Kelionės
09 30. Ar girdė Vytautas žirgą Juodojoje jūroje?
Algirdas Žemaitaitis
Šiais metais Lietuvos istorijos ir žirgų mylėtojus pasiekė puikios poligrafinės kultūros Gintaro Kaltenio knyga „Žygis žemaitukais iki Juodosios jūros“, kurioje net 128 spalvotos iliustracijos (dizainas ir žemėlapiai - Tautvydas Kaltenis).
Tai 2010-ųjų - jubiliejinių Žalgirio mūšio atminimo metų -raitelių žygio „2000 km istorijos“, simboliškai pakartojusio Vytauto Didžiojo maršrutą iš Trakų iki Juodosios jūros, dalyvio pasakojimas. Aprašomi kelionės per Baltarusiją ir Ukrainą vaizdai, LDK pilių bei kitų istorinių objektų lankymas, susitikimai su vietos gyventojais.
Čia neslepiamas autoriaus pasididžiavimas žygio draugais, žygeivių pomėgis žirgams žemaitukams ir, žinoma, dėmesys nuostabiajam aviganiui Alšiui, atsitiktinai pritapusiam prie ekspedicijos.
Apie projektą „2000 kilometrų istorijos“ skaitome knygos paskutiniame viršelyje:
„2010-aisiais surengtas Lietuvos mėgėjų raitelių žygis buvusia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija - per Baltarusiją ir Ukrainą maršrutu: Trakai – Norviliškės – Medininkai – Krėva – Alšėnai – Lyda – Naugardukas – Myrius – Nesvyžius – Slanimas – Kosavas – Rūžanai – Brestas – Luckas – Kremenecas - Podolės Kamenecas - Očakovas.
Po 600 metų ryžtasi simboliškai pakartoti Vytauto Didžiojo kelią, kurį jis praskynė iki Juodosios jūros ir taip aktualizuoti Europoje LDK kultūros paveldą, skatinant jo išsaugojimą. Šių dienų Lietuvos Respublika tesudaro apie 10 procentų buvusios LDK teritorijos, apie 33 proc. priklauso Ukrainai (tai daugiau kaip pusė visos dabartinės Ukrainos), 30 proc. - Baltarusijai (beveik visa dabartinė Baltarusija), 23 proc. - Rusijai ir 2 proc. - Lenkijai.
2010 m. rugsėjo 8 d. iš [Senųjų - A. Ž.]Trakų išjoję raiteliai per keturiasdešimt dienų aplankė daugiau kaip dvidešimt LDK istorinių objektų - miestų, gyvenviečių, tų laikų gynybinės, sakralinės, rezidencinės paskirties architektūros paminklų, susitiko su vietos gyventojais. Raitelius su visureigiais lydėjo ekspedicijos komanda - ji gabeno daiktus ir padėjo įsikurti stovyklavietėse. Spalio 17 dieną ekspedicija pasiekė Juodąją jūrą prie Očakovo miestelio. Kelionėje buvo kuriamas filmas, dabar pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitose šalyse.
Kartu buvo tiriami žirgai žemaitukai - viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI-VII amžiaus, padėjusi lietuviams karų ir negandų metais. Žemaitukų arklių augintojų asociacija rūpinasi, kad šie žirgai sugrįžtų į mūsų gyvenimą, primintų garbingą Lietuvos praeitį ir nacionalinio genofondo savitumą, labiau pasitarnautų vaikų sportui ir sveikatingumui, pramogai, turizmui, šeimos ūkiui, eksportui. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija žemaitukus pripažino kaip saugotiną veislę ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą.“
Knygoje glaustai, su humoro gaidele pasakojama apie pačią ekspediciją („Žygis. Joja joja lietuvaičiai“), jos pabaigą („Juodoji jūra“), apie ištverminguosius nedidukus žirgus („Žemaitukai“), puikų, atsitiktinai prie gerokai apgriuvusios Alšėnų pilies priklydusį valkataujantį aviganį, dabar žinomą visoje Lietuvoje, kuris prisijungė prie žygeivių ir buvo pavadintas Alšiu („Alšis“), atsaką arklių „gynėjams“ - žemaitukai buvo viskuo tinkamai aprūpinti, o ne kankinami („Misija įmanoma“), bendražygius („Žmonės“) ir („Dabar“).
Žygyje dalyvavo Vaidotas Ruibys, raitelių vadas (dėl sveikatos sutrikimo pusiaukelėje pasitraukė iš projekto), Gintaras Kaltenis, „Arti dizainas“, Česlovas Marcinauskas, gidas, Skirmantė Naglytė, bendrovės direktorė, Algirdas Motiejūnas, artojas, Giedrius Klimkevičius, šio projekto iniciatorius ir idėjos autorius, Neringa Kūlokaitė, menininkė, Antanas Narmontas, Pakruojo dvaro prižiūrėtojas, Vaidotas Digaitis, arklių augintojas ir Jonas Plūčas, miškininkas.
Leidinyje panaudotos ne tik autoriaus, kuris jau seniai fotografuoja žirgus bei tikisi surengti autorinę jų parodą, bet ir profesionalaus fotografo Vlado Ščiavinsko nuotraukos.
Žygis iš Senųjų Trakų startavo neatsitiktinai - čia gimė vienas iš žymiausių Lietuvos valdovų - Vytautas Didysis. Maršrutas buvo sudarytas taip, kad būtų aplankyti tik patys svarbiausi istoriniai objektai. Autorius pastebi, kad po tvarkingos Baltarusijos, jos suartų laukų, tvarkingų kelių, pakelių bei gyvenviečių, skurdas ir netvarka Ukrainoje nepaliovė stebinti visą kelią (aišku, jojama buvo ne pagrindiniais šalies keliais). Tačiau viską atpirko žmonių svetingumas ir nuoširdumas.
Didžiulės, įspūdingos pilys, begalinės teritorijos stebino buvusios valstybės didybe. Bet metai po metų, karta po kartos mes praradome ne tik žemes, teritorijas, pilis, bet ir pasitikėjimą savimi. Pagaliau ir kelionės tikslas - Juodoji jūra - tikrai pasirodė juoda juoda kaip juodos akys, nors tądien buvo labai rami. Šuoliais įveikę smėlėtą kaip Palangoje paplūdimį raiteliai pasinėrė į vandenį, o žirgai, atrodo, įvertinę akimirkos svarbą, puolė gerte gerti, veikiau ryti jūros vandenį. Legenda apie Vytauto žirgo girdimą Juodojoje jūroje pasitvirtino!
Žygeiviams teko įveikti upes ir kemsynus, kalvotas lygumas ir miestus, nugalėti save ir sunkumus. Šio žygio metu susiformavo stipri ir vieninga komanda, o žemaitukai įrodė visus savo, kaip vienos iš seniausių Europos žirgų veislės, privalumus.
Beje, knygos autorius beveik su tais pačiais bendražygiais šiemet dalyvavo ir kitame panašiame, tik dvigubai trumpesniame, žygyje su žemaitukais - „Meilės žygis Valdovų keliu“ iš Vilniaus į Krokuvą.
Atgal
