Kelionės
09 07. Elenutė Vogulytė – Stuokienė Sibire
Dr. Aldona Vasiliauskienė
1949 m. balandžio 10 d. per Verbų sekmadienį buvo suimta Alizavos parapijoje Girbučių kaime gyvenusi Ona Vogulienė su dukra Elena. Daugiau kaip po dviejų mėnesių kelionės – birželio 16 dieną – pasiekė Kalabauščiną – tremtinių kelionės galutinę vietą. Apie „kelionę“ į tremtį rašyta „Lietuvos aide“ (2012 m. Rugpjūčio 4. Nr. 178, 179, 180. P. 6). Apie gyvenimo sąlygas, darbus, lietuvių tarpusavio bendravimą tremtyje nuoširdžiai ir labai vaizdžiai pasakoja 78-erių metų skapiškietė Elena Vogulytė – Stuokienė.
Barako gyventojai
Tremtinius Kalabauščinoje atvežė į baraką: narai prie narų – tik siauras tarpelis praeiti. Viename ir kitame barako galuose „ležonkos“ – krosnys, kuriose įtaisyta po didelį katilą. Sienos viduryje – durys. Elenutė pamena, kad kalbėta, jog čia anksčiau buvusi vištidė. Barakas buvo pastatytas ant polių ir ligi langų beveik metru storio užpiltas žemėmis. Pastatytas ant polių, nes pamatų („pamuraukų“) nebuvo. Atvežtieji tremtiniai rado gyvenančius užsilikusius tremtinius.
Jų barake gyveno vienuolika šeimų: Ona Vogulienė su dukra Elenute; žemaičiai Dibisteriai (vyras, žmona, jo sesuo ir trys dukros); žemaičiai Dirgėlos (vyras, žmona, ir trys vaikai: mergaitė ir du berniukai; vienas berniukas mirė, vėliau gimė kitas berniukas); Krapauskai (vyras ir žmona, Krapausko sesuo Ona ir trys broliai: Juozas, Teofilis ir Jonas. Pastarasis mirė pirmąją žiemą, Sibire mirė ir Ona); Kabitaučiai (motina su trimis dukromis, vyras buvo lageryje); Lukoševičiai (vyras, žmona ir trys vyresni vaikai: sūnus ir dvi dukros); Šimaičiai iš Joniškio rajono (du broliai ir sesuo Stefa); Satkai ir Šiaulių rajono Grūzdžių (vyras, žmona ir du sūnūs – jauni berniukai); Moskūnienė nuo Vabalninko (su dviem vaikais: berniuku ir mergaite); Petruliai (vyras, žmona ir sūnus); Mikšienė nuo Biržų su dviem vaikais Jonuku (Elenutės amžiaus) ir jaunesne mergaite Aldutė. Būtų gražu, jei „Lietuvos aido“ skaitytojai bei buvę kartu tame barake ar toje tremties vietoje, atsilieptų ir duotų žinutę Elenutei Stuokienei į Skapiškį – čia ją visi žino...
Tais pačiais 1949 metais rugpjūčio mėnesį atvežė daugiau lietuvių – daugiausia iš Žemaitijos. Viena moteris savo susirgusią keturiolikmetę dukrą paliko Bodajbo ligoninėje. Kalbėjo, kad mergaitė ten mirė badu. Motina atsivežė dukrą ir palaidojo ant upės kranto. Ši moteris dar turėjo 10–12 m. berniuką ir šešerių metų mergytę Janytę. Jų šeima badmiriavo. Elenutei ir dabar ausyse skamba berniuko raginimas: „Einam, Janyte, pavalgysim uogučių, o duonytę palikim mamytei – ji grįš pavargusi ir alkana iš darbo“... Buvo ruduo, pašalę, tad berniukas susirgo plaučių uždegimu ir mirė.
Gyvenimas „naujame“ barake
Naujai atvežtieji tremtiniai statėsi naujus barakus, tad „Elenutės barake“ gyventojų mažėjo. Išgyvenus trejus metus barake su narais (tiesa, šeimų jame kiek sumažėjo, nes vyrai pasistatė savo šeimoms kitus barakus) ir Ona Vogulienė su dukra Elenute – koks džiaugsmas! – gavo jau atskirą kambarėlį. Apsigyveno jos sename, buvusiame kalinių barakas, vadinamame „zona“. Tačiau jų kambarėlyje jau buvo krosnis „ležonka“: sienelė šildė du gretimais esančius kambarius. Kambarėlyje buvo langas, dvi lovos, staliukas. Drabužius – darbinius kabino ant sienos, indus laikė ant „ležonkos“. Tas atskiras mažytis kambarėlis motinai su dukra tapo erdviausiais rūmais.
Kambarėlyje, po grindimis Vogulienė išsikasė „urvelį“, kuriame laikė bulves, jos per žiemą nesušaldavo. Pora metų kambarėlyje augino paršiuką, jam paaugus, kitoj barako pusėj, ties langu, iškasė rūsį ir ten užsiaugindavo kiaulaitę. Rūsyje buvo sausa, nes, kaip kalbėjo vietiniai gyventojai, Kalabauščina yra 3 km. aukščiau jūros lygio.
Papildomas tremtinių maistas
Barakas, kuriame gyveno Elenutė, buvo ne prie pat upės, o kiek aukščiau, o dar toliau – aukščiau – stūksojo aukšti kalnai. Tuomet, kai juos atvežė, gražiai žydėjo erškėčiai, aplink augo daug krūmų.
Žemė buvo nelygi, tačiau derlinga. Prižiūrėtojai duodavo žemės kiek nori – išsirauk krūmus ir sodink. Tačiau dirbti sau galėjai tik laisvu laiku – aštuonias valandas atidirbęs sovchoze (tarybiniame ūkyje).
Vietovė miškinga: augo beržai, nešakotos eglutės (jas vadino „vasarinėmis“): kirsk kiek nori, turėsi malkų. Parsivežti duodavo vežimus.
Maždaug 1 ha plote augo juodieji serbentai. Nors karvės nuėsdavo lapus, tačiau užaugdavo didžiausios uogos. Augo daug bruknių. Lietuviai, jų prisirinkę, sudėdavo į dėžutes ir užšaldydavo. Neatšildavo, nes ten žiemą nebūdavo atolaidžių... Aukštesniuose krūmuose, panašiuose į serbentų, augo neįprastos, pailgos ir labai skanios mėlynės.
Kadangi rusai nesivargindavo rinkti uogas, jas nusipirkdavo iš lietuvių, tad lietuviams tremtiniams uogos buvo ne tik papildomas maistas – vitaminai, bet ir taip reikalingi pinigėliai.
Tremtiniai ne tik patys ieškojosi įvairių būdų paįvairinti „maisto racioną“, bet visiems padėdavo ir artimieji, likę Lietuvoje. Tačiau siuntinių ir skaičius, ir svoris buvo apribotas. Iš Lietuvos buvo galima išsiųsti tik 8 kg svorio siuntinį. Pirmaisiais tremties metais Ona Vogulienė iš artimųjų Lietuvoje gavo 3 siuntinius. Be maisto, Vogulienei atsiųsdavo vilnonių siūlų: motina su dukra Elenute mezgė kojines, megztukus, ir ne tik sau, bet ir parduodavo...
Darbai Sibiro tarybiniame ūkyje.
Primename, kad Elenutės ir jos motinos kelionė į Sibirą truko daugiau dviejų mėnesių. Tačiau vos pasiekus Kalabauščiną, jau kitą dieną, t. y. birželio 17-ąją jos abi, kaip ir kiti, buvo išvarytos sodinti kopūstų.
Prie arkivyskupo M. Reinio koplytstulpio Skapiškyje Elenutė Stuokienė (kairėje) ir Broniukas Stuoka (dešinėje) su Kamajų Šv. Kazimiero parapijos klebonu mgsr. Andriumi Šukiu, kuris vaikystėje dažnai lankydavosi Skapiškyje; nepamiršta jo ir dabar
Ūkyje buvo 100 ha dirbamos žemės, kurią jau ankstesni kaliniai buvo išdirbę – atkovoję iš krūmynų. Lietuviai vyrai statė barakus, tvartus – fermas, rengė inspektus: buvo pomidorų ir agurkų inspektai.
Laukuose sodino bulves, kopūstus, sėjo morkas – tai pavasario ir vasaros darbai. O žiemą rūšiuodavo ir daigindavo bulves, iš fermų į laukus veždavo mėšlą (karvės stovėjo ant grindų).
Elenutė Vogulytė Kalabauščinoje 1957 m. spalis
Ona Vogulienė pavasarį ir vasarą saugojo inspektus, žiemą darė šluotas, kurias paimdavo fermos vedėja (jomis šluodavo karvides ir vištides). Žiemą rūsyje perrinkdavo bulves, daržoves. Pavasarį iš gerai išminkytos žemės darė specialius indelius sodinukams: atsiveždavo sušalusios žemės, krosnyje ją atšildydavo (kildavo labai pavojingi plaučiams garai – garavo žemė) ir darė indelius.
Neūkiškumą liudija jau pats karvių fermos įkūrimas. Kadangi čia nebuvo kur šienauti, tad gyvuliams iš kitur veždavo baržomis šieną ir šiaudus „kitkomis“. Ūkyje buvo dvi fermos, kuriose dirbo po 4 melžėjas. Kiekviena turėjo po 15 karvių. Karves girdė iš kibirų, o vandenį statinėmis atveždavo iš upės, tekančios iš kalnų. Žiemą gi iškirsdavo eketę. Pastačius naują karvidę, buvo įtaisytos girdyklos – ir minėtas sunkus girdymas baigėsi. O naujoje karvidėje karvė stovėjo prie karvės – tad nesušaldavo.
Sibire, inspektuose („parnikuose“) nuimami paskutiniai agurkai, nuraunami virkščiai (1954 m. ruduo)
Pradžioje Elenutė žiemą su arkliais iš miško vežė malkas, su jaučiais – į laukus mėšlą. Nuvežusi vežimą išversdavo į dvi krūvas, kurias pavasarį jau kiti tremtiniai iškratydavo. Kadangi javų neaugino, tai miltus karvėms bei kiaulėms atveždavo irgi iš kitur – čia šėrėjai juos šutindavo – plikydavo kuo karštesniu vandeniu ir šerdavo gyvulius. Mažus veršelius – teliukus (jų laikymo vieta žiemą buvo kūrenama) iš ūkio išveždavo į kitą šio ūkio skyrių. Pasak vietos valdininkų, geriau į ūkį buvo atvežti visą karvę, o ne užsiauginti veršelį.
Piemenys juokaudavo, kad senosios karvės buvo labai išdidžios –išleistos į laukus, jos eidavo iškėlę galvas. Mat jos žiūrėdavo, kaip nuo kokio medžio nuskinti kokį lapą, o naujai atvežtos – nuolankios, eidavo nulenkę galvas, nesėkmingai ieškodamos žemėje žolės. Kartais užeidavo kokią žolingą aikštę, kur galėdavo kažkiek užkrimsti. Laikui bėgant ir „naujokės“ tapdavo „išdidžiomis“.
Nors piemenys karves ganydavo raiti ant arklių, tačiau paskui jas nelakstė: „Karvės niekur nenueis, pavaikščios ir sugrįš“. Mat sugrįžusios gaudavo šutintų miltų.
Elenutė Vogulytė su pakinkytu jaučiu
Sovchozo buhalterė neslėpė, kad dėl tokio ūkininkavimo „Kalabauščino“ tarybinis ūkis kas metai turėdavo po 3 milijonus rublių nuostolių, kuriuos padengdavo valstybė.
Paskutiniuosius šešerius tremties metus Elenutė dirbo fermoje melžėja. Melžė 15 karvių. Pradžioje dirbo pakaitine, tačiau, dirbdama labai sąžiningai, greitai tapo nuolatine melžėja. Turėdama 20 metų, Elenutė susirgo skarlatina. Buvo paguldyta į karantiną Bodajbo ligoninėje kartu su vaikais, niekur neleido išeiti.
Naujas tremtinių išnaudojimo būdas
Sibire vietinė valdžia tremtinius privertė pasirašyti paskolas, už kurias kas mėnesį turėdavo mokėti – atskaitydavo iš atlyginimo. Elenutė Stuokienė pasakoja, kad žiemą, kai uždirbdavo daugiau, atskaičius paskolą, dar likdavosi pinigėlių, o vasarą, kai uždarbis sumažėdavo, atskaičius paskolą atlyginimo beveik nebelikdavo.
Žiemos būdavo labai šaltos. Per 10 metų, kaip pamena Elenutė, vieną žiemą temperatūra nukrito net iki 60 laipsnių. Tačiau tremtiniai kalbėdavo, kad geriau 40 laipsnių šalčio, negu 20. Mat tada pūsdavo aršus vėjas.
Vasaros buvo šiltos, kai lydavo, nuo kalnų greit nušniokšdavo vanduo, net išgriauždavo rėves. Kaip minėta, žemė buvo labai derlinga, tad užaugdavo kopūstai, bulvės, morkos.
Lietuviai dirbo žemę – iškovojo ją iš krūmų. Rusai žemės nedirbo. Kai ūkyje pasodindavo bulves, sargybiniai lauką saugodavo su arkliais, nes rusai išsikasdavo tik ką pasodintas bulves. Jie kartais iškasdavo ir lietuvių pasisodintas bulves.
Be komendanto leidimo – parašyto raštelio – niekur nebuvo galima išeiti. Iki centro Bodajbo reikėjo eiti 5 km. Komendantas, kaip pasakoja Elenutė, buvo geras žmogus, tikriausiai todėl, kad be rankos sugrįžo iš karo, tad atjautė ir tremtinius. Jį atleidus iš pareigų, kas mėnesį reikėdavo eiti į Bodajbo – ten buvo komendantūra – ir užsiregistruoti, kad esi.
Mirus Stalinui, studentams leido mokytis, tad daug lietuvių išvažiavo studijuoti į Irkutską, mat Kalabauščine buvo tik keturių skyrių mokykla, o Bodajbo – vidurinė.
Lietuvių jaunimas Kalabauščinoje
Sibire lietuviai gražiai tarpusavyje bendravo – nebuvo jokių girtuoklių, tad Elenutė juokauja, kad 10 metų, gyvendama tremtyje, nematė girto besivoliojančio lietuvio.
Turėjo kažkiek ir pramogų. Iš Bodajbo atveždavo kino filmų. Be to, už 6 km. nuo Kalabauščinos buvo elektrinės stotis, kurioje dirbo ir ten gyveno daug jaunuolių, kurie ateidavo į lietuvių barakus – kartu švęsti Kalėdų, Velykų, kitų švenčių. Giedojo Gegužines – buvo daug balsingų lietuvių – keldami smalsumą ir pasigėrėjimą kitų tautų tremtiniams.
Elenutė sako: „Jauna buvau, niekas nerūpėjo, kaip buvo, taip buvo ir gerai!“
Paskutiniais metais kartą o gal ir pora buvo atvažiavęs kunigas: klausė išpažinčių, aukojo šv. Mišias.
Elenutės pomėgiai.
Elenutė Sibire pradėjo siuvinėti kryžiuku. Pamačiusi išsiuvinėtų darbų, „nusižiūrėjo“ ir pati ėmėsi darbo. Kadangi siūlų nebuvo, tai ardė kaspinus. Iš plačių bintų, juos „išmereškavusi“ pasidarė užuolaidas. Tad lietuviai visur išsiskyrė savo išradingumu. Elenutė į Lietuvą parsivežė užvalkalų pagalvėlėms, staltiesių, kapų.
Sugrįžus į Lietuvą.
Ona Vogulienė su Elenute rašė pareiškimus į Maskvą, kad leistų sugrįžti į Lietuvą. Komendantūroje, iš Lietuvos išvežtą nepilnametę Elenutę išleido anksčiau. Tačiau ji likosi su mama. Po metų, paleidus motiną, abi sugrįžo į Tėvynę.
Rudenį sugrįžusi į Lietuvą, žiemą Elenutė praleido pas savo seserį Bronislovą (1920 02 pradžioje – 1984 06 29), kuri trėmimo metu jau buvo ištekėjusi už Bronislovo Vaitiekūno ir gyveno Pandėlio rajone Pažėviškių kaime, tad ir liko neištremta.
Ona Vogulienė nuvažiavo į Girbučius, į savo namus. Nors paleido iš tremties, tačiau be teisės gyventi Lietuvoje. Tad sugrįžusios į Lietuvą motina su dukra ilgai nebuvo priregistruotos.
Elenutė sako, kad sugrįžus į išsvajotą Lietuvą, čia buvo dar sunkesnis gyvenimas negu Rusijoje. Nors Elenutė jau dirbo melžėja kolūkyje „Naujas gyvenimas“, tačiau dar nebuvo priregistruota. Ne kartą, po ilgos darbo dienos, grįždama pamelžusi karves, Elenutė rasdavo kieme daiktus (juos atvažiavusi milicija mėtė iš namų), o prie jų sėdinčią motiną ir užkaltas duris bei langus...
Elenutė pamena, kaip sykį, tokį vaizdą pamatę kaimo vyrai neiškentę tokio pažeminimo ir pasityčiojimo, nuplėšė spyną, atkalė duris ir pasakė motinai: „Eik ir gyvenk!“ Tačiau pirmininkas tokio „nusikaltimo“ negalėjo dovanoti ir tiek ieškojo priekabų, kad vienas iš „nusikaltėlių“ – Jonas Glemža buvo priverstas išsikelti į Alizavą, o kitas – Vytautas Babickas kitaip nukentėjo: nugriovė jo nuosavą klėtį. Nors kolūkis jau buvo ją nacionalizavęs „sukolūkinęs“, bet Babickas dar laikė ten savo daiktų... Iš nugriautos medžiagos kolūkis pastatė pieninę.
Elenutės sesuo Genė (gim. 1926 m. sausio 1 d., trėmimo metu, jau buvo baigusi mokslus ir dirbo Joniškėlyje, tad išvengė Sibiro), tremtinėms sugrįžus į Lietuvą, gyveno Mažeikiuose ir ten lankantis J. Paleckiui, išdrįso jam paduoti laišką, kuriame surašė tremties istoriją ir Lietuvos valdžios pareigūnų nenorą priregistruoti. Po šio laiško įteikimo, motina su dukra gana greitai buvo priregistruotos Kupiškyje ir Alizavoje. Su didėlėmis problemomis motinai pavyko įstoti į kolūkį „Naujas gyvenimas“...
Turi ką Elenutė papasakoti ir iš savo vaikystės, ir iš gyvenimo Lietuvoje, sugrįžus į gimtinę, gražiausius jaunystės metus praleidus toli nuo Tėvynės – tolimame Sibire. O jos pasakojimo logiškumas, žinių tikslumas, persunktas iš širdies sklindančiu gėriu, kiekvienam klausančiam teikia dvasinės ramybės.
Atgal
