Kelionės
10 15. Žemaitijos dvarų istorija
Vytautas Kuprys
Į Žemaitiją vykome viena svarbiausių intensyvaus automobilių eismo magistrale Vilnius – Klaipėda.
Per Lietuvos teritoriją nuo seno ėjo svarbūs tranzitiniai sausumos keliai: Kronikos ir metraščiai mini, kad XIV – XVI a. keliai buvo tiesiami Algirdo, Vytauto žygiams ir prekybos reikmėms. 1938 m. buvo nutiestas 193 km. ilgio Žemaitijos plentas, jungiantis Kauną, Raseinius ir Klaipėdą.
Šis kelias – istorinis. Kas tik juo nevažiavo: caras Petras I, Napoleonas I su savo kariuomene ir daug kitų istorijos veikėjų.
Kurtuvėnų dvaro svirnas
Lietuvoje pirmoji 86,4 km. ilgio automobilių magistralė nutiesta 1970 m. tarp Vilniaus ir Kauno, o 1987 m. Kaunas sujungtas su Klaipėda, magistralės ilgis 212,2 km.
Pravažiuojame Nevėžį – sakoma čia prasideda Žemaitija. Tai toli gražu ne taip. Tikra Žemaitija yra ten, kur legendomis aprašyti Varniai, Rainiai, Telšiai, Plateliai, Plungė, Kelmė ir kiti Žemaitijos miestai. Žemaitija yra istorinė, geografinė ir etnografinė Lietuvos dalis.
Žemaičiai kalba žemaičių tarme, tai viena iš dviejų pagrindinių lietuvių kalbos tarmių. Ji susidarė iš baltų genties V – VIII a. V – XII a. žemaičių kultūra buvo giminiškiausia žiemgaliams, turėjo ryšių su kuršiais ir skalviais. 1219 m. Lietuvos – Volunės sutartimi minimi Žemaitijos kunigaikščiai Erdvilas ir Vykintas. Vykintas kovojo su Mindaugu dėl Lietuvos valdymo. Pajūrio sritį XIII a. viduryje užpuolė Livonijos ordinas. 1398 ir 1404 m. Jogaila, o po to Vytautas Žemaitiją buvo perleidę Vokiečių ordinui (VO). 1409 m. žemaičiai sukilo ir išsivadavo iš VO. Po galingo 1410 m. Žalgirio mūšio, galutinai 1422 m. VO atsisakė pretenzijų į LDK valdomą Žemaitiją. 1413 m. Žemaitijos gyventojus pradėjo krikštyti, LDK Vytauto rūpesčiu 1417 m. buvo įsteigta Žemaičių vyskupija.
Kelmės dvaro vartai
Žemaičiai, sakoma, yra užsispyrę žmonės, tuo buvo galima įsitikinti, važiuojant per Žemaitiją. Daug kur yra išlikę vienkiemiai, nepaklusę sovietų valdžiai keltis į gyvenvietes, todėl dabar šio krašto gamtovaizdis gražiai atrodo. Reikia pasakyti, kad laukuose ganosi nemažai galvijų, kai kituose rajonuose to nesimato, tai taip pat geras žemaičių bruožas.
Beveik kiekviename Lietuvos kampelyje galima pasigėrėti puikiais Lietuvos istorinę praeitį menančiais dvarais. Vieni – apleisti ir apgriuvę, į kitus jau sugrįžusi muzikos, grožio ir išminties dvasia. Žemaitija yra graži ne tik kalvomis, bet ir išlikusiomis kultūrinėmis vertybėmis – dvarais.
Aplankėme tris skirtingus savo likimais šio Lietuvos rajono dvarus.
Pirmas sustojimas - Kelmėje. Kelmės miestelis įsikūręs Kražantės kairiajame krante. Vietovės vardas senuose raštuose žymimas Kymel, kuris kilęs iš lietuviško žodžio kiemelis. Žmonės čia gyveno pirmaisiais amžiais po Kr.
Kelmės dvaras
Kelmė minima nuo XIII a. Čia buvo pilis, aprašyta 1294 m. kryžiuočių kronikose. Joje yra 1416 m. statyta neogotinė trinavė švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir evangelikų reformatų bažnyčios. Katalikų bažnyčioje yra ornamentuotas varpas su įrašu gotikos raidėmis, jis priskiriamas XVI a., tai vienas seniausių varpų Lietuvoje. 1511 m. Kelmė gavo teisę rengti turgus. 1526 m. buvo paskelbta miesteliu, o 1528 m. buvo Žemaitijos valsčius. 1615 m. prie evangelikų reformatų bažnyčios veikė mokykla. 1655 m. ir 1701 m. miestą sudegino Švedijos kariuomenė, 1830 m. įsteigta spirito varykla, 1833 m. – odų apdirbimo įmonė, 1860 m. – alaus darykla. Miestas pradėjo sparčiai plėstis, kaip 1858 m. per jį buvo nutiestas Rygos – Tilžės plentas. 1866 m. pradėjo veikti realinė dviklasė, o 1904 m. – mergaičių pradinė mokykla, mažasis teatras.
Kapinėse yra gražių liaudies skulptoriaus J Liaudansko paminklų, net 7 Liaudanskų kartos buvo paminklų kalimo meistrai.
XIX a. Kelmė buvo valsčius, o nuo1915 m. iki 1950 m. – apskritis, vėliau – rajono centras.
Dvarvietė svarbi ir Lietuvos istorijai. Čia prasidėjo 1803 m. sukilimas prieš to meto carinę Rusiją. 1905 m. vyko demonstracijos, buvo uždarytos degtinės varyklos, išvaikyta carinė valdyba, reikalauta leisti vaikus mokyti lietuvių kalba.
1938 m. buvo įsteigta vidurinė mokykla.
Baudžiava Kelmėje ir apylinkėje buvo labai sunki. Žmonės buvo plakami ir mainomi į šunis. Už neklusnumus baudžiauninkai gaudavo po 25 rykštes ir liepdavo eiti į darbą. Paguldydavo ant pilvo nelaimingąjį, užvoždavo ant galvos tam tikros formos kubilą ir plakdavo.
Nuo XV a. Kelmėje buvo LDK dvaras, kuriam priklausė dideli žemės plotai, du dvareliai ir 28 kaimai. Kelmės dvaras - vienas iš seniausių ir įdomiausių dvarų statinių Žemaitijoje. Kelmės dvaro sodyboje išliko renesansinių formų su baroko elementais mūrinis dviaukštis vartų pastatas su kalėjimu. Jame yra lovys, į kurį nusidėjėlį kniūbščią ir nurengtą paguldydavo ir mušdavo rykštėmis. Vartuose buvo biblioteka, kurioje buvo apie 5000 tomų knygų ir atvira arkada orkestrui, kuris grodavo pasitinkant į dvarą atvažiuojančius svečius.
XV a. gale LDK Aleksandras šį aptvertą dvarą pavedė J. Kantautui, Žemaitijos seniūno sūnui. Po kiek laiko dvaras perėjo Bartoševičiams, po jų Hlebovičiams, 1549 m. J. Solomereckiui, kurs 1574 m. dvarą pardavė.
Tokiame lovyje plakdavo nusidėjėlį – baudžiauninką
Nuo 1591 m. dvarą valdė lenkų kilmės bajorai Gruževskiai, kurie jį valdė apie 350 metų. Šaknys šios šeimos yra Lenkijoje, Lomžos apylinkėje. Jonas Gruževskis susituokė su Žemaitijos dvarininke Sofija Radzminskyte ir pasiliko Lietuvoje. XVII a. Gruževskiai turėjo Žemaitijoje 803 valstiečių ūkius, tai buvo trečias žmogus Žemaitijos kunigaikštystėje. 1940 m. paskutiniai Gruževskiai buvo išvaryti iš ūkio ir ištremti į Sibirą.
Gruževskiai buvo sukaupę nemažai įvairių turtų. 1805 m. jie Vilniaus universitetui padovanojo vieną egzempliorių Londone leistos Chilinskio biblijos. Kelmės dvarą aplankydavo aukštų svečių: 1701 m. buvo apsistojęs Švedų karalius Karolis XII.
Dvaras garsėja ne tik architektūra, šeimininkų puoselėta kultūra, bet ir įspūdingu prancūzišku parku. Gražus jis ir šiandiena. 1986 m. parkas paskelbtas gamtos paminklu. Dvaro sodybos teritorija, kartu su parku, sudaro 15,2 ha.
Nuo 1990 m. dvaro rūmuose yra Kelmės muziejus. Dvare buvo pieninė, spirito varykla, aludė, kepykla, kumetynas, vandens ir garo malūnai, svirnas, tvartuose gausu gyvulių.
Toliau važiavome gražiais Žemaitijos keliais link Biržuvėnų. Pravažiavome Užventį, kuris yra dešiniajame Ventos upės krante, iš čia vietos vardas. Užventis buvo valsčius ir pavieto centras. XV a., drauge su kitais žemaičių dvarais, LDK buvo atiduotas Žemaičių seniūnijai.
Mūsų kultūros istorijoje Užventis yra suvaidinęs nemažą vaidmenį. Užvenčio vardas glaudžiai susijęs su trijų didelių mūsų tautos rašytojų bei kultūrintojų vardais: Žemaitės, Povilo Višinskio ir Šatrijos Raganos.
1887 m. Užvenčio dvarą iš kunigaikščio išsinuomojo A. Peškauskas, rašytojos Marijos Peškauskaitės–Šatrijos Raganos tėvas. Netoli dvaro, Ušnėnų kaime vasaros atostogų metu gyveno gimnazistas, jaunas susipratęs lietuvis P. Višinskis. Lankydamasis Užventyje, jis susipažino su M. Peškauskaite, paskatino ją rašyti lietuviškai ir įtraukė į lietuvišką veiklą.
1892–93 m. čia su savo šeima gyveno rašytoja Žemaitė. P. Višinskio skatinama, ji pradėjo savo kūrybą. Užventį mini savo raštuose ir Adomas Mickevičius. Užvenčio kapinėse palaidoti P. Višinskio tėvai, Žemaitės vyras L. Žymantas.
Važiuodami į Biržuvėnus, kairėje kelio pusėje, matėme Šatrijos kalną, kuris yra aprašytas, legendomis apipintas. Kaip gražiai Šatrijos kalną yra aprašęs mūsų literatūros klasikas Maironis: „Daug oi daug apsakyti gali apie mūsų didžius pramokėjus”.
Atvažiuojame į Biržuvėnus, kuriame yra senas Žemaitijos dvaras. Dvaro sodyba įsikūrusi vaizdingame Virvytės upės slėnyje. Biržuvėnai minimi 1255 m. kryžiuočių kronikose. XV a. čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, priklausęs valdovui ir vietininkams. 1537 m. valstiečiai maištavo prieš baudžiavos prievoles ir užmušė tijūno vietininką. Už tai keturi valstiečiai K. Plukys, P. Saututaitis, B. Mažnutaitis ir B. Kiniotaitis buvo pakarti, o P. Blikaitis – ketvirčiuotas. Čia kadaise arkliais jojo garsus Tadas Blinda.
1637 m. J. Kenstartas dvarą už 20 000 auksinių pardavė Pajūrio seniūnui A. Vainai. Paskui nuo 1667 m. dvarą valdė M. Gorskis, kuris buvo su kuprele (mažas būdamas susižeidė). Gorskiai turėjo 4 dukras ir sūnų. Dvare buvo koplyčia, kurioje buvo laikomos pamaldos.
Karalius Augustas leido ruošti turgus. XIX a. dvare buvo pastatytas kartono fabrikas, kurio mašinas sukti buvo naudojama Virvytės upės jėga. Gražiai įrengti dvaro rūmai, kuriuose iki šių dienų išlikusios įdomios reljefinės koklinės krosnys. Biržuvėnų dvaras ypatingas kaip medinių dvarų architektūros paminklas.
Prie dvaro tvenkinio buvo baltas medinis skenduolių kryžius su įrėžtais juodais kryželiais, kurių buvo apie 36. Tai krikštai: tiek žmonių ča nuskendo. Taip pat jo teritorijoje gausu sakralinių bei mitologinių vietų – koplytstulpis su išdrožta šventojo skulptūrėle, Gurskių šeimos bei vokiečių karių kapinės, Biržuvėnų piliakalnis, šaltiniuotas griovys “Laumės pėda”. Biržuvėnuose veikia etnografinis muziejus, ekskursijos vedėjas gražiu žemaitišku akcentu supažindino mus so jo eksponatais.
Biržuvėnų dvaras
1919 m. prie Biržuvėnų lietuviai, vadovaujami karininko Povilo Plechavičiaus, energingai kovėsi su žymiai stipresniu bolševikų kariuomenės daliniu ir jį sumušė. Nepriklausomybės metais čia buvo kartono fabrikas, malūnas, lentpjūvė, hidroelektrinė.
Keliaujame į Kurtuvėnus, kurie įsikūrę Kurtuvėnų regioniniame parke prie Kurtuvėnų upelio. Jame yra graži ir didelė šv. Jokūbo bažnyčia, pastatyta 1495 m. Pamaldos joje buvo atliekamos lietuvių kalba. Įdomu yra tai, kad šioje bažnyčioje įrengti mediniai vargonai. Miestelyje yra karpių veisimo bendrovė, tvenkiniai, jojimo paslaugų centras, bermontininkų sušaudytų Lietuvos partizanų kapai, paminklas P Višinskiui.
Kurtuvėnai minimi nuo XIII a., 1573 m. jau minimas miestelis. Jų dvaras ir prie jo augęs miestelis žinomas XVI a. 1597 m. J Skaševskis Kurtuvėnus užstatė M. Karpiui ir jo žmonai (savo seseriai). Tada Kurtuvėnų dvaro rūmai buvo nauji. 1664 m. P. ir Z. Skaudvilos dvarą perleido Brastos stalininkui P. Zarankai. Tuo metu dvare buvo tvenkiniai, malūnas ir daug trobesių. 1674 m. dvaras buvo perleistas Knezevičiams. 1766 m. miestelis gavo turgaus teises.
XVIII a. Kurtuvėnai priklausė garsiems Nagurskiams. Paskutinis iš Nagurskių giminės - Kajetonas, mirė 1802 m., po jo mirties Kurtuvėnus įsigijo J. Nagurskaitės vyras K. Žukauskas. Po Žukauskų dvarą valdė Bulgarinai, Perčevskiai. Paskutinieji dvaro valdytojai buvo grafai Zybergai–Pliateriai, kurie įruošė didžiausią žuvininkystės ūkį – apie 400 tvenkinių. Tai buvo vienas didžiausių žuvininkystės ūkių. Pliateriai rūpinosi ir miestelio augimu bei kultūra. Grafas įsteigė paštą, apgyvendino gydytoją, smuklių nebuvo. Gaila, bet sovietų laikais, 1956 m. dvaro rūmai buvo išardyti, o statybinės medžiagos išnešiotos.
XIX a. dvare veikė baudžiaunininkų mėgėjų teatras, kuriame vaidindavo patys baudžiaunininkai. Tokiam teatrui pritaikytas įdomus medinis 3 aukštų svirnas, šio dvaro simbolis. Čia sukviestiems svečiams buvo rengiami vaidinimai. Ištikus reikalui, toje pačioje patalpoje dvarininkai plakdavo savo nusikaltusius žmones.
Ilgą laiką svirnas buvo apgriautas ir apleistas. Tiktai 1998 m. buvo atlikti pagrindiniai svirno tyrimai ir projektavimo darbai, kuriuos atliko Paminklų restauravimo instituto specialistai, tarp kurių buvo ir mūsų ekskursijos dalyvė konstruktorė Danutė Garmuvienė. Ekskursijos metu ji trumpai papasakojo apie projekto ruošimo darbus. Svirnas buvo pilnai restauruotas.
Kažkoks vandalas svirną padegė. Daugiau kaip pusę svirno nepavyko išgelbėti. Tiktai 2001 m. svirnas buvo naujai atstatytas pagal autentišką ankščiau paruoštą projektą.
Susipažinę su nuostabia Žemaitijos gamta ir jos istoriniu paveldu, grįžome pilni įspūdžių.
Atgal
