savo praeitį ir pasikvieskime dar likusius. Jie, kad ir daug vyresni už mus, bet pakviesti ateis, padėkos, kad prisiminėme, ir išsiskirsime palikę vieni kitiems pagarbos ir šilumos ženklus. O kiek jų gabių, talentingų, neįvertintų, užmirštų liko mūsų nepastebėti ir nepakviesti. Kęstučio Astrausko eilėse yra tokie žodžiai:“ Žemėlapio viduryje-RaseiniaiMaža dalelė mūsų LietuvosKad šiandien klesti jieDažnai ateinam Į žuvusių kapus nulenkt galvos.Į žemę gėrės ne lietus, o kraujasAplinkui sklido skausmo aimanaDabar kasmet čia gėlės žiedus krauna....
Druskininkų kraštotyrininkas Vytautas Valentukevičius, vaikščiojanti kurorto enciklopedija turi ką aptarti su Edukologijos universiteto prof.dr.A.Kiveriu. Kodėl Druskininkuose pedagogų ugdymo institucija nerado atgarsio pokario savivaldoje? Aukštosios mokyklos įkūrimo matyt baidėsi Dzūkijos partinis aktyvas?
Ir lyg spalvotas sapnas dar vaidenasi pasaulis,
Dar matos gatvėmis žmonių plaukimas neramus...(V.Mačernis).
„Versmės“ leidykla (direktorius Petras Jonušas)tęsia tautinio žodžio, etnokultūros, o valsčiaus kaip valstybės židinio tradicijas, metai iš metų surengė net du šimtus ekspedicijų po Lietuvą. Vargu ar šiandiena yra institucija Lietuvoje, kuri gali pasigirti tokia tautiškumo ir patriotiškumo ugdymo statistika. Raseiniuose liepos pradžioje dirbo antroji ekspedicija ir tai buvo 196-oji „Versmės‘ leidyklos organizuotas kultūros ir mokslo desantas, kaip šypsodama pranešė išvykstant į Raseinius žavingoji „Versmės“administratorė Živilė. Nenorėdami sugadinti jos visada žavios šypsenos, nudžiuginome, geromis naujienomis: pavyko nuostabi ekspedicija su kaupu. Ir visi grįžome į Vilnių šypsodamiesi, laimingi, pasiekę užsibrėžtus tikslus. Pradėdamas renginį Raseinių savivaldybės bibliotekoje, esančioje centre miesto, liepos septintąją, ekspedicijos vadovas pasakė: „Mieli raseiniškiai, brangūs svečiai, šiandiena pas jus svečiuojasi labai žinomi šalyje mokslininkai, kraštotyrininkai, kurie aukso raidėmis įrašyti į šalies ir Raseinių miesto kultūros ir meno istoriją. Jų biografijas saugo enciklopedijos, o kūrybiniu palikimu naudojasi visi, tame tarpe ir mes eiliniai klausytojai ir skaitytojai. Pas mus atvyko ir medžiagą monografijai rinko istorikė V.Girininkienė ir T.Petreikis, LŽŪU dėstytojai-A.Steikūnienė, R.Povilaitis, Vilniaus dailės akademijos dėstytoja M.Ptašek, architektai Rupeikos, pokario tyrinėtoja N.Koženevskaja, žurnalistas V.Vitkus, kraštotyrininkas J.Brigas, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. VU lituanistė J.Bružaitė, aplankė visas Maironio lankytas vietas surinko daug vertingos medžiagos, mes ir džiaugiamės, kad jauni filologai randa įdomių temų mūsų ekspedicijose. Žurnalistė L.Eitutytė vėl pakėlė sporto metraščius, jos publikacijose atgyja sportinės kovos ir žaidimai. Raseiniai nuo seno garsėja savo komandomis ir eikliais sporto virtuozais garsinančiais savo gimtą miestą Europoje ir pasaulyje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Audronė Girdzijauskaitė domisi "Dainavos" sanatorijos vyr.gydytojos E.Krikščiūnaitės gyvenimu. Ji globojo visus ir rašytojus, ir muzikus, ir pradedančius menininkus. Istorikas Vytautas Valentukevičius ir teatrologė A.Girdzijauskaitė aiškinasi, kur rasti sanatorijai dovanotus meno kūrinius ir autentiškus rašytoju kūrinius, kurie buvo sukurti šiame įstabiame kurorte?
Į langus atsimušdamos plaštakės
Gelsvais milteliais nuberia įtrūkusius stiklus. ...(V.Mačernis)
Etnologė dr.D.Šeškauskaitė, domėjosi etnografiniais telkiniais, kaip ir Vokietijos kraštotyrininkas dr.B.Gliwa, puikiai kalbanti lietuviškai ir ūkininkaujantis Raseinių apskrityje. Mokslininkas surinko lietuviškus vietovardžius ir domisi pelkėmis. LEU studentas istorikas K.Noreika Raseinių policija ir pokariu.
Mindaugas Tučkus talkino fotografijomis ir paslaugumu, straipsnių autoriams, kuriems reikalinga pagalba iš kokio kampo nufotografuoti tam tikrą objektą.
Šiandiena jie daug dirba Raseinių monografijos kūrimo veikloje. „Versmės“leidykla siekia ir dirba tautinio valstybingumo koncepcijos linkme, ne Europai ruošiame monografijas, o gimtinėj, todėl labai svarbu po naują monografiją apie žymiausius šalies valsčius, apie žmones, menininkus, mokslininkus, kurie gyvena šalia mūsų, bet nepastebime, kartas nežinome arba nematome. Geriau orientuojamės kas dedasi kitame Europos ar Amerikos krašte, nei čia Lietuvoje: ką veikia Madona, ar Stingas. Tai skaudu. Bet tokia tiesa. Nemokame vertinti ir pagerbti daug metų Lietuvos kultūrai dirbančių kalvių, siuvėjų, audėjų, artojų, menininkų, eilinių žmonių, kuriems rūpėjo tautiškumas, lietuvybė ir nacionalinė kultūra, o ne svetima, kaip dabar stengiamasi žūt būt populiarinti . Realybėje visais kanalais daugiau reklamuojami kitokios masinės, popsinės kultūros atstovai. Labai dėkingi “Raseinių spec.vidurinės mokyklos ” direktorei ir administracijai suteikusias puikias sąlygas specialistams kurti ir ilsėtis. „Versmės“ leidyklos vertinga dovana apdovanotas darbščiausiais ir spartuoliškais tempais nuostabius reikalingus straipsnius rašantis Viktoras Vitkus. Šiandiena jie su J.Brigu yra Raseinių kultūros ir istorinio paveldo svarbiausi metraštininkai. Jonas Brigys įsipareigojo monografijai pateikti daugiau kaip 30 publikacijų. Tai viršys garbaus žurnalisto D.Šniuko rekordą savo kuruojamoje „Gruzdžių“ monografijoje.
Prie "Girios aido" aukuro, kur 1988m.steigėsi Sąjūdžio idėjos susėdę iškilūs šalies mokslininkai, kraštotyrininkai, medikai prisipažino, kad tapome šeima, kurortas mus sujungė ilgam, esame kaip ir namuose, prisipažino svečiai
„Šiandiena šventė mūsų Raseinių bibliotekai ir skaitytojams kad atvyko visa grupė „Versmės“ monografijos „Raseiniai“ autoriai, tarp jų daug garsių ir naujų vardų. Tikiu, kad istorikas T.Petreikis kažkada bus taip pat aukso raidėmis įrašytas į Raseinių kultūros istoriją, kaip ir kiti šios ekspedicijos dalyviai. Mums reikalingi jauni, gabūs savo kraštui atsidavė istorikai, tokie kaip Tomas. Tikiuosi, kad mūsų ir raseiniečių gražaus bendradarbiavimo tradicijos tęsis ir ateityje-pasakė „Raseinių“monografijos vyr.redaktorius, Lietuvos edukologijos universiteto doc.dr.Egidijus Mažintas.
“Druskininkuose tiek mokslininkų vienoje vietoje dar nematėme”-
Ilgametis Druskininkų sanatorijų vyr.gydytojas Jonas Valskys ir aktyvus kurorto senbuvis, fotomenininkas Gintauts Žilys, viduryje "Druskininkų"monografijos vyr.redaktorius LEU doc.dr.Egidijus Mažintas klauso svečių, atvykusių su misija atkasti ir į dienos šviesą pakelti Druskininkų kurorto praeitį ir ją sudominti jaunąja karta
prisipažino po miesto savivaldybės bibliotekoje 2012.06.24d.įvykusio renginio žiūrovai, tarp jų ir garsios TV žurnalistės. Renginys, kuriame dalyvavo “Versmės” leidyklos autoriai buvo iškilus, užsitęsė iki vėlumos. Tai rodo, kad žiūrovams patiko, tai ką matė ir aprašė į kurortą atvykę garbūs mokslininkai ir tyrėjai. Kad pusė ekspedicijoje dalyvavusių autorių nespėjo pasisakyti šiame valsčiaus istorijas gvildenančiame renginyje, daug ką pasako. Tad renginio tęsinį nukėlėme į “Girios aido” muziejaus lauko aikštelę sekančią dieną-sekmadienį. Niekas neskubėjo skirstytis namo, švietė skaisti saulutė. “Mes tapome darnia ir reiklia šeima. Mes jau druskininkiečiai”-prisipažino valsčiaus seriją kurianti iš įvairių respublikos vietovių suvažiavusi talentingų mokslininkų, kraštotyrininkų-autorių brigada. Vieni kitus skatinome greičiau nešti medžiagas ir ruoštis kitų metų ekspedicijai. Ji jau bus paskutinė. Monografija planuojame išleisti 2015m.
Kalba Dzūkijos partizano duktė A.Pigagienė, ji pasakoja, kad trūksta memorialinių lentų, kuriose atsispindėtų laisvės kovotojų žygdarbiai vaduojant kraštą nuo koloborantų ir okupantų
Ant stalo miega pasmerktos mažytės lauko gėlės,
Už lango dūzgia medumi apsunkę bitės ir vabzdžiai...(V.Mačernis).
Dailės akademijos dėstytoja M.Ptašek, susilaukė klausimų, apie pastatus. Kurių stilistiką mokslininkė nagrinėjo aplankydama ir tas vietas kur pastatai išgaravo, bet Maja atkakli ji surado tuos pastatų brėžinius archyvuose. Taip darbšti mokslininkė tapo dingusių Druskininkų architektūros stilistikos žinovė.
Pedagogė D.Žilienė, tradiciškai įdomiai ir jautriai piešia kurorto jaunimo ugdytojų portretus, o daug vaikščioti viena mėgstanti žurnalistė D.Červokienė, kalbino liaudies meteorologija ir psichologine gydymo sistema besidarbuojančius vietinius gydytojus. A.Kondraškienė lankėsi tuos kaimuose kur gyveno jos šeima, užrašyti atsiminimai labai brangintini, nes ten daug dainuojamosios tautosakos pavyzdžių.
Prof.A.Girdzijauskaitė rašydama apie iškilią “Dainavos “sanatorijos gydytoją E.Krikšiūnaitę konsultavosi ir su ilgamečiu sanatorijų vyr.gydytoju J.Valskiu, kuris apgailestauja ypač reikalinguose ir įdomiuose pastebėjimuose, kad dingo ir sveikatą teikiantis kurortas, liko tik biznierių ir komersantų pramogų miestas. Istorikės diplomą turinti N.Koženevskaja, neslepia radusi pokario archyvuose išdavysčių grandinę, kurios pėdsakai veda į kurorto apylinkes. O jos mena daug šilta ir šalta. Tai, kad karas Lietuvoje tęsėsi dar ir 1965m.20 metų vėliau nei kitose Europos valstybėse. Latviai neturėjo tokio ginkluoto pasipriešinimo tad išvaduotojai važiavo ir važiavo į Rygą, Daugpilį. Šiandiena ten demografinė problema. O į Lietuvą bijojo važiuoti, miško broliai liepdavo kraustytis atgal iš kur atvažiavo. Ir bolševikų agituoti žmonės lėkė iš Lietuvos kaip tarakonai po dusto. Kaip šiandiena atrodytų šalis kalbanti visuose miestuose dar ir rusų kalba, žmonių kurie nemoka ar nenori mokytis kalbos kurioje gyvena. Bet taip ne visur matyt kad mes tapome pernelyg atlaidūs. Pagaliau prispaudėme uodegą lenkų rinkiminės akcijos bangai sunaikinti lietuvybę Vilnijoje. Tačiau kaip elgėsi 20 metų kairysis politinis blokas Lietuvoje. Kaip jėzuitai XVIIa.diegdami svetimas kalbas ir kaip caro armijos ochranka palaikydama svetimtaučius, bet ne Lietuvos piliečius.
Aš sėdžiu, ugnyje burna, liguistai spindi akys...
Už sienos girdisi dainavimas kurtus, tylus
Jaunos sesers... ...(V.Mačernis)
Pedagogas ir medikas V.Klevickas aprašo “Saulutės” sanatorijos veiklą gydant jaunuosius šalies piliečius. Prof. R.Aleknaitė-Bieliauskienė tęsia savo kultūrinių Druskininkų paieškas, jos tyrimų ratas kaip įprasta gana platus, nuo Ž. Lifšico iki nūdienos muzikos ir kultūros raidos. Doc.dr. R.Povilaitis jau turi sukaupęs palyginimų tyrimus su kitų miestelių savivalda. Taip pat Romas turėjo aibę savo gerbėjų už išsamius ir įdomius savo tyrimų pristatymus renginiuose su kurorto svečiais ir gyventojais. Istorikas V.Valentukevičius, kaip ir S.Radzevičienė pirmauja straipsnių rašymo svoriu. Vytautas dar ir turi kitą darbą jis atsakingas už istorinių straipsnių apie Druskininkus, įvertinimą. Žurnalistė L.Eitutytė aprašė kurorto sporto įvykius, ir rado daug nuostabių sportininkų kilusių iš Druskininkų ir savo talentus praskleidusius Lietuvos rinktinėse. Mokslininkai susitiko su daugeliu kurorto Tarybos nariu, meru Ričardu Malinausku. Jau antri metai susitikinėdamas su miesto savivaldybės nariais, gyventojais, atostogaujančiais žmonėmis, taip pat verslininkais, tikisi kad tyrimo metu gauti duomenys bus sėkmingai panaudoti lyginant kurorto savivaldos raidą su gretimų miestelių valdžios politika. Pranešėjai pasidžiaugė augančiais ir nuolat gražėjančiu kurortu ir norisi apčiuopti senuosius savivaldos bruožus, nors jie ir išsimėtė kitų Baltarusijos ir Lenkijos miestų archyvuose. Inžinierius pagal išsilavinimą G. Žilys, turi aistrą ne tik fotografijai, bet ir geležiui, talkinęs visiems pristatant nuotraukas pagal autorių užsakymus, jis suspėjo surengti ir savo 70-čio parodą. Linkime geros sveikatos ir kūrybinės sėkmės. Gamtos mokslų daktaras A.Lankelis nors ir pasitraukė iš “Girios aido”muziejaus direktoriaus pareigų, tačiau spėjo nudžiuginti renginio svečius suradęs kvalifikuotų autorių, kurie praturtins monografijos gamtos skyrių. Buvusi mokytoja, pokario laisvės kovų dalyvio dukra A.Pigagienė, aprašė dingusius Cimakavo ir kitus kaimus. Dingę kaimai su fotografijomis tapo tikra retenybe šiuolaikiniam jaunimui, kuris važiuodamas pro automobilio langus mato laukus ir buvusių kultūros namų griuvėsius. Net neįtaria ten buvusius senovinius prigimtinių lietuvių tikėjimo židinius. Pedagogas doc.A.Piliponis rašydamas apie kurorto pasta paplušėjo ne tik archyvuose, bet susitiko su darbuotojais, dirbusiais šiame unikaliame ant M.K.Čiurlionio gatvės kampo, priešais Druskonio ežerą, buvusiame pašte. Nustebino daugelio ekspedicijos dalyvių nuostaba, kad pernai ekspedicijoje kalbinti druskininkiečiai noriai dalijosi prisiminimais, o šiais metais bijojo būti apklausiami, net vengė susitikti. “Mes bijome, ką ne taip leptelėsime ir išlėksime iš darbo”-taip savo atsisakymus komentavo druskininkiečiai nepanorėję net duoti pavardžių. “Negi pas jus sugrįžo diktatūra ir autoritarinis režimas” stebėjosi ekspedicijos dalyviai.
Toli už lango pievom vaikšto saulė ir šešėliai,
O dar toliau ant kalno snaudžia ramūs tvenkiniai...
Užmik ir tu, širdie, kuri tiek liūdesio pakėlei...(V.Mačernis)
LEU studentė S.Neimanaitė, pėsčiomis išvaikščiojo Ratnyčios upelio ištakas iki žiočių Nemuno kilpoje. Tai nesutrukdė jaunajai gamtos mokslų studentei nuvykti ir į Alytų ir gauti reikalingų duomenų savo tyrimui. Architektai Rupeikos surado visas sakralias Druskininkų vietas, jas fotografavo ir matavo, o buvusią Ratnyčios parapijos bažnytėlę surado už 15km.nuo Druskininkų. Pabėgusi medinė šventykla sėkmingai toliau darbuojasi kitame kaimelyje, pasirodo, kad galima ir negriauti, o tiesiog leisti pabėgti į tas vietas kur žmonės ilgisi dvasingumo ir religinių tiesų. Po renginio ekspedicijos dalyviai: A.Kondraškienė (Teklė Novickytė), R.Povilaitis(Aleksas Mačiulis), M.Ptašek (T.Novickytės lenkuojanti mama), E.Mažintas (prelatas Maironis), A.Kiveris (mokytojas Žiūraitis), D.Červokienė (tarpukario Druskininkų lietuvių kraštotyros draugijos pirmininkė) suvaidino sceną skirtą poeto Maironio 150-osioms metinėms. Bibliotekos II aukšto fojė trumpam tapo tarpukario lenkų valdomo Druskininkų miestelio lietuvių kraštotyros draugijos būstine, kur poetas lankėsi gydymo tikslais ir susitiko su vietiniais lietuviais. Tautiniame epizode visu talentu sužėrėjo šių darbščių ir unikalių autorių meninė raiška, žiūrovai ilgai dėkojo “Versmės” leidyklos autoriams, sugebėjusiems ekspedicijos metu prisidėti prie spektaklio. “Tautiškų vaidinimų iš šalies kultūros paveldo mums druskininkiečiams labai ir labai trūksta”- drauge su žiūrovais tvirtina vyriausia ir darbščiausia ekspedicijos dalyvė Stasė Radzevičienė. Labai dėkingi “Parko vilos” direktoriui suteikusiam sąlygas specialistams kurti ir ilsėtis. Bet ir išsaugojusiam unikalų senovinį pastatą nepaveiktą modernių euroremontų“. Ekspedicijos dalyviai gyveno K.Dineikos alėjoje netoli nuo miesto parko esančiame viešbutyje, kuriame išliko senovinė tarpukario architektūra. Antroji “Versmės” leidyklos ekspedicija mūsų krašte, pagilino tyrėjų akiratį, praplėtė domimų temų ratą. Būsimai monografijai “Druskininkai”, straipsnius rašo apie 100 autorių, savo srities profesionalų. Taip pat Druskininkų kraštotyrininkai.
Atgal
