Kelionės
04 17. Vienas iš trijų seniausiųjų Europoje
Justas Jasėnas
Neįsivaizduojami Zarasai be Stelmužės ąžuolo, nors jis nepriklauso nei miestui, nei jo pakraščiams. Auga, sužaliuoja netoli, pasienyje, tik kelios pėdos iki latviškosios žemės. Pats patvorys, apleista žemė, skurdi, nuskurdinta vietovė. Viena vertus, patvorys užbrėžia ribą tarsi kokią baigtį, kita vertus –tai vartai, galimybė susitikti su kaimynu, kurio patvorys, pabaiga (mums –pradžia) taip pat tamsus, krūmais apaugęs, pelkėmis užėjęs. Ąžuolas jau seniai virto netrikdančios ir nesipuikuojančios galios, valstybingumo ir globėjiško apkabinimo simboliu. Ir bėda, kad tas simbolis, tas medžio ženklas vėl nepriklauso vien tik Zarasams. Ąžuolas būna dėl visos Lietuvos. Sunku suvokti, kad jo kažkada nebuvo, kad jo kažkada nebebus, nebeturėsim. Priartės toks laikas... Jau 1500 metelių jam priskaičiavo, vargu ar pats viską prisimena...
Vingiuotas kelelis veda į jo artumą. Aplinkui tuštumos, išsekę laukai, pelkės. Gyviau buvo kolūkio laikais –būta ir žmonių, ir darbų, ir pastatų. Dabar žiūrint į tas apylinkes kyla lyg koks nesmagumas, kad taip viskas sunyko, sunaikinta, kad autobusai nevažinėja, žmonės nebegyvena, o gyvieji nelengvai pasiekia duoną. Kažkoks kartumas, nesaugumas ir baimė. Gerai čia jaučiasi tik gervės, mat atpažįsta savo valdas, kurių niekas nesudrumsčia, nesujaukia. Kažin ar kada atsigaus, atgis tos vietos, dabar jų dabartį matant vien tik skauda, daugiau nieko.
Taip turbūt buvo ir anksčiau, ir tada kai sušukta „Fiat lux“. Kokia ta gilė buvo, ar žmogus, ar vėjas ją pasėjo? Augino stichijos galiūną. Gal ir daugiau tame patvoryje augę medžių, sengirėse tūnojusių laisvai, žmogui neprieinant ir netrukdant. Medžiai be mūsų moka gyventi. Šis taip pat mokėjo, išaugo. Nustėrau sužinojęs, kad jis vyresnis už mūsų valstybę, kad jis jau gyveno prie Mindaugo, kad matė klojamus pamatus, statomą katedrą... Matė ir kerštą, kraują, meilę, matė kaip jungiami atskirų genčių rėžiai, matė sėlius. Matė. Jo šaknys gal atsigaivina Ežero vandeniu? Kas žino. O gal vanduo iš visos Lietuvos į jo šaknis suteka? Suprantu, kad tos šaknys apglėbia visą mūsų valstybės žemę. Ir tai man yra daug daugiau už kalbą ir pasižadėjimus, už rūmus ir pilis, net už valstybės herbą daugiau. Šaknys liudija, kad buvo verta įsikibti –nematant ir negalvojant kas nutiks.
Radau tokią nuotrauką –iš 1930 metų –kur prie Stelmužės ąžuolo nusifotografavęs arkivyskupas Mečislovas Reinys su nuncijumi Ričardu Bartoloni (Richardo Bartoloni) ir kt. keliauninkais. Du iš jų sulipę į medį. Kokia nuotaika, kokia pagarba, koks poilsis ir kokie šviesūs veidai. Mokėti ilsėtis nepaliekant pėdsako, nenaikinant, nepaliekant jokių buvimo ženklų, kad ir kitiems būtų, kad ir kiti turėtų, galėtų džiaugtis, nealinti aplinkos, subtiliai prisiliesti prie Kūrinijos. Tų laikų žmonės mokėjo paprastai gyventi. Mes turbūt nebemokam. Nuvažiavęs sykį radau išlaužtus metalinius „štankietus“, styro nuogi virbai, pro ertmę įlenda suaugusieji, o vaikai išsikasę urvą –įlenda pro tvoros apačią. Visi nori prie ąžuolo prisiglausti, pasisemti stiprybės, vienas kitas peiliu išsilupa gabalėlį žievės. Bus kaip amuletas, gal saugos, gal bus kaip suvenyras. Kiti išdrįsta ant lygios žievės atplaišos užrašyti, išskaptuoti: „Čia buvo X ir Y“. Panašiai būna ir autobusų sėdynių atlošų nugarėlėse: „Čia sėdėjo Jonas ir Matilda“. Ir dar apie nuotraukas, ąžuolo nuotraukas, kurių pilni albumai (parsivežta iš ekskursijų po Marytės Melnikaitės kraštą). Kiek daug sykių jis fotografuotas atvirukams, knygoms... Ir mėgėjų, ir profesionalų. Vienas kareivis iš 1914 m. laikotarpio išsiuntė ąžuolo nuotrauką savo mylimajai į gimtąją Vokietiją, kur jiedu ir susipažino, nusprendė būti kartu. Tas ąžuolas buvo kaip meilės įrodymas. Nežinojo mylimoji kur ta Lietuva, kur tas ąžuolas, nežinojo, kad mylimasis negrįš. Prisiglaus prie ąžuolo ir nutils. Nieko neliks, liks tik ąžuolo nuotrauka ir vokiškas užrašas: „Aš Tave myliu“.
2010 m. ąžuolą gražiai ir prasmingai prisiminė Lietuvos paštas –išleistas proginis vokas, pašto ženklas (iš serijos „Lietuvos gamtos paminklai“, net 8 Lt vertės, dail. H. Ratkevičius) ir dar atvirukas su trumpa ąžuolo istorija lietuvių ir anglų kalbomis. Bėgom tų 2010 –ųjų birželio 5 d. į Zarasų paštą, kur buvo dedamas pirmosios dienos spaudas. Ne kasdien tokios iškilmės pasitaiko.
Stelmužės bažnyčioje (ja visais laikais kaip filija rūpinosi kunigai iš Zarasų ir Imbrado) pirmą kartą apsilankiau 2001 m. balandžio 20 d. per „Aukštaitijos jaunųjų poetų dienas“. Skaitėm eilėraščius pirmą kartą Šventnamyje, tyla ir medis prie mūsų pasilenkė. Rinkom raktažoles –šv. Petro raktelius (pilna pieva primėtyta, prismaigstyta), sustojom prie ąžuolo. 2010 m. birželio mėn., rodos, su kun. R. Kavaliausku ten paskutinį sykį aukojom šv. Mišias (paskui šventovę uždarė remontui). Meldėsi tik kelios senutės, viena jų buvo atėjusi iš kaimynystės, iš Latvijos. Kirvarpos darbavosi bažnytėlės rąstuose, dūsavo apleistas parkas, čiulbėjo paukščiai. Rodos ir viskas, ko reikia gamtos liturgijai. Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia. Gyvas tas Jo medinis kūnas, apkabintas vynuogių kekėmis ir jų lapais. Gyvi ir „aniuolai“, ir šventi apaštalai. Gal ten ir pats Dangus nusileidžia?, - pats sudrebėjau taip pagalvojęs.
Tarybiniais metais čia veikė bažnytinio meno muziejus, padalinys priklausė Rokiškio muziejui. Inžinierius elektrikas A. Žilėnas turėjo „parako“Stelmužės ąžuolu ir bažnyčia tinkamai pasirūpinti, net knygelę išleido. Kraštotyrininkas J. Nemanis taip pat yra gerą darbą padaręs –surankiojo visokios įdomios, nors ir pakankamai klaidingos, medžiagos apie Stelmužės ąžuolą, bažnyčią, parką, dvarą, daugybę dvarininkų...Atsimenu, kad bažnytėlėje snausdavo viena vietos gyventoja. Truputį dirbdavo, atrakindavo ir užrakindavo duris. Nelabai ką gebėdavo papasakoti. Ant stalo būdavo paskleisti Stelmužės istorijos lankstukai (tūkstantį kartų grubiai kopijuoti –nukopijuoti, beveik neįskaitomi), net į rankas nesinorėdavo jų paimti. Sakau, kad dabar kas išleistų knygelę apie bažnyčią ir ąžuolą, nereikėtų rietis, būtų geras ir naudingas darbas padarytas. Apie Stelmužę daug vertingos informacijos turbūt sugulė Lenkijos archyvuose... Stelmužiškis L. Radzevičius domisi savo krašto istorija, gal jis imsis plunksnos? Labai reikėtų.
Jau sakiau, kad po 2010 m. vasaros bažnytėlė uždaryta remontui. Vežėm iš jos visokius bažnytinius rakandus, kai ką laikinai priglaudėm muziejuje, kai kas liko Imbrado seniūno žinioje, dar kiti daikteliai –Zarasų bažnyčioje. Tąsyk dėmesį patraukė už pagrindinio altoriaus užkištas masyvus medinis kryžius. Atkeliavo iš apylinkių –tarybiniais metais pjaustytas, skaldytas, skandintas, gerų žmonių bažnyčios prieglobstin atiduotas. Bijau, kad dabar po remontų jo kas nors neišmestų patvorin kaip nebereikalingo, iškritusio, nebeatitikusio turistų vartotojiško skonio ir linksmybių.
„Aukštaitiškame formate“(2011 m. Nr. 12, p. 4, „Naujam gyvenimui prikels Stelmužę“) perskaičiau, kad tvarkoma Stelmužės varpinė, atnaujinamas parkas, rūpinamasi kraštovaizdžiu. Bus pastatyti viešieji tualetai, įrengta nauja automobilių stovėjimo aikštelė, pakloti pėsčiųjų takai, įrengti suoliukai ir apšvietimas. Nuo 2009 m. ąžuolą prižiūri čekų orboristas Martin Nemec. Anot jo, norint kuo ilgiau išlaikyti gyvybingą medį, privalu neleisti lankytojų į ąžuolo šaknų zoną, naujai įrengti tvorą, fotografavimo aikštelę, pašalinti trinkeles, aplink mulčiuoti ąžuolo skiedromis, įrengti vandens įsigėrimo kanalus bei rinktuvus, lajoje atsargiai nugenėti šakų viršūnėles, palengvinti galinčias nulūžti šakas, iškirsti šviesą užstojančius menkaverčius medžius... Pradėta restauruoti ir bažnyčia. Beje, šventovės sienos suręstos iš tašytų rąstų, nenaudojant metalinių vinių. Publikacijoje sakoma: „Stelmužės bažnyčios ir parko sutvarkymas skatins investuoti privatų verslą, kurti darbo vietas, paskatins jaunus žmones persikelti gyventi į šiandien pamirštą kaimą“. Dar viena Zarasų politikų utopija, o gal geriau tiesiog migla.
Lyg sapne matau pagonių apeigas prie ąžuolo, girdžiu krikščionių maldas. Matau mažus vaikus bėginėjant. Regiu paskutinį sėlį ariantį ir pypkę traukiantį. Tolumoje dainuoja. O ąžuolas pasistiebęs mato visą Lietuvą, pasižiūri Dinaburgan, pažvelgia Utenon, o pro Obelius, vis šonu, nukeliauja iki pat Baltijos... Čia turbūt apsilankė ir grafaitė Emilija Pliaterytė –1831 m. sukilimo didvyrė. Gal ir vyskupas Motiejus Valančius lietuviškų maldaknygių atvežė, labiausiai nuo Varnių nutolusius parapijonis aplankė. Gal buvo ir prezidentas Antanas Smetona? Važiavo, fotografavosi čia paprasti ir valdantieji, išsimokslinę ir beraščiai, vaikai ir suaugę, visų laikų gimnazistai ir kareiviai. Minėdami Lietuvos vardo tūkstantmetį, pasodinom ir mes ąžuoliukus –kiekvienam šimtmečiui ir to šimtmečio didžiausiam žmogui paženklinti po vieną medelį. Užaugs, jau įsišaknijo, bus gražūs, tvirti medžiai, nors mūsų jau nebus, būsim po kitų medžių šaknimis atsigulę. Ir vėl kažkas klaus, kokia ta gilė buvo, ar žmogus, ar vėjas ją užaugino. Niekas neatsakys, nežinos, neprisimins, kaip ir man neatsakė.
Čia dar likęs vienas ženklas –keli kryžiai, ženklinantys Pirmojo pasaulinio karo metu kritusius ir palaidotus. Paguldyti žmonės, į ąžuolo šaknis atremti, atsirėmę, tų šaknų apkabinti, nežinomi, savan kraštan jau nebesugrįžę. Sunkiai sprogsta galingo ąžuolo lapeliai pavasarį. Bet kai išsprogsta, kai sužaliuoja, maloniai suteikia pavėsį, žalumu uždengia visą Stelmužę. Ne tik Stelmužę, bet ir visą Lietuvą. O kad toji lapija ir visus skaudulius uždengtų, būtų lengviau. Šakose mažytis paukštukas džiaugsmingai giedotų. Tolumoje moteris graudžiai dainuotų „Oi tu, ąžuolėli, tu žalias medeli...“
