Kelionės
08 13. Ežerų pakrantėmis
Rimantas Giliauskas
Su prof. Jurgiu stovime ant Širvio ežero kranto, Glitiškėse, netoli Vilniaus. Kazimiero Jelenskio statiniai ir įspūdingas ąžuolas. Sako, kad pagal storumą trečias, o pagal aukštumą – net pirmas Lietuvoje. Buvusiuose rūmuose šiandieną Kultūros centras ir biblioteka. O 1944 metų birželyje pro čia važiavo mūsų 4 kareivių patrulis, iš dvaro buvo apšaudytas čia įsikūrusios Armijos krajovos šalininkų, du mūsiškius nušovė, o dar du sužeistus ir pasislėpusius egzekutoriams įdavė vietiniai. Viso to pasėkoje buvo sušaudyta pora dešimčių vietinių lenkų, o dvaro valdytoją Vladislavą Komarą nuo Raguvėlės ir Savisaugos kuopos vadą Polekauską sušaudė vokiečiai. Šiandieną čia aplinkui tyla ir atmintis ilgam.
Glišiškių ąžuolas
Pro Giedraičius ir Devintojo pėstininkų pulko kariams paminklą „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m“ riedame į Dubingius. Pervažiavus tiltą per Asvejos ežerą ir vėl paminklas lietuvių aukoms, kuriuos nužudė Armijos krajovos kareivos, atseit, už Glitiškes. Tik nepalyginamai žiauriau. Gražus ir turistų mėgstamas miestelis, menantis mūsų Barborą, o ant piliakalnio 2009 metais perlaidoti senųjų Radvilų atstovai. Senosios bažnyčios kapavietės vietoje ant akmens plokštėje įsimintini žodžiai: „Keleivi, sustok trumpam ir susimąstyk...“. Miestelio centre buvusi smuklė su dabartine kultūrine įranga, tvarkoma bažnyčia. O aplinkui žydinčių pienių geltona jūra.
Prie Skudutės
Į kipšo krėslą Šiaučiukuose neteko atsisėsti, nes jo paprasčiausiai neradome. Lyg toje vietoje būtų sodybos atminimo Vitkų šeimos koplyčia ir gražiai sutvarkyta aplinka, o gal tai jau kita vieta?
Pro vandens malūną ant Graužės, ištekančios iš Virinto ežero, pralekiam nesustoję, nes vietovė, kaip rašo, dabar gerokai apleista. Netrukus nušvinta Molėtų etnokosmologijos muziejaus bokštai, pasitinka astronomijos observatorija, senovinė dangaus šviesulių stebykla, Perkūno šventykla ir kiti lietuviški objektai, verti būti parodytais ir svečiams, ir saviems.
Šeimyniškių konglomerato uolos
Atrodytų, niekuo nepasižymintis Skudutiškis, tačiau kaip įdomiai ir jautriai pavadintas upelis Skudutė, šventa vieta su koplyčia, tilteliais ir stambokais akmenėliais su ženklais.
Utenoje, už prigesusio sovietinės pramonės rajono, atsiremiame į Vestuvių kalną, kurio medinės skulptūros dar nuo 1987 metų mena senąsias lietuvių vestuves, apimdamos visą šeimyną ir net kraičio skrynią. Čia pat tyvuliuoja užtvanka ir kriokiantis vanduo į nuleidėjo dugną. Miesto kapinaitėse palaidota Anykščių šilelio autoriaus Antano Baranausko jaunų dienų draugė, dvarininkaitė Karolina Praniauskaitė, įkvėpusi raštininką poezijai.
Nakvinvietė prie Luodžio
Prie Užpalių, Krokulės šaltinio aplinkoje, pasigirdo vis artėjantis ūžesys. O po kelių minučių visi laukai ir pamiškė tapo balti nuo viesulo su stambokais ledukais. Gretimi Šeimyniškėliai ženklūs ne vien išvaizdžiu piliakalniu ir aplūžusiais laiptais į viršūnę. Mat čia pat stūkso konglomerato uolų atodanga, išties įspūdinga ir įsimintina. Tuo pačiu pastebėtina, kad panašiose turizmui vietovėse šiandieną įrengti stendai su visa informacija apie vieną ar kitą lankomą objektą.
Šventa vieta
Plataus Alaušo pakrante apžiūrinėdami įžymybes, pro Sudeikius, Antadrają ir Daugailius riedame link Salako. Pakelyje, už Aštrakalnio, dešinėje prie pat kelio – vadinamas „Napoleono akmuo“ su iškaltais valgio įrankiais, gretimai miške keletas pilkapių. Napoleonas čia nesilankė, bet jo kariuomenės korpusas pro čia ėjo ir koks nors kapitonas ant šito akmens gal pietavo. Žmonėms ką nors sugalvoti daug nereikia.
Akmeninė Salako bažnyčia, pastatyta 1911 metais, su kaimo girnų didingais paminklais šventoriuje, miestelyje jūrų gėrybių muziejus... Pro vadinamą „vodopuojų“ arkliams pagirdyti ežero vandenėliu, Luodžių kaimą ir dvarą, XIX a. priklaususį grafui Jurgiui Žiunjenui, privažiuojame Luodžio ežero pakrantėje stovinčią senovinę kaimo sodybą ir maloniai priimami nakvynei. Pasitaikė, kad Jurgis tą vakarą šventė savo gimtadienį.
Šlyninkos vandens malūnas
Saulėtas rytas, mankšta, kava ir mes tęsiame kelionę. Dūkštelių dvaras, XIX a. savininkas filomatas Tomas Zanas, sako, buvęs gana reiklus. Bet jį lankydavo daugelis vilniečių, tame tarpe poetas Adomas Mickevičius. Pokaryje sudegintos bažnyčios rūsyje dailininko Jono Rustemo palaikai, jis mėgdavo čia vasaroti, čia ir mirė. Kapinaitėse pomologo Adomo Hrebnickio, Anelės Raštikienės kapai. Dvaro rūmai pradėti remontuoti, tačiau restauravimo darbų pabaigai dar toloka.
Aukštaičiai puošiasi
Dūkštas – pagrindinė Visagino atominės elektrinės statybų geležinkelio stotis. Dūkštėnai pasitvarkę savąjį miestelį, tvarkinga geležinkelio stotis, ko nepasakytum apie pribraukytą autobusų stotelę. Dūkštas – sovietinės Marytės Melnikaitės gyvenimo pabaigos 1943 metais vieta. Po žiauraus pakankinimo buvo įmesta į greta nedidelį pastatėlį, o kitą dieną už poros kilometrų sušaudyta su bendru Kaniūkų kapinių patvoryje. Dabar ši vieta atsidūrė kapinaičių viduryje, nes čia jau daug ilsisi Visagino statytojų. Berods 1972 metais Melnikaitės palaikai buvo perkelti prie Zaraso ežero to paties pavadinimo miestelyje, pastatytas jai paminklas (dabar Grūto parke), o atgavus Nepriklausomybę palaikai jau trečią kartą perlaidoti Zarasų Romos katalikų kapinėse šalia artimųjų. Dabar ant rausvo akmens užrašas Marytė, metai ir kažkieno priklijuota sovietpatriotinė epitafija. Kažkam ji ir toliau liko SSSR didvyrė. Na o buvusio paminklo aikštelėje šiandieną akmens skulptūros ir nuo metalo konstrukcijos žiedo įspūdingas vaizdas į Zaraso tolius.
Bitininkystės muziejus Stripeikiuose
Į vakarus nuo Zarasų, kurių pavadinimas keletą kartų keistas į Novoaleksandrovską, Ežerėnus, važiuojam į Šlyninkus. Čia ant Nikajos upelio kranto stovi vandens malūnas, kiti pastatai, mala grūdus, kepa razavus blynus ir ruginę duoną, šiltai priima svečius. Tai vilnietės, malūnininko dukters ir Šeimininkės, gimtinė, o su ja ir vietą pamėgęs Šeimininkas. Kolei kas girnas suka elektra, tačiau aplinka maloniai sutvarkyta ir papuošta. Ir alus geras, tiesa, sunkiamas kiek kitur.
Lankome mūsų ąžuolą – tėvelį senaitėlį. Paramstytas, tačiau dar žaliuoja. Dvarvietė, Vergų bokštas, meno muziejus, paminklas – tai lyg ir viskas, kuo įžymi Stelmužė.
Toliau važiuojam nuo Suvieko, kuris 1914 metų kare buvo visiškai sudegintas, pro Bikūnus, per Raginės kaimą. Mišką pravažiavus skersai kelio upelis, o Ilgio ežero pakrantėje, tiesiog vandenyje kryžiai ir kiti sakraliniai subjektai. Pasakoja, kad kažkada jaunuolis motociklu vežėsi paną ir netikėtai užgeso variklis. Pamatė ežero krante kažkokią šviesą. Kai ji pakilo, motociklas užsivedė, o žmonės šią vietą įvardino šventa. Dabar krante įkasa kryžius ir rašo prašymus ar siūlymus, o nedidukėje koplyčioje dar ir pasimeldžia.
Antazavės šile, prie Vinčežerio, apžiūrime Lietuvos partizanų stovyklą ir mūšio su rusų kareiviais vietą, restauruotus bunkerius. Kažkur tai netoliese ir Marijos Pliaterytės dvarvietė. Pro Pauliaus Širvio gimtinę Padustėlį, Degučių senąją pašto stotį ir poilsinės kompleksą ant Antalieptės marių Bikėnuose pasiekiame Salako Partizanų kalvą. Čia buvusiuose apkasuose buvo suguldyti žuvę Lietuvos partizanai, kryžius, puiki informacija. Čia guli ir 1946 metais Želmeniškių kaime žuvęs partizanas, 1933 metais su Salako pienininku turėjęs ginčą dėl išvaizdžios Emilijos iš Luodžių kaimo rankos.
Mes vėl prie Luodžių ežero nakvynės poilsiui. Valtimi žygis nuo pusiasalio, pro Sadausko salą iki Žvėrinčiaus galo. Už jo atsiveria didysis ežero plotas ir net nebesimato, kaip tolimame krante į Luodį įteka ir už kelių metrų išteka upelė Šventoji, kilusi iš Samanio. Kažkur ten ir Žagarinės kaimas, kurio sodybų rastai tarpukariu buvo panaudoti Luodžių kaimo statybai.
Trečiasis kelionės Aukštaitijos paežerėmis rytas. Padėkojam, atsisveikinam ir važiuojam per Pratkūnus. Tačiau jokio ženklo neaptinkame į Mėmiakalnį, vieną iš aukštesnių Lietuvos kalvų. Privažiuojam Minčios kaimelį vidur girios ir nei vieno žmogaus. Tik parduodamas didelis vandens malūnas, dabar įrengtas žmonių poilsiui. Girioje aptinkame 1863 metų sukilėlių kapinaites, viskas po žaliomis samanomis ir miško tylos byla. Pakelyje aplankę Moką ir greta – Mokiuką, pasiekiame Tauragnus. Simpatiškos moterys aprodo Gesės vyšnių sodo baltas viršūnėles ir net savo žolelių už lango arbata pavaišina. Vyšnia baltuoja ir prie prof. Eugenijos Šimkūnaitės kapo.
Pakeliui į Ginučius stabtelim Bitininkystės muziejuje Stripeikiuose. Kadaise, pamenu, čia lankytojus pavaišindavo kelių rūšių medumi. Dabar muziejus puikiai sutvarkytas, praplėstas pastatais ir skulptūromis, tačiau bitininkas medaus jau nebepasiūlė. O gaila. Apie Ginučių piliakalnį, Ladakalnį ar vandens malūną galima daug parašyti, tačiau tas vietas, ypač pavasarį, verčiau pamatyti. Tai legendų ir nepakartojamo krašto šventovė. Kitaip nepavadinsi.
Medžiukalnio šaltinyje papildę vandens atsargas, riedame pro turistų miestą Palūšę, jos medinę bažnytėlę, mename brolius Petrauskus. Labanore apžiūrime atstatytą bažnytėlę. Išklausom sutikto žmogaus liudijimą, kad tariamas padegėjas iš miestelio jau išsikraustė. Nuo Mindūnų apžvalgos bokšto dar kartą apžvelgiame Lakajų ir Siesarties ežerų platybes, juos gaubiančius pušynus ir pro ne vietoje atsidūrusį Europos geografijos centrą pavakary įriedame į Vilnių. Gera kelionė baigėsi. Tačiau pabaigoje norisi skaitytojui dar kartą pasakyti, kad niekur kitur Lietuvoje nerasite tiek ežerų vandenėlio, ošlių pušynų ir gamtužės gražumėlio, kaip mūsų rytiniame krašte. Pavažiuokite.
Atgal
