Kelionės
08 07. Piligriminis – patriotinis žygis "Tikėjimo ir tėvynės meilės apjungti"
Gediminas Zelvaras
Žygio prasmė
Liepos 18-22 dienomis 7 vaikinų grupė, sudaranti „Vyrų krikščioniško gyvenimo broliją“, išsirengė išžygiuoti įsimintinas Suvalkijos laisvės kovų vietas. Šio pėsčiųjų žygio maršrutas – Prienai – Veiveriai, o šiame ruože vyko žymiausios Lietuvos partizanų, Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės kautynės.
Paties patriotinio – piligriminio žygio tikslas bei prasmė išsisemia vienu žodžiu – susitaikymas. Susitaikymas tarp okupavusių ir okupuotųjų, tarp išdavikų ir didvyrių, tarp skriaudusių ir buvusių skriaudžiamų. Teksto autoriaus asmenine nuomone, šis susitaikymas yra esminis dalykas, kurio reikia, kai eina kalba apie Lietuvos laisvės kovas. Krikščioniškas atleidimas yra tokia realybė, kuri yra labiausiai reikalinga, kai kalbame apie ypatingai sunkų mūsų tautai laisvės kovų metą.
Žygio eiga
Taigi palikę saugius, šiltus namus ir prisikrovę pilnas kuprines maisto ir kitų žygiui reikalingų daiktų, autobusu pasiekėme Prienų stotį...
Pirmoji diena. Prienų šilo miškai. Pačios pirmos patirtys. Galimybė įsisąmoninti, kad tai buvo partizanų kasdienybė. Aplankome du kryžiaus formos paminklus partizanams. Vyrai juos patvarko. Pasimeldžiame „amžinąjį atilsį“. Už dvasinę programą atsakingi Giedrius ir Arūnas. Jie dar ne vieną dieną bus mums dvasiniu švyturiu, uždegančiu Šventojo Rašto skaitiniais bei maldomis. Vakare pasiekiame Žemaitkiemio miškus. Ten įsikuriame ir pasitinkame naktį partizanišku laužu.
Antroji diena. Pamiegojome kaip reikalas. Rytinis laužas, Šventraščio skaitinys, rytinė malda ir skanūs pusryčiai. Išsirengiame žygiuoti. Pasiekiame Skersabalio mišką ir ten aplankome paminklus partizanams. Pasimeldžiame. Vyrai patvarko paminklus. Žygiuojame toliau ir popiet jau esame Ingavangio kaime. Prasinešame pro kaimą ir... jau Šilavote. Ten staigmena rimta. Užlyja mus be gailesčio, bet vietinis klebonas mus priima ir leidžia nakvoti klebonijos sode. Nepabūgę lietaus žygio vedliai, Juozapas ir Domantas, organizuoja palapinių statybą. Įsikuriame ir kuriame laužą. Ateina naktis.
Trečia diena. Ateina rytas. Mes su vyrais pabundame ir keliaujame rytinių mišių. Šv. Mišių metas. Klebonas mišių metu suteikia žodį ir brolijai. Po mišių nusifotografuojame su parapijiečiais. Svetingas klebonas mus priima į svečius bei pavaišina savo skanėstais. Grįžtame į vietą, susipakuojame palapines ir keliaujame toliau. Pasiekę neperžengiamą Pagraižių mišką, grįžtame į arčiausiai esantį kaimą ir apsistojame pas vietinį ūkininką Antaną. Jo klojimai yra pasakiška vieta nakvynei. Vakare ponas Antanas mus supažindina su savo kaimynu, kuris parodo žymias partizanų kautynių vietas Klėbiškio miške. Ten vyko garsios Degimų kautynės. Aplankome vietinių gyventojų tvarkomą paminklą ir pasimeldžiame bei nusifotografuojame kartu su kaimynu. Diena pabaigiama „tradiciniu laužu“ pas poną Antaną.
Ketvirtoji diena. Išaušo rytas ir vyrai eina pusryčiauti. Padėkojame šeimininkams už suteiktą nakvynę ir iškeliaujame. Keliaudami, visi sumetame „Gailestingumo vainikėlį. Einame link Veiverių ir pakeliui užsukame į žymaus laisvės kovotojo J. Lukšos – Daumanto tėviškę – Juodbudžio kaimą. Ten pasimeldžiame prie paminklo ir aš dalinuosi istoriniu pasakojimu apie Juozą Lukšą ir partizanus. Sutinkame žymaus partizano žuvusio brolio dukrą ir ji mums pasako, kur gyvena dar gyvas Daumanto brolis, Antanas Lukša. Nedelsiame ir vykstame pas Antaną. Mauručių kaime surandame ir Antaną. Jis mus mielai priima ir papasakoja daug istorinių įdomybių. Maža to, jis mus priima nakvynei. Tikras rojus! Prieš miegą sumetame partizaniškų dainų kartu su Antanu ir einame miegoti.
Paskutinė diena. Koks gražus rytas! Pusryčiai po atviru dangumi Lukšų (Antano ir jo žmonos) sodyboje. Keliaujame į Veiveriu bažnyčią mišių. Pasirodo, šioje bažnyčioje tarpukariu kunigavo buvęs žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius. Kunigas Robertas, puikaus linksmumo žmogus, pamokslavo apie poilsį. Po bažnyčios Antanas Parodė Veiveriu kalnelį. Ten daug paminklų partizanams. Pasimeldėme. Po to aplankėme J. Lukšos – Daumanto žūties vietą. Padėkoję Lukšoms, keliaujame namo. (Šio žygio atradimas! Gavau slapyvardį. Nuo šiol aš Gediminas Zelvaras – Slapukas). Kaune sukirtome skanių cepelinų ir giros. Labas, Vilniau!
Užbaiga
Be abejonės, žygyje buvo ir kur kas daugiau nepaminėtų dalykų. Tai buvo tikros brolystės mokykla. Kartu galime pasidžiaugti, kad bent kiek galėjime su žmonėmis dalintis tikėjimu bei tėvynės meile. Nešti susitaikymą. Galėjome gyvai pajausti, jog esame „tikėjimo ir tėvynės meilės apjungti“.
Atgal
