Kelionės
09 23. Atsigręžęs į praeitį, gerbsi ateitį
Emilija Liegutė
Šeštadienis. Mes, vykstantys į Lazdijų rajono Kapčiamiesčio šventę, neatitraukiame akių nuo lango. Saulutė šildo – pati ,,bobų vasara”. Bulviakasis. Kur pažvelgsi, baltuoja bulvių maišai, kruta juda žmoneliai ir dar senoviškai - su arkliuku. Smagu žiūrėt į dirbantį žmogų, nes dar tiek daug dirvonuojančių, kiečiais, dilgėlėm apaugusių dirvų. Tik ar ne bulviakasis kaltas, kad šventėje taip negausu Kapčiamiesčio bendruomenės narių? O juk minimi net trys jubiliejai: Kapčiamiesčio įkūrimo 495 - osios, 1831 metų sukilimo bei karžygės Emilijos Pliaterytės 180 - osios metinės. Man ypač skaudu, kad nėra mokytojų ir mokinių. Kas pakels mūsų dvasią, pasididžiavimą savo Tėvyne, gimtine, jei ne krašto istorijos pažinimas, jai nusipelniusių žmonių pagerbimas? Kai apie jaunimo patriotiškumo, pilietiškumo stoką kalbėjome su Kapčiamiesčio pagrindinės Emilijos Pliaterytės mokyklos direktoriumi Zigmu Kukučioniu, jis tik kaltai nuleido galvą ir tylėjo. Bet rajono meras Artūras Margelis netylėjo. ,,Žmogus patriotu taps tik tada, kai nuo mažens bus šito mokomas”, - kalbėjo jis. Tai žinoma tiesa, tik mes jos nesilaikome. Reikia padėkoti ir Krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei, kuri ne kartą akcentavo žmonių pasyvumą, abejingumą, patriotizmo stoką. Iš tikrųjų, ar ne svarbiau už du tankus, stovinčius angare, kokių 50 karių nuoširdus bendravimas su žmonėmis? Kapčiamiesčio senosiose kapinaitėse bene pirmą kartą aidėjo Garbės sargybos kuopos (būrio vadas Žilvinas Zakarauskas) šūvių salvės. Vėliau stadione stebėjome Lietuvos kariuomenės orkestro programą ,,defile” (vadovas kpt. E. Ališauskas) ir su jais drauge koncertuojančią Veroniką Povilionienę.
Senosios Kapinaitės, kur palaidota karžygė Pliaterytė, prieš keletą metų buvo nykus šabakštynas, girtuoklių buveinė. Dabar Emilijos Pliaterytės atminimo draugijos, Lazdijų, Seinų ir savo gimtinės gerbėjų bei ES paramos dėka tapo gražiu parku, kuriame malonu pabūti, švęsti šventes, pasiklausyti protingų žodžių. Čia kalbėjo Krašto apsaugos viceministrė Indrė Pociūtė Levickienė, Savanorių štabo viršininkas plk. lt. Ramūnas Baronas, kunigaikštienės Birutės motorizuoto pėstininkų bataliono vadas maj. Artūras Radvilas, savanorių pajėgų Dainavos apygardos I – osios rinktinės vadas Rimantas Jarmalavičius. Renginį gražiai, kultūringai vedė E.Pliaterytės atminimo draugijos pirmininkas Juozas Žitkauskas ir kt. Stadionas buvo tapęs jaukia įvairių meno rūšių, amatų, kavinių vieta. Kapčiamiesčio seniūnas Vidmantas Dambrauskas, kaip ir Lazdijų savivaldybės atstovė ryšiams su visuomene Ramunė Šeštokienė, kiekvieną minutę buvo ten, kur reikia.
Prisiminti galima daug ką, ko nepamatė kasėjai, bet reikėtų jaučio odos surašyti. O gal dar patys susipras, pasižiūrės? Bent jau Pliaterytei skirtą muziejų. Prisipažinsiu, labai nustebau, pamačiusi garsaus lenkų dailininko – batalisto Voicecho Kosako paveikslo ,,Emilija Pliaterytė susidūrime ties Šiauliais” spalvotą kopiją, gražiai puslankiu juosiančią visą sienos kampą. Juk originalas saugomas Prancūzijoje, Valduko miestelyje kolekcionieriaus Tadeušo Zybergo Pliaterio. Išradingai ant grindų iš samanų išdėliotas ir Kapčiamiesčio apylinkių planas. Muziejaus direktorė Odeta Barkauskienė išties nusipelno padėkos ir pagyrimo.
Scenoje koncertavo šešiolika kolektyvų, šventę rėmė per dešimt rėmėjų, gražu, kad parėmė saviškiai: sodybų savininkai, verslininkai, ūkininkai, Kurklių medžiotojai. O vakarop, kai užgrojo džiazistai, jau pradėjo rinktis ir ,,žalias” jaunimėlis, lėkė ten, kur juos traukė. Džiugu, kad yra kas ,,traukia” Lietuvoje. Gal neliks traukos plauti indus ar skinti braškes svetur? Gal imsime sodinti savo žemėje?
Taigi mano suktinis paskutinis būtent toks: patriotizmas. Emilijos Pliaterytės paskutiniai žodžiai buvo tokie: ,,...vedė mane Tėvynės meilė”. O juk aš irgi Emilija! Ir mano šviesios atminties mama Emilija. Ir daug mažų mergyčių, kurioms autografus ant savo knygučių pasirašinėju, taipogi Emilijos vardu...
Atgal
