Kelionės
12 02. Tarp dviejų pasaulių (Pabaiga)
Vytautas Kuprys
Maroko teritorijoje stačiasis žmogus gyveno nuo paleolito laikų. Dabartinis žmogus apsigyveno XV- X a. pr. Kr. Senovės laikais Maroką graikai vadino Libija, romėnai - Afrika, arabai – Vakarų sala. Pirmieji gyventojai buvo berberai. XII – VIII a. pr. Kr. finikiečiai įkūrė prekybos atstovybes. 40 metais Roma užima Maroką. Romos laikais sparčiai plėtojosi ūkis: auginami grūdai, gaminamas alyvuogių aliejus, plėtojasi gyvulininkystė, tiesiami keliai. Nuo II a. plito krikščionybė, bet vietos gyventojai jos nepriėmė. 429 m. Šiaurės Afriką užėmė vandalai, kurie nusiaubė regioną. Vandalai - tai germanų gentis, kurie sunaikino daug antikinės kultūros paminklų, grobė brangius katalikų bažnyčių indus, paauksuotus paveikslų rėmus ir stogų skardas, bet menkai kontroliavo nukariautas teritorijas. 533 m. vandalus sumušė vietos gyventojai. VII a. Maroką nukariavo arabai. Berberai perėmė jų religiją – islamą. 1073 m. valdovų arabų dinastijas pakeitė berberų dinastijos. Dinastijos žlugdavo dėl genčių nesantaikos. 1511 m. valdžioje vėl įsitvirtino arabai, kurie skelbiasi kilę iš pranašo Mahometo palikuonių. 1578 m. marokiečiai sumušė portugalus, kurie buvo užpuolę šalį. Karo metu žuvo portugalų karalius Sebastianas.
Sultono Izmaelio 1672 m. įtvirtinta valdymo sistema, garantavusi politinį stabilumą, yra pirmoji pasaulio valstybė, pripažinusi JAV nepriklausomybę. Šalį valdė tai Prancūzija, tai Ispanija. Po I pasaulinio karo Afrikoje stiprėjo išsivadavimo siekiai. 1921 m. rifų gentis Maroke buvo sukūrusi Rifų respubliką, tačiau Prancūzijos ir Ispanijos ginkluotosios pajėgos ją sunaikino. 1939 m. prasidėjus II pasauliniam karui sultonas Muhamedas V rėmė Prancūziją, kuri tuo metu valdė Maroką. Prancūzija ir dabar daug padeda Marokui. Šiuo metu ruošia dokumentaciją greitajam traukiniui, kuris važiuos per visą Maroką 300 km/val. greičiu. 1956.03.02 Muhamedui V buvo leista sudaryti vyriausybę, kuri paskelbė šalies nepriklausomybę, o 1957 m. sultonas Muhamedas V buvo oficialiai paskelbtas karaliumi. 1961 m. Muhamedas V mirė. Karaliumi tapo jo sūnus Chasanas II. Per 1962 m. referendumą buvo patvirtinta konstitucija. 1999.07.23 karalius Chasanas II mirė, jo sostą paveldėjo sūnus Muhamedas VI. Jis liberalizavo politinę sistemą, suteikė daugiau teisių moterims, švietimo sistemoje pradėjo vartoti berberų kalbą. „Dievas, tėvynė ir karalius” – tokių užrašų labai daug šalyje. Muhamedas VI gimė Robate, yra juristas. Žmona gimė Fese, su karaliumi susipažino Robato universitete. Karalius Muhamedas VI dirba iki šiol. Diplomatiniai santykiai su Lietuva - nuo 1992 m.
Maroko vėliava yra raudona (pralietas kraujas už laisvę), jos viduryje - žalios spalvos (religijos spalva)penkiakampė žvaigždė (pagrindinės 5 islamo pareigos).
Pirmas sustojimas Maroke įvyko Tandžere. Čia parnakvojome ir papusryčiavę išvykstame Feso miestelio link. Pakeliui sustojame Meknese. Tai 5 miestas pagal dydį šalyje. Senamiestį juosia mūrinė gynybinė siena su bokštais, kuri saugojo senąją šalies sostinę – Meknesą. Mieste yra bene gražiausi ir puošniausi miesto monumentalūs Bab Mansor karališki vartai, kurie Maroke vietinių gyventojų vadinami „vartais iš praeities į ateitį “. Miestas įkurtas II a. Sultono Izmaelio laikais 1672 m. paverstas Maroko sostine. Meknesas tapo vienu gražiausių to meto pasaulio miestų ir buvo vadinamas Maroko Versaliu, bet po 1727 m. neteko sostinės statuso ir pradėjo smukti. Meknese gyvena apie 600 tūkst. gyventojų. Apžiūrime karališkąsias sultono Moulay Izmael arklides, kuriose kadaise buvo laikoma karo tikslams iki 12000 karališkų žirgų, šieno, grūdų ir kt. Aplankome miesto mediną (senamiestį) ir žydų kvartalą.
Atvykstame į Fesą. Miestą įkūrė Idrias I 789 m. Čia XIII a. atbėgo daug musulmonų ir žydų iš Andalūzijos, kurią užėmęs Kastilijos karalius Ferdinandas III pareikalavo minėtų asmenų pasišalinti iš šalies. 1912 m. mieste pasirašyta Feso sutartis, pagal kurią šalyje buvo įvestas Prancūzijos protektoratas (globa). Mieste gyvena apie vieną milijoną gyventojų. Fesas – vienas geriausiai pasaulyje išsilaikiusių arabų miestų, turi unikalų senamiestį, skaičiuojantį savo metus nuo VIII a., puikiai reprezentuojantį Andalūzijos architektūrą ir to meto miestų statybos principus. Feso senamiestis – tikras labirintas. Senamiestis apjuostas mūro siena su keturkampiais bokštais. Dėl savo unikalumo šis miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tai seniausias Maroko imperatoriškasis miestas ir buvusi arabų dinastijos sostinė. Aplankome amatininkų kvartalus, miesto mediną, kurioje įsikūrusi Bou Anania medrese (islamiškasis teologijos universitetas), Nejjarin fontaną, įtrauktą į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, Moulay Idriss II – ojo mauzoliejų, Kairaouinę mečete.
Per Atlaso kalnus, kurie yra gražūs, pro žavų slidinėjimo kurortą Ifrane vykstame Marakešo link. Atvykstame į Atlaso kalnų papėdėje įsikūrusią pietų Maroko sostinę Marakešą. Jame gyvena apie 900 tūkst. gyventojų. Dėl savo pastatų spalvos Marakešas dar vadinamas rožiniu (arba raudonuoju perlu) miestu. Senamiestis apjuostas mūrine, 12 km ilgio siena. Miestą 1062 m. įkūrė Jusufas ibn Tašufinas. Sakoma, kad tas, kas neaplanko Marakešo, gali nesigirti buvęs Maroke. Yra versija, jog vienas gražiausių pasaulio miestų Marakešas buvo karaliaus dovana mylimai moteriai, tai vyro ir moters simbolis. Šis miestas raibuliuoja nenusakomais vaizdais. Padengtas raudona ochra, papuoštas romantiškais sodais, kurie žavūs naktį. Miesto pavadinimas kildinamas iš sudurtinio žodžio, tariamo kaip „morokuš”. Jis reiškia „eik, bet tylėk”. Šis miestas buvo vadinamas vartais į Sacharos dykumą, į kurią traukdavo karavanų – prekeivių auksu bei druska – virtinės. Šį miestą pamėgo ir vilų įsigijo daug Holivudo ir kitų pasaulio įžymybių. Einant Marcheso Mahomedo VI - ojo gatve, galima grožėtis prašmatniomis žvaigždžių rezidencijomis. Čia užsieniečiai apsistoja dėl švelnaus klimato ir švaros bei vietos gyventojų linksmumo. Marakešas dar vadinamas pokštų miestu.
Atvažiavę į Marakešą pradedame apžvalginę ekskursiją po miestą. Pirmiausia apžiūrime Koutoubia mečetę, kurios įspūdingas minaretas laikomas Marakešo simboliu, tai meno šedevras. Aplankome Bahia rūmus, įsikūrusius jazminais ir apelsinų žiedais kvepiančiuose soduose. Tai išskirtinis marakietiškas architektūros ir dekoracijų pavyzdys. Gerai iki šių dienų išlikę rūmų kambariai stebina savo elegantiškomis dekoracijomis, kurioms sukurti buvo naudojamas auksas, omiksas ir marmuras. Pabuvome Marakešo prekybiniame rajone, kur savo prekes siūlo daugybė prekeivių ir amatininkų. Užsukame į įžymiąją miesto aikštę Djemaa – El – Fna, įrašytą į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, kuri nepalieka abejingų.
Viduramžiais šioje aikštėje vykdavo egzekucijos, buvo kapojami pirštai ir nusikaltėlių galvos, o kad kiti bijotų, jų nukirstos galvos buvo kabinamos ant baslių (stulpų) aplink aikštę. Dabar čia šeimininkauja prekeiviai, muzikantai, istorijų pasakotojai, aktoriai, šokėjai, tatuiruočių meistrai ir gyvačių kerėtojai, kvepalų, vaistinių žolelių ir prieskonių pardavėjai, ugnių rijikai įsikūrę tiesiog ant grindinio. Lik tai būtų spektaklis, kuris nesibaigia nei dieną, nei naktį.
Išvykstame į Maroko ekonomikos ir verslo sostinę – Kasablanką. Tai baltas miestas, kuriame gyvena 3,61 mln. gyventojų, yra didžiausias pagal gyventojų skaičių ir vienas svarbiausių Afrikoje. Trumpa ekskursija autobusu: aplankome miesto širdį - Muhamedo V-ojo aikštę, kurioje susikerta pagrindiniai Kasablankos keliai; pravažiuojame pro prabangų Kasablankos Anfos rajoną; stabtelime įdomioje ir spalvingoje miesto pakrantėje. Apžiūrime Kasablankos Chasano II-ojo didžiausią mečetę, kuri pastatyta 1993 m., tai antri pagal dydį musulmonų maldos namai pasaulyje, kurie pastatyti ant vandens (polių). Pagal islamo tikėjimo svarbumą - trečioji mečetė po Mekos ir Medinos. Ši mečetė – nuostabus žmogaus rankų darbo kūrinys. Pastatyta vien iš marmuro, gausiai dekoruota freskomis, lipdyba, medžio drožiniais ir gražiausiais ornamentais ji pribloškia didybe ir grožiu. Joje įmontuota 360 konstrukcijose paslėptų garsiakalbių. Tai vienas didžiausių sakralinių pastatų pasaulyje. Mečetės stogas atsidaro ir užsidaro automatiškai.
Korane yra sakoma, kad „Dievo namai turi būti pastatyti ant vandens”, todėl minėtos mečetės dalis yra ant dirbtino Atlanto vandenyno pusiasalio. Visas maldos namo kompleksas yra 9 ha ploto, o minareto aukštis - 200 metrų. Ją statė 6 metus, autorius - architektas M. Pinseau. Statybai vadovavo architektas katalikas iš Prancūzijos, jam padėjo kiti 19 architektų, o statė darbininkai arabai. Ši šventykla - viena iš nedaugelio pasaulio mečečių, į kurias įleidžiami ne musulmonai. Ją tam tikromis valandomis gali lankyti turistų grupės – kuo mes ir pasinaudojome. Mieste yra ir graži katalikų Dievo Motinos katedra.
Mieste veikia 28 km metropolitenas. Kasablankoje pagaminama daugiau kaip 50 proc. šalies pramonės produkcijos.
Keliaujame į Maroko karalystės sostinę Rabatą, kuriame gyvena apie 2 mln. gyventojų. Kaip karinis pastatas – gyvenvietė Rabatas buvo įkurtas XII a. Vingiuoti skersgatviai, akligatviai, gatvės – tranšėjos, kuriose vargu ar prasilenktų du asilai; laiptai ir maži kiemeliai. Visa ši rytietiška egzotika būtinai baigiasi turgumi, kurių Maroke tik šiek tiek mažiau nei mečečių. Pamatome Le Touz Hassan minaretą, Muhamedo V-ojo mauzoliejų, pastatytą 1973 m., skirtą gabiajam Maroko vadovui Muhamedui V-ajam, Karališkuosius rūmus supančius pylimus ir gynybinę dantytą mūro sieną su stačiakampiais bokštais ir vartais.
III a. pr. Kr. čia buvo punų gyvenvietė, 40 metais ją užėmė romėnai, 250 m. ji atiteko berberams, VII a. nukariavo arabai. Vėliau šią vietą valdė įvairios dinastijos. 1146 m. gyvenvietę užėmė Almohadai (berberų genčių vadų dinastija) ir prie jos įkūrė miestą, kurį 1170 m. pavadino Rabatu, o po kiek laiko pavertė savo valstybės sostine. XVI a. iš Pirėnų pusiasalio atsikėlė musulmonai ir žydai, kurie buvo geri, patyrę prekybininkai ir amatininkai – miestas suklestėjo, plito europietiška urbanistinė kultūra. 1912 – 56 m. miestas tapo Prancūzijos Maroko protektorato administraciniu centru. Nuo 1956 m. - nepriklausomo Maroko sostinė.
Toliau vykstame į Tanžerą, iš kur keltu keliamės atgal į Europą. Jeigu į Afriką keltu kėlėmės ramia jūra, ir plaukti buvo vienas malonumas, tai plaukiant atgal į Europą, jūra taip bangavo, kad bangos siekė net kelto antrąjį aukštą - buvo baisu.
Atvykstame į autonominę Jungtinės Karalystės užjūrio teritoriją – Gibraltarą. Mažoje šalyje, vos 6,5 kv. km, gyvena 29400 gyventojų, kur vieta yra aukso vertės, telpa viskas: oro uostas, teniso kortai, bėgimo takelis, daugybė vienas su kitu susiglaudusių namų, parduotuvės, bankai, barai. Čia yra trumpiausia siena pasaulyje, tai siena su Ispanija, kurios ilgis vos 1 kilometras 200 metrų, o šalies ilgis - 9 km. Oro uosto pakilimo/nusileidimo takas eina įprasta pagrindine gatve, kuri lėktuvui kylant ar leidžiantis yra uždaroma. Pagrindinė gatvė yra La Calle Real, kur įsikūrę daugiausia parduotuvių ir angliškų barų. Bene didžiausia įžymybė – Gibraltaro ola. Vietos vairuotojas, apsimokėjus už autobusiuką, mus nuveža į olos viršūnę, nuo kurios atsiveria miesto, Gibraltaro sąsiaurio ir kitapus jo stūksančių Atlaso kalnų vaizdas.
Šalyje oficiali kalba – anglų, joje gyvena ispanai, italai, anglai, portugalai, maltiečiai, 77 proc. – katalikai. Teritorija apima uolėtą 426 metrų aukščio kyšulį, kuriame 150 urvų, yra požeminių ežerų. Trūksta gėlo vandens, todėl vartojimui renkamas lietaus vanduo. Auga pušys, alavijai, kaktusai ir kt., veisiasi karveliai, slaukos. Gibraltaras - vienintelė vieta Europoje, kur gyvena beždžionės (magatai). 60 proc. dirbančiųjų dirba paslaugų ir administravimo, o 40 proc. – pramonės sektoriuje. Pajamos iš turizmo - 300 mln. JAV dolerių. Šalyje yra NATO požeminis štabas. Piniginis vienetas – Gibraltaro svaras. Visą šalį kontroliuoja kariškiai. Sakoma: kas valdo Gibraltarą, tas valdo Viduržemio jūrą.
Graikai Gibraltarą vadino Kalpe. Nuo II a. pr. Kr. buvo romėnų gyvenvietė. 711 m. arabai pradėjo statyti tvirtovę. 1462 m. Gibraltaras atiteko Kastilijai, nuo 1502 m. - Ispanijai, o 1704 m. šią teritoriją užima anglai. Per I ir II pasaulinį karus čia buvo laivyno bazė. Per 1967 ir 2002 m. plebiscitą 99 proc. juose dalyvavusių gyventojų balsavo už kolonijos statuso išsaugojimą, o nuo 1987 m. jie tapo visateisiais D. Britanijos piliečiais.
Per Ispanijos teritoriją keliaujame Portugalijos link. Vykstame į Faro oro uostą ir skrendame į tėviškę.
Kelionės metu autobusu nuvažiavome apie 3000 km.
Aplankę žavingą Andalūzijos provinciją, jos sostinę Seviliją, Maroko karališkas sultono arklides, unikalius senamiesčius, įvairius muziejus, Atlaso kalnus, įžymiąją Djemaa – El – Fna aikštę ir nuostabią Chasano II-ojo mečetę laimingai grįžome į numylėtą Lietuvą.
N/Kelione1 –2.Taip atrodo augalas agava, nokinanti žiedą net 100 metų
3.Kasablanko Chasano II-ojo mečetė pastatyta ant vandens 1993 metais su 200 m aukščio bokštu
4.Maroke medinos senamiesčio vartai statyti prieš tūkstantį metų
2.Karaliaus Mahanado V mauzoliejus, XX a. statinys
Atgal
