Kelionės
10 25. Lietuvos kaimai nyksta?
Jonas Užurka
Rašytojas
Dusmenys... Nedidelis Dzūkijos miestelis, gal tiksliau – bažnytkaimis, nuo neatmenamų laikų prisiglaudęs prie tankių girių, apsuptas beveik vienas prie kito prisiglaudusių, vienas už kitą didesnių, gražesnių, žuvingesnių ežerų.
Dusmenų vardas tyliai, nepastebimai Lietuvos kunigaikščių, didikų raštuose minimas vos ne nuo Vytauto Didžiojo laikų. Aišku, kad sunku būti pastebimam, kažkuo tai būti reikšmingam miesteliui, įsikūrusiam netoliese, vos per keturias dešimtis kilometrų, nuo mūsų tautos, mūsų valstybingumo pradininko – Trakų. Beje, o kas gi galėtų pasakyti, nuo kada čia gyvena žmonės?
Tačiau ar ne šiame ramiame kampelyje, ar ne Dusmenyse mūsų tautos muzikos gigantų Miko ir Kipro Petrauskų šaknys? Tik bažnyčia, stovinti bene nuo 1522 m., kaip gyva istorinių įvykių liudininkė mena Kipro balsą, Miko vargonų muziką. Ar ne Dusmenų pradinę mokyklą, įkurtą net 1888 m., lankė mūsų šviesuolė, scenos meistrė Teofilija Vaičiūnienė? Ar ne Dusmenyse gimė astronomijos prof. V. Vansevičius? Dusmenyse gimė ir šių eilučių autorius. Ar ne Dusmenų miškuose 1831 m. narsūs V.Matusevičiaus vadovaujami sukilėliai, kaip kad ir 1863 m., susikovė su caro Nikolajaus I kariuomene? O ir 1991 per Sausį dusmeniškiai ryžtingai nusiteikę stovėjo prie mūsų tautos širdies, prie AT.
Kas gali pasakyti kodėl šis iš pirmo žvilgsnio tylus, ramus miestelis, atokus žemės kampelis pagimdė tiek talentų, kodėl tokie ambicingai darbštūs šie tylūs dzūkai? Kodėl iki šių dienų, dejuojant, kad nyksta Lietuvos kaimai, čia tyliai verda visavertis laisvos tautos gyvenimas? Kodėl Dusmenys ir toliau tampa traukos centru daugeliui? Juk kažin ar daug Lietuvos ir didesnių, ir garsesnių miestelių galėtų pasigirti, kad juos aplanko, pagerbia net ir mūsų meno grandai kaip Virgilijus Noreika su žmona Loreta Bartusevičiūte, kaip a.a. poetas Sigitas Geda. Nereti svečiai ir įvairaus rango politikai kaip Dangutė Mikutienė, kaip signataras Česlovas Juršėnas. Net ir žinoma gydytoja, rašytoja Filomena Taunytė, tik jai žinoma priežastimi, suradusi kelią į Dusmenis, kuo nuoširdžiausiai bendravo čia su dusmeniškiais.
Nepagalvokite, kad tik į Dusmenis tarsi Romą iš Trakų ir Vilniaus veda visi keliai, kad tik todėl visi čia ir važiuoja. Bet juk ir dusmeniškiai nesėdi tarp miškų, kad ir jie ne tik grybus renka, ne tik vėžius iš ežerų traukia, ne tik savo daržuose kuičiasi, ne tik alioką iš bambulių traukia. Dusmeniškius galima sutikti nukakusius toli už Karpatų, už Dunojaus pasaulio pasižiūrėti, dalyvaujančius ne tik Slovakijos žemėse ir ne tik žemės ūkio svečiose parodose. Juos sutiksi ir Valdovų rūmus aplankančius, ir Seime savo išrinktų seimūnų darbu besidominančius, ir Vilniaus rotušėje arba rašytojų klube dalyvaujančius.
Ir ne tik svetur dalyvauja. O ką jau kalbėti apie surengiamas Dusmenyse kasmetines Onines. Kojos ne vienam atvykusiam miestiečiui pačios kilnojasi dusmeniškių etnografiniam ansambliui sukantis žaliąja veja kartu ne tik su Trakų seniūnu. Vos muzikantams nutilus, dulkių sūkuriuose aikštelėje kaunasi krepšininkai. O ir sodybos dusmeniškių ar ne tik pačios gražiausios Trakų žemėse. O dabar dar ir „Versmė“ išsiliejo Dusmenyse – gausus redaktorių būrelis rašo monografiją apie šį kraštą. Rašyti tikrai yra ir bus ką. Juk jūs tik pagalvokit - dusmeniškiai net ir savo laikraštį „Dusmenų kraštas“ leidžia. Neduok Die, jeigu kaimynas pamatys apie save kritinį straipsnelį. Beje, net ir patyręs žurnalistikos vilkas Jonas Laurinavičius tyliai ne tik man skundžiasi, kad šiame laikraštyje išspausdinti savo žinutę veik metus laukia eilėje. O ir ne tik laikraštis leidžiamas. Bendruomenės žurnalistės, rašytojai jau išleidę ne vieną knygutę, ne tik apie savo kraštą, ne tik etnografine tema...
Tai štai kokios patirtų vaizdų mintys mane aplanko po susitikimo su savo kraštiečiais. O dabar jau atskleisiu paslaptį, atsakysiu smalsiesiems į klausimą: o kas gi visą tai daro ir už kokius pinigus? Atsakau - ogi patys dusmeniškiai ir už savo kruvinai uždirbtus, gal geriau tiktų - su daina ir šypsena veide uždirbtus, pinigėlius. Dusmeniškiams pinigėliai nebyra nei iš dangaus, nei iš ES fondų. Jie byra... geriau paklauskite jų pačių. O kas gi visa tai daro? Negi rajono, Vilniaus valdžia? Ne. Dusmeniškiai nelaukia nei valdžios paraginimų, nekaulija nei paramos. Visą tai kuria pačios sau, savo kraštiečiams kelios šauniosios dusmeniškės, užkrečiančiai subūrusios bendruomenę „Dusmena“. Jų dėka dusmeniškiai ne tik bažnytėlėje meldžiasi, ne tik ožkeles augina, jie jau ir internetu kaip kad ir vilniečiai bendrauja.
Bent pusdienį pabuvojus šiame atokiame bujojančios dvasios kampelyje, prie krinkelės medaus su sūriu pabendravus su besišypsančiais dusmeniškiais, pamačius jų šviesius veidus tarsi gyvybės šaltinėlio atsigeri, kitomis akimis į pasaulį pasižiūri, tarsi iš naujo išmoksti džiaugtis pasauliu, gyvenimu, regis, ir saulė šviesesnė virš galvos. O dabar jau laikas paminėti ir pačių šviesiausių šviesuolių vardus. Tai Dangira Sabaliauskienė, Rima Korsakienė, Onutė Trepuilaitė-Virganavičienė, Černiauskų, Pupalaigių šeimos, tai - Palubinskienė, Bubeliavičienė... Tai – Dusmenų bendruomenė „Dusmena“.
Mielieji, ar ne kitokią Lietuvą mes visi ne tik matytume, bet ir turėtume, jeigu bent kas antras miestelis, bažnytkaimis gyventų panašiai? Ar vien tik apie išsivaikščiojančią Lietuvą kalbėtų galvos per visas informacijos priemones? Mielieji, juk valstybė, mūsų ir mūsų vaikų likimai, mūsų visų ateitis, tik mūsų pačių rankose.
O mūsų jau tiek mažai ir dar mažiau gera patys apie save kalbame, sužinome...
Atgal
