ISTORIJA
2025.02.12.LENKIJOS-LIETUVOS VALSTYBĘ SUŽLUGDĖ LENKIJA (I)
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Užvaldžius kaimynus ir jų žemes visada kyla smurto pagunda: aš stipresnis, aš jį nugalėjau, jis manęs bijo, tai aš ir toliau laikysiu jį baimėje, gąsdinsiu jį, skriausiu jį, ir tada jis man paklus, vykdys viską, ką aš jam liepsiu. Tai natūralus, savaiminis instinktas, nuo neatmenamų laikų galiojantis visų gyvų padarų bandose. Stipresnysis patinas, arba kelių patinų grupė, nuolatos turi skriausti, apkandžioti silpnesniuosius, kad šie neužmirštų savo vietos ir kad šiems būtų nuolatos primenama, kas čia yra gaujos vadas, kuriam privalu paklusti. Žmonių visuomenei vystantis, žmonės vis labiau ėmė tolti nuo gyvulių, žmonių visuomenėje ėmė rastis ir kitokių, vien tik žmonėms būdingų bruožų. Žmonės, ypač moterys, ėmė rodyti vis daugiau užuojautos ir saviems vaikams, ir svetimiems.
Teko matyti nepaprastai įdomų dokumentinį filmą iš gamtos pasaulio, apie liūtę, praradusią savo liūtuką. Dar teberusenančio motinystės instinkto vedina, ši liūtė ėmėsi globoti liūtų gaujos sudraskytos antilopės mažylį. Ji šiepė nasrus besiartinantiems liūtams, ateinantiems suėsti antilopytę, gynė ją. Visa ši nuostabi ir graudi tragedija truko vos ne savaitę, bet galų gale kažkas iš liūtų bandos, pritykojęs, tą antilopės mažylį vis tik suėdė. Kad globos ir atjautos jausmas būdingas ir gyvūnams, mes visi žinome. Mes visi žinome, kaip pasiaukojančiai žvėrys gina savo jauniklius. Šis liūtės elgesys rodo, kad netgi plėšrūnuose gali pasireikšti geraširdiškumo jausmas svetimiems mažyliams. Tegul tai tik retas atvejis, tik išimtis, bet užuomazgos yra... Po tokio filmo kyla įvairios mintys ir klausimai apie mus, žmones. O kiek toli mes, žmonės, nužygiavome nuo gyvulių pasaulio? Malonu, kad pasaulis jau pripažino žmogaus teises, tiesa, dar ne visuotinai. Bet palyginus šiuos laikus su viduramžiais, matome jau didžiulį skirtumą. O man ypač malonu konstatuoti, jog šiame žmonių „žmogiškėjimo“ procese lietuviai visada buvo ir dabar tebėra lyderių tarpe. Geriausiai tą patvirtina tai, kad mūsų protėviai tūkstančius metų, o Lietuva nuo pat valstybės paminėjimo 1009 metais buvo vienintelė Europos valstybė (arba bent jau – viena iš nedaugelio), kurioje vyravo religinis ir tautinis pakantumas ir gerbiamos moterų teisės.
Lietuvių užkariautų ir prie LDK prijungtų žemių gyventojai buvo laikomi lygiateisiais, nepriklausomai nei nuo kalbos, kuria jie kalba, nei nuo religijos, kurią jie išpažįsta. Lietuvoje buvo gerbiama ir slavų tautų stačiatikybė, ir žydiškasis judaizmas, ir totorių išpažįstamas islamas, nors pastarųjų dviejų religijų išpažinėjai Lietuvos teritorijoje tesudarė labai mažą gyventojų dalį. Lietuvoje buvo pripažįstama netgi karaimų išpažįstama karaitų religija, nors karaitai, susivieniję į religinę bendruomenę ir apsigyvenę Trakuose ir dar keliuose kaimeliuose, tesudarė tik kokį dešimttūkstantadalį Lietuvos gyventojų.
Pagarba netgi neskaitlingoms tautinėms mažumoms darė jas Lietuvos valstybės (Romos popiežių ir Romos imperijos imperatorių raštuose vadintos Karalyste, o Rusijos ir Lenkijos-Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) patriotais. Bet kodėl lietuviai pakantumo (tolerancijos) atžvilgiu taip skyrėsi nuo Europos tautų? Atsakymą į šį klausimą aš radau mokslininkės Marijos Gimbutienės darbuose. Ji atliko didžiulį darbą apie lietuvių (dar vadintų aisčiais, vėliau – baltais) tarpusavio santykius ir santykius su kaimynais. Garsioji archeomitologė Marija Gimbutienė Senosios Europos tyrinėtoja, pagerbta daugelio JAV ir Europos šalių apdovanojimais, aprašo tuos ikiistorinius laikus, pradedant 5–3 tūkstančius metų iki Kristaus, dar kai mūsų (lietuvių, aisčių, baltų) žemėse vyravo matriarchatas, pakančiai žiūrintis į kitaminčius, kitakalbius ir kitatikius, o jų tarpusavio santykiai tarp vyrų ir moterų taip pat buvo abipusiai pagarbūs. Iš pietų įsiveržus į Europą vyriškosios kultūros indoeuropiečiams, didesnė Europos dalis buvo paveikta šios vyriškosios kultūros, atnešusios tarpusavio karus, žiaurumus, vergiją. Tačiau mūsų, lietuvių (aisčių, baltų) žemėse vyriškosios kultūros indoeuropiečiai ilgai neužtruko ir didelės įtakos, kaip likusiai Europos daliai nepadarė. Archeologas Algirdas Girininkas taip pat teigia, kad „III-ojo tūkstantmečio prieš Kristų II-oje pusėje pietinių indoeuropiečių gentys ilgam nesustodamos perėjo per vėlyvosios Narvos kultūros genčių gyvenamą teritoriją (Neries, Dauguvos, Lovatės ir Dniepro aukštupius – R. Ž.) ir vietiniams gyventojams didesnės įtakos nepadarė...“
Indoeuropiečiams įsiveržus į mūsų protėvių žemes, jose įsivyravo patriarchatas, tačiau, skirtingai nuo likusios Europos, jose išliko ir daug matriarchato liekanų. Taigi, mūsų protėvių aisčių, vėliau imtų vadinti baltais, gyvenamose žemėse, vėliau jau ir Lietuvos vardu vadintose, taip ir neįsivyravo vergija, tebeliko abipusė pagarba ir gana lygios vyrų bei moterų teisės. Iš ikiistorinių laikų mūsų protėviuose išliko pagarba kitakalbiams, kitatikiams, moterims, kuri vėliau persidavė ir mums – šiandieniniams lietuviams. Tą patį galima pasakyti ir apie Skandinavijos tautas, kurioms pietinių indoeuropiečių gentys didesnės įtakos taip pat nepadarė. Tai paliudija ir Skandinavijos tautų elgesys. Pavyzdžiui švedai garsėjo kaip geri kariai, laimėdavo daug mūšių, buvo užkariavę daug Vidurio Europos teritorijų. Tačiau jie niekada negarsėdavo žiaurumu, kaip daugelis Europos tautų. Pavyzdžiui, 1654–1667 metų kare Švedijos elgesys jų okupuotoje Lenkijoje skyrėsi nuo nepaprastai žiauraus Rusijos elgesio šių okupuotoje Lietuvoje. Rusų okupacijos metu Lietuvoje buvo sunaikinta 46 % Lietuvos gyventojų. Apie tai smulkiau rašoma šiame skyriuje. Netgi XX amžiuje komunistinėje Rusijoje (Sovietų Sąjungoje) taikos metais civiliai gyventojai buvo žudomi dešimtimis milijonų. Net ir civilizuotos Vakarų tautos, žudė žmones, bombardavo ištisus miestus. Netgi vokiečių tauta, iki šiol garsėjusi savo poetais, kompozitoriais, Antrajame pasauliniame kare „pagarsėjo“ žmonių naikinimu konclageriuose.
O lietuvių, kaip ir skandinavų, elgesys su okupuotųjų tautų gyventojais visada buvo pakantus (tolerantiškas). Ir tai buvo viena iš priežasčių, viduramžiais lietuviams leidusių sukurti didžiausią Europos valstybę, nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvos Karalystėje, vėliau imtoje vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nebuvo rimtesnių sukilimų, vidinių neramumų. Kai kada kildavo tik visoms šalims įprastos, valdovui mirus, pretendentų kovos dėl sosto, kuriose dauguma Lietuvos piliečių nedalyvaudavo. Tautos, kalbos ir religijos Lietuvoje tūkstančius metų sugyvendavo daug taikingiau, nei dauguma europiečių.
Lenkija buvo per silpna, kad nugalėtų Lietuvą atviroje kovoje, bet buvo kita aplinkybė, suteikusi Lenkijai galimybių įtakoti Lietuvą. Jau ėjo antras tūkstantmetis po Kristaus. Sparčiai plitusi visų skriaudžiamų žmonių religija – krikščionybė išplito kone visoje Europoje, o Lietuvoje krikščionybė žengė tik pirmuosius žingsnius. Lenkija ėmė naudotis šia padėtimi, katalikiškajai Europai lietuvius pristatydama, kaip pagonis, kurie tik apsimeta katalikais, o iš tikrųjų paslapčiomis meldžiasi savo pagoniškiems dievams. Be to lietuviai, esą, ne visi linksta į katalikybę, o perima stačiatikybę, kadangi Lietuvoje yra daug stačiatikių. Todėl, lenkų teigimu, katalikybė Lietuvoje įsitvirtintų tik tada, jei Lietuvos katalikų bažnyčia būtų pavaldi Lenkijos kardinolams ir vyskupams, o Lietuvos valstybė būtų pavaldi Lenkijos karaliams. Deja Romos popiežiai, Romos imperatoriai ir daugelis Europos karalių sprendimus priimdavo dažniausiai remdamiesi tokia Lenkijos nuostata. Ši nuostata įtakojo visus tolesnius mūsų tarpusavio santykius. Lietuviai mūsų bendrą su lenkais valstybę matė tokią, kokia ji ir buvo vadinama – Abiejų Tautų Respublika. O Lenkijos vadovai veidmainiavo: mūsų bendrą valstybę vadino Abiejų Tautų Respublika, bet iš tikrųjų ją laikė tik Lenkijos Respublika, kurioje Lietuva turi būti tik Lenkijai pavaldi provincija. Visos tolesnės mūsų bendros istorijos bėgyje lenkai lietuvius laikė broliais, tačiau tik jaunesniaisiais broliais, kurie privalo klausyti vyresniųjų brolių lenkų nurodymų. Ši lenkiška pasipūtėliška nuostata galiausiai sugriovė mūsų bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.
Pradžioje krikščionybė Europoje plito gana taikiai. Į kaimyninę valstybę atvykę krikščionybės skleidėjai – misionieriai prikalbindavo apsikrikštyti tos valstybės karaliaus šeimą, jo didikus. Toliau viskas vykdavo tarsi savaime. Apsikrikštydavo norintieji užimti kokį nors valstybinį postą kandidatai, jų šeimos artimieji. Krikščionys buvo labiau gerbiami. Ir taip, nepraliejus kraujo, be jokio smurto, pasikeitus kelioms kartoms, krikščionybė įsigalėdavo visoje valstybėje. Taip krikščionybė paplito mūsų kaimynėse Švedijoje, Lenkijoje. Deja, krikščionybei baigiant įsigalėti visoje Europoje, krikščionybės platintojai misionieriai darėsi vis agresyvesni, verždavosi į pagonių šventoves, nors būdavo perspėti, kad ten netikintiesiems įeiti draudžiama, įžeidinėjo vietinių tautų Dievus, vadino juos šėtono tarnais. Tad būdavo, kad tokie misionierių „įtikinėjimai“ baigdavosi ir jų pačių mirtimi.
Faktai liudija, kad ir Lietuva galėjo būti apkrikštyta taikiai. Juk taip 1009 metais buvo apkrikštytas ir Netimeras, pagal krikščionių apeigas suteikiant jam lietuvių karaliaus titulą. Šio iškilmingo karaliaus krikšto metu buvo apkrikštyti ir apie šimtas su juo buvusių jo pavaldinių. Taip pat taikiai 1253 m. liepos 5 d. buvo apkrikštytas ir Mindaugas, suteikiant ir jam Lietuvos karaliaus titulą. Padėtis ėmė blogėti tada, kai į Lietuvos žemes ėmė gvieštis iš Palestinos išvaromas Kryžiuočių ordinas. Lenkijos karaliai pasikvietė kryžiuočius į prūsų žemes, tikėdamiesi, kad šias prūsų žemes kryžiuočiai padės užkariauti lenkams. Lenkai nesuprato, kad kryžiuočiai neužkariaus prūsų žemių lenkams, o pasisavins jas sau. Jie nenumatė, kad kryžiuočiai ilgainiui pavergs ir pačią Lenkiją.
XIV amžiuje, mirus Lietuvos karaliui Algirdui, prasideda kovos dėl įpėdinystės tarp Jogailos ir Kęstučio, o vėliau, tarp Jogailos ir Vytauto. Bandydamas patraukti į savo pusę Lenkiją, Jogaila veda Lenkijos karalaitę Jadvygą, tapdamas Lenkijos karaliumi. Šios vedybos ir žaidimai su titulais tebuvo tik nesibaigiančių ginčų pradžia. Visą mūsų bendros valstybės – Abiejų Tautų Respublikos egzistavimo laiką mes, trys broliai – lenkai, lietuviai ir ukrainiečiai (dar vadinti rusinais arba kazokais) – ne tiek jėgų skyrėm kovai su išorės priešais, kiek vidinėms tarpusavio kovoms. Brolius lenkus su broliais lietuviais dabar jau jungė bendra religija – katalikybė. Atrodytų, kad ši bendra mūsų religija mus turėjo telkti, vienyti. Taip yra kitose valstybėse, kuriose gyvena įvairios tautos ir egzistuoja įvairios religijos. Tačiau Lenkijos – Lietuvos valstybėje buvo kitaip.
Nuo pat Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo, įvykusio per Jogailos ir Jadvygos vestuves, lenkai lietuvius ėmė vadinti broliais. Tai buvo labai gražu, bet, deja, tai tebuvo tik graži kaukė, po kuria slėpėsi pagrindinis tikslas – ne sukurti tikrai brolišką dviejų tautų sąjungą, bet praryti ir suvirškinti Lietuvą, paverčiant ją eiline Lenkijos provincija. Pasiekti šio tikslo buvo galima tik įrodinėjant visai Europai, jog lietuviai apsikrikštijo tik dėl akių, bet iš tikrųjų jie ir toliau tebėra pagonys, slapta išpažįstantys senąjį savo tikėjimą ir slaptai besimeldžiantys savo pagoniškiems dievams. Abiejų Tautų Respublikos katalikų bažnyčiose viešpatavo lenkai. Kardinolais, vyskupais ir net lietuvių gyvenamose žemėse dirbančiais kunigais, buvo skiriami lenkai. Lietuviškai kalbantys kunigai būdavo išsiunčiami dirbti į lenkų gyvenamas žemes, o į lietuvių gyvenamas žemes buvo atkeliami lenkų kunigai, nemokantys lietuvių kalbos. Netgi tose bažnyčiose, kuriose dauguma parapijiečių kalbėjo lietuviškai, lenkai kunigai bažnyčiose draudė giedoti bažnytines giesmes lietuviškai, įrodinėdami, jog Dievas lietuviškų maldų nesupranta. Tokie kunigų paistalai piktino daugelį lietuvių, keldami žmogui keistas mintis, vedančias prie neišvengiamo klausimo:
– Bet juk Dievas supranta ne tik visas kalbas. Jis supranta net apie ką čirškia varnėnas, apie ką kniaukia katinas. Tai nejaugi lenkų Dievas toks kvailas?
Lenkai reikalavo apeigas bažnyčiose atlikti tik lenkų kalba, net jeigu parapijonių tarpe lenkų tebūdavo tik dešimtadalis. Bandydami bažnyčiose neleisti lietuviams giedoti lietuviškų giesmių, lenkai netgi muštynes sukeldavo. Taip bendra religija, kuri kitose valstybėse tikinčiuosius sujungia, lietuvių žemėse tapo tarpusavio neapykantos priežastimi. Kitatikiai liuteronai lietuviams tapo artimesni, nei išpažįstantys tą pačią katalikybę lenkai. Šią, mus turėjusią vienyti religiją, lenkai pavertė tarpusavio neapykantos šaltiniu. Galiausiai, toks lenkų agresyvumas, sugriovė ir mūsų bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.
Galima būtų tikėtis, jog lietuviams ir lenkams sukūrus bendrą valstybę, šioje Abiejų Tautų Respublikoje bus prieita kompromiso ir bus pradėtos gerbti visos tautos ir visos religijos, kaip tai, iki unijos su Lenkija, buvo Lietuvos valstybėje, kurią Romos popiežiai, Romos imperijos imperatoriai ir daugelis Europos monarchų savo raštuose vadino Lietuvos Karalyste, o rusai ir mūsų broliai lenkai – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Lietuvių ir lenkų dialoge, dalyvavo dar ir trečioji šalis – lenkiškoji katalikų bažnyčia, kurios įtaka buvo milžiniška. Daugumoje katalikiškų valstybių katalikybė jungia tautas, skleidžia tarpusavio brolybę, meilę tarp lankančių katalikų bažnyčias žmonių. Mūsų bendroje su lenkais bažnyčioje lemiamas žodis priklausė kunigams, vyskupams, kurių didžioji dauguma buvo lenkai. Katalikybės principai reikalauja visus katalikus laikyti tikėjimo broliais. Jeigu lenkų vyskupai bei kunigai, laikydamiesi katalikiškojo artimojo meilės principo, būtų taip ir elgęsi, tai toks požiūris būtų ir tarp eilinių tikinčiųjų: tarp katalikų lenkų ir katalikų lietuvių. Deja, lietuvių gyvenamose žemėse esančias katalikų bažnyčias lenkų vyskupai bei kunigai pavertė pykčio, neapykantos ir net muštynių vietomis.
Lenkiškoji katalikų bažnyčia visoje katalikiškoje Europoje skleidė nuomonę, kad lietuviai tik formaliai apsikrikštijo, bet iš tikrųjų paslapčiomis tebegarbina savo pagoniškus stabus. Todėl naujai įsikūrusioje Abiejų Tautų Respublikoje lietuviams savo teises ginti teko ne tik nuo lenkų egoizmo, bet ir nuo įsigaliojusios visame Europos žemyne katalikybės kovoje prieš lietuvybę. Savarankiškoje Lietuvos Karalystėje buvusio pakantumo kitatikiams ir kitakalbiams nebeliko. Lietuvoje prasidėjo lenkinimas, įvaręs pleištą tarp dviejų broliškų tautų – lietuvių bei lenkų, galiausiai sugriovęs mūsų bendrą ATR.
Lietuvių tautoje vyravo religinis ir tautinis pakantumas (tolerancija). Šį religinį ir tautinį pakantumą šiandien išpažįsta visas civilizuotas pasaulis, tačiau viduramžiais Lietuva didžiųjų valstybių tarpe šiuo požiūriu buvo išimtis, nes visas pasaulis šiuo požiūriu buvo atsilikęs nuo lietuvių keliais tūkstantmečiais. Lenkija, kaip ir visos kitos didžiosios Europos valstybės valdžiusios ir kitas tautas, vykdė tautinio egoizmo politiką. Mes, lietuviai ir lenkai, vieni kitus vadinome broliais, tačiau vis labiau ėmė aiškėti, kad jie, lenkai, mus, lietuvius, laiko jaunesniaisiais broliais, kurie turį klausyti vyresniojo brolio lenko nurodymų.
Kuriant mūsų bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką – nauda abiems pusėms buvo akivaizdi. Juk dabar neliks tarpusavio kovų dėl ginčytinų tarpusavio teritorijų. Taigi, šias atsilaisvinusias nuo tarpusavio rietenų, jėgas dabar abi susijungusios valstybės galės mesti bendrų išorinių sienų apsaugai. Šitaip, nieko papildomai neinvestavusios, abi valstybės dabar esančios kartu bus dvigubai stipresnės. Pasaulio istorija liudija, kad taip paprastai ir elgdavosi dauguma susivienijusių valstybių. Aišku, jeigu koalicija karą pralaimėdavo, tai tos koalicijos valstybės pralaimėdavo visos. Bet jei koalicija pergalę pasiekdavo, tai dažniausiai daugiau ar mažiau, iš to laimėdavo taip pat visos tos koalicijos valstybės. Bet mūsų sąjungininkai lenkai gyveno pagal kitokius principus. Lenkijos karalystę galima palyginti su šeima, kurios vienas sutuoktinis dirba šeimai, stato bendrą namą, o kitas sutuoktinis, gudrutis, patyliukais kraunasi pinigus į savo asmeninę sąskaitą banke. Arba galima Lenkiją palyginti ir su krepšininku, kuris užuot perdavęs kamuolį patogesnėje padėtyje esančiam komandos draugui, meta iš blogesnės padėties pats, nes jis nenori, kad jo kolega jį aplenktų pagal pelnytų taškų skaičių. Aišku, kad iš tokių egoistų sudaryta komanda užims žemesnę vietą, negu ji yra verta pagal savo žaidėjų sugebėjimus.
Šie pavyzdžiai labai gerai tinka apibūdinti Lenkijos karalystės XIV–XVI amžių politikai. Tuo metu jau pradėjo kilti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, vėliau imta vadinti Rusijos caryste. Tačiau tiek gyventojų skaičiumi, tiek karine galia, ji tebebuvo menkesnė už Lietuvą, o tuo labiau už Lenkijos ir Lietuvos Abiejų Tautų Respubliką. Didelę dalį Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių sudarė besitęsiantys iki Šiaurės Ledjūrio, mažai apgyvendinti arba visai negyvenami, Šiaurės Rytų Europos taigos ir tundros plotai.
Veikdami sutartinai mes galėjom nugalėti šią, dar tik kylančią Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę. Bet Lenkijai, kaip tam savanaudžiam sutuoktiniui, ar kaip tam pavydžiam krepšininkui, rūpėjo ne tiek mūsų bendros valstybės kilimas, bet labiau rūpėjo nusmukdyti lietuvius ir Ukrainos kazokus, kad šios mūsų bendros valstybės šeimininkais liktų vieni lenkai. Lenkijos didikai ir bažnyčios hierarchai džiaugdavosi „pagonių“ lietuvių nesėkmėmis, tikėdamiesi greičiau juos palaužti. Užsienio valstybių grėsmės Lenkijai buvo antraeilis dalykas. Maskva įveikusi vienintelį savo rytų priešą – totorius ir užvaldžiusi jų žemes sustiprėjo ir dabar, siekdama plėsti savo ribas į vakarus, savo dėmesį nukreipė į Lietuvą. 1563 metais Maskva nuniokojo Vitebsko apylinkes, užėmė Polocką. 1564 metais Mikalojus Radvila Rudasis sumušė didžiulę Maskvos kariuomenę. Bet netrukus maskvėnai, surinkę naują didžiulę kariuomenę, vėl ėmė veržtis į Lietuvą.
Karas su Maskva išvargino Lietuvą, ištuštino iždą. Lietuvos bajorai ėmė prašyti lenkų paramos. O lenkai iškėlė sąlygą – pasirašyti uniją. Karalius Žygimantas Augustas siekė suvienyti Lietuvą, Lenkiją, Prūsiją ir Livoniją į vieną didžiulę unijinę valstybę. Dvejus metus vyko sunkios derybos. Galų gale 1569 metais Liubline buvo sušauktas ATR seimas. Bet lenkams jame nepavyko mūsų su lenkais bendros respublikos paversti Lenkijos karalyste. Dauguma Lietuvos bajorų protestuodami išvažiavo. Tad lenkai nutarė į Lenkiją įjungti bent Ukrainos kazokus. Taigi Maskvos draskomą Lietuvą pradėjo draskyti ir „broliai“ lenkai.
Sprendžiant Liublino unijos klausimą, nedalyvaujant lietuvių atstovams, lenkai priėmė sprendimą Lietuvai priklausančias Ukrainos žemes, atskirti nuo Lietuvos ir įjungti jas į Lenkijos karalystę. Ukrainos atstovai buvo prisaikdinti Lenkijos karaliui. Ukrainiečiams tapus Lenkijos Karalystės sudėtine dalimi, viskas pasikeitė. Iki tol Abiejų Tautų Respubliką sudarė dvi bent jau išoriškai apylygės valstybės: Lenkija ir Lietuva. Abi šių respublikų sostinės – Krokuva ir Vilnius – buvo laikomos lygiavertėmis ATR sostinėmis. ATR karalius privalėjo pusę savo laiko gyventi Lenkijos sostinėje Krokuvoje, o kitą pusę – Lietuvos sostinėje Vilniuje. Po Liublino unijos nuolatine karaliaus gyvenamąja vieta, taigi ir Abiejų Tautų Respublikos sostine, tapo Lenkijos sostinė Krokuva, o Vilnius liko jau žemesnio rango miestu. Štai kas liko iš „broliškų“ lenkų ir lietuvių tautų lygybės.
Ukrainą atskyrus nuo Lietuvos ir prijungus ją prie Lenkijos, labai sumažėjo Lietuvos gyventojų skaičius, o Lenkijos gyventojų skaičius atitinkamai padidėjo. Dėl to lygiai taip sumenko ir Lietuvos balsas, priiminėjant įstatymus bei valstybinius sprendimus. Lenkija dabar įgavo žymiai daugiau pagrindo save laikyti vyresniaisiais broliais, o lietuvius ir ukrainiečius – jaunesniais, privalančiais paisyti vyresniųjų brolių lenkų nuomonės. Liublino unija buvo ne tik lietuvių, bet ir ukrainiečių pralaimėjimas. Nuo tada taip pat agresyviai, kaip ir su lietuviais, Lenkijos ponai ėmė elgtis ir su ukrainiečiais. Kol Ukraina buvo Lietuvos dalimi, lietuviai su ukrainiečiais rasdavo bendrą kalbą. Kol kazokai-ukrainiečiai priklausė Lietuvos Karalystei (Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei), pagal lietuvišką ideologiją, broliai lietuviai ir broliai ukrainiečiai buvo lygūs. Stačiatikių religija, kurią išpažino ukrainiečiai, buvo gerbiama, kaip ir katalikų religija, kurią išpažino lietuviai.
Po Liublino unijos katalikų religija, kurią išpažino lenkai ir lietuviai, tapo vienintelė teisinga ir gerbiama, o ukrainiečių išpažįstama stačiatikių religija liko tik antrarūšė. Jei ukrainietis norėdavo užimti kokį nors aukštesnį valstybinį postą, jam būdavo siūloma pereiti į vienintelę teisingą katalikų religiją. Toks lenkiškas „brolybės“ supratimas, galutinai atstūmė Ukrainos kazokus ir tapo bendros mūsų su lenkais Abiejų Tautų Respublikos žlugimo priežastimi. Netgi 2019-02-29 Lietuvos televizijoje rodytoje laidoje „Nacionalinė ekspedicija“ šios ekspedicijos vadovas prof. Alfredas Bumblauskas pripažino, jog Zaporožės kazokų (Ukrainos) atamanas Bogdanas Chmelnickis nenorėjo dėtis su Maskva ir „šešerius metus bandė su Dviejų Tautų Respublikos atstovais sėsti prie derybų stalo, bet jiems buvo atsakyta“. Laidoje buvo konstatuota, kad:
- Ukraina ne pati pasiprašė sąjungos su Rusija, bet buvo įstumta į jos glėbį.
Tad kas gi įstūmė ukrainiečius į Rusijos glėbį? Istorijos tėkmė liudija, kad ne lietuviai. Juk kol Ukraina priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tol santykiai tarp lietuvių ir ukrainiečių buvo geri: katalikų ir pravoslavų, kaip ir liuteronų, musulmonų, judėjų ar karaitų tikybos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo gerbiamos, tad pagrindo religinei ar tautinei nesantaikai nebuvo. Lenkijos ideologija, deja, visada buvo bekompromisinė: jiems visada svarbiausia buvo ne tiek bendrą priešą nugalėti, kiek pasinaudojant kaimyninės šalies grėsme savo sąjungininkui – savo broliui lietuviui ar broliui ukrainiečiui, atimti iš jo privilegijų, teritorijų. Kad ne lietuviai įstūmė Ukrainą į Rusijos glėbį, patvirtina ir žemiau pateikiamas 2018-12-22 Lietuvos televizijos laidos „Dniepru per Ukrainą“ pokalbis tarp šios Nacionalinės ekspedicijos vadovo prof. Alfredo Bumblausko ir ekspedicijos dalyvio Roberto Petrausko apie galimybę Ukrainai sudaryti sutartį su Lenkija.
Robertas Petrauskas:
- Buvo šansas, kad ši sutartis bus sudaryta su Lenkija?
Alfredas Bumblauskas:
- Buvo šansas.
Robertas Petrauskas:
- Ir kad lenkai buvo nediplomatiški?
Alfredas Bumblauskas:
- Bet jiemsrūpėjo žemės. Gobšumas, ir lietuviškas, ir lenkiškas, visada persverdavo.
Pagaliau! Pagaliau Bumblauskas sutiko su Petrausko argumentais, kad ukrainiečių derybos su lenkais sužlugo dėl to, kad lenkai buvo nediplomatiški (Bumblausko žodžiais tariant, buvo gobšūs). Taigi, lenkiškas gobšumas sąjungininkus ukrainiečius įstūmė į Rusijos glėbį. Bumblauskas teisingai pripažino, kad lenkiškas gobšumas visada nustelbdavo blaivų politiko protą. Bet kodėl jis vis vien, nepateikdamas jokių įrodymų, tą gobšumą, sugriovusį mūsų bendrą su lenkais Dviejų Tautų Respubliką, priskiria ne tik lenkams, bet ir lietuviams? Juk lietuviai ir sukūrė didžiulę imperiją tik todėl, kad vadovavosi ne gobšumo, bet kompromisų politika. Kruvinoje viduramžių Europos istorijoje Lietuva (Romos popiežių ir Romos imperijos imperatorių raštuose vadinta Lietuvos Karalyste, o lenkų ir rusų – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) buvo vienintelė daugiatautė valstybė, kurioje kitataučių ar kitatikių teisės buvo gerbiamos. Lietuvoje stovėjo stačiatikių cerkvės, liuteronų kirchės, žydų sinagogos, musulmonų mečetės, karaimų kenesės ir Lietuvos valstybė Europoje išsiskyrė tuo, kad Lietuvoje niekada nebuvo jokių kitataučių ar kitatikių persekiojimų.
Lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė neatsako už tai, ką mūsų žemėje išdarinėjo Rusijos carų, Stalino ar Hitlerio galvažudžiai, nes tuo metu Lietuvos valstybė neegzistavo, įstatymus ir valstybinius sprendimus priiminėjo bei vykdė Lietuvos okupantai, o lietuviai tada ir patys buvo kalinami, žudomi. Bet kai Lietuva buvo nepriklausoma valstybė (kai jos įstatymus priiminėjo ir juos vykdė Lietuvos valdovai) tai joje visos tautos, visos religijos būdavo gerbiamos. O nepriklausomoje Lenkijos valstybėje taip nebuvo. Lenkų tradicinėje politikoje visada vyravo gobšumas (bekompromisiškumas): jūs, jaunesnieji broliai, privalot mūsų lenkų, vyresniųjų brolių, klausyti, mums – viskas, o jums – nieko. Lenkija netgi pasinaudodavo Rusijos grėsmėmis Lietuvai, ta proga ir sau kažką iš Lietuvos pasiglemždama. Toks Lenkijos politinis trumparegiškumas arba, kalbant A. Bumblausko terminais, „lenkiškasis gobšumas“, ir sugriovė mūsų su lenkais bendrą valstybę.
Atgal
