ISTORIJA
2025.01.08.LIETUVA PAKANČIAUSIA VIDURAMŽIŲ VALSTYBĖ
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Mes gerbiame XX šimtmečio Vakarų Europą už jos pakantumą kitataučiams ir kitatikiams. Bet viduramžiais, deja, Europa tokia nebuvo. Europa buvo greičiau vergijos ir religinio nepakantumo pasaulinis centras. Iš čia į platųjį pasaulį plūdo kolonizatoriai, užkariaudami ištisus žemynus, niekindami čiabuvių kultūrą, religiją, atimdami jų žemes, o juos pačius žudydami ar paversdami vergais. Šiandien europiečiai to prisiminti nenori.
Štai ir kryžiuočių bandymas pavergti Lietuvą netgi šiandieną bandomas pristatyti, kaip bandymas platinti krikščionybę pagoniškose Lietuvos žemėse ir kaip Lietuvos priešinimasis krikščionybei. Bet kad tai yra akivaizdus melas, rodo Prūsijos pavyzdys. Po to, kai ten buvo įvesta krikščionybė, laisvos Prūsijos kunigaikštysčių ir laisvų prūsų nebeliko. Prūsai, iki tol, kaip ir lietuviai, buvę laisvais žmonėmis, tapo užkariautojų kryžiuočių baudžiauninkais, o prūsų šeimininkais tapo, juos nugalėję ir savo baudžiauninkais juos pavertę, kryžiuočiai. Dalis prūsų, nenorėdami tapti kryžiuočių baudžiauninkais, išsigelbėjo nuo baudžiavos, atbėgdami į Lietuvą. Taip lietuviai savo akimis pamatė ir suprato, kad krikščionybės priėmimas reiškia Lietuvos pavergimą ir laisvų lietuvių pavertimą atėjūnų baudžiauninkais.
Europos žemėlapis po Trisdešimtmečio karo 1648 m.
Mums patiems Lietuvoje, reikėtų liautis pliaukšti niekus apie lietuvių priešinimąsi krikščionybei, nes kryžiuočiai nešė mums, lietuviams ne tik krikščionybę, bet ir baudžiavą, ir baudžiavą pirmoje eilėje. O jei jie būtų nešę mums krikščionybę, tai dėl to ir konflikto nebūtų buvę, nes lietuviai nuo neatmenamų laikų buvo labai pakanti tauta, o Lietuvos Karalystė buvo vienintelė Europos valstybė, kurioje galiojo religinio pakantumo principai. Net ir jau apkrikštytoje Lietuvos Karalystėje visos religijos turėjo lygias teises. Čia išpažįstantys islamą totoriai statė savo mečetes, karaitų tikybos karaimai – keneses, žydai – sinagogas, liuteronai – kirches, stačiatikiai – cerkves, o katalikai – bažnyčias.
Lietuvoje (kol mes buvome šeimininkais savo paties žemėje) nebuvo religinių ar tautinių skerdynių. Ir šiuo požiūriu, kraugeriškoje Europos istorijoje, Lietuva yra išimtis. Jei kryžiuočiai būtų platinę krikščionybę mūsų žemėje, statydami katalikų bažnyčias, tai katalikybė būtų plitusi taikiai ir daug greičiau. Pradžioje kunigaikščiai į žmonas imtų kaimyninių šalių valdovų dukras – krikščiones, jų bendri vaikai būtų jau krikščionimis, kai kurie lietuviai ir patys būtų apsikrikštiję, krikščionybė imtų plisti dvaruose, ilgainiui vis daugiau ir daugiau pavaldinių priimtų krikščionybę. Taip buvo apkrikštytos Skandinavijos, Lenkijos ir kitos Vakarų Europos šalys. Taip reikėjo daryti ir Prūsijoje bei Lietuvoje. Bet kryžiuočiams pirmiausiai rūpėjo pasiglemžti prūsų, lietuvių ir kitų baltų žemes. Tai ir yra priežastis, dėl kurios jie nestatė Lietuvoje bažnyčių. Yra žinomi atvejai, kai kryžiuočiai, įsiveržę į lietuvių miestą, netgi sudegindavo jame lietuvių pastatytą katalikų bažnyčią. Juk, kai Vilniuje buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, jame jau stovėjo dvi ar trys stačiatikių cerkvės. Tad ir katalikų bažnyčių statyti niekas netrukdė.
Lietuvos Karalystė (vėliau Lenkijoje ir Rusijoje pradėta vadinti Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste), buvo išimtis tarp didžiųjų Europos valstybių, kurioje, skirtingai negu visoje Europoje, nebuvo tautinių ir religinių skerdynių, nes Lietuvoje buvo gerbiamos visos tautos, visos religijos. Pakantumo (arba, kaip dabar madinga sakyti, tolerancijos) požiūriu, Lietuva lenkė kitas ne tik Europos, bet ir pasaulio, tautas tūkstantmečiais. Mes vedėme paskui save šiuo požiūriu atsilikusias Europos tautas ir rodėme joms kelią. Vokiečių ordino kronikininkas iš Nyderlandų Petras Duisburgietis savoje 1362 metais rašytoje kronikoje aprašo kryžiaus žygius į Baltijos kraštus, šlovina kryžiaus žygių dalyvius ir jų metodus. Tačiau netgi šis mūsų priešų kronikininkas vaizduoja savo priešus lietuvius pagonis, kaip teisingus žmones, kurie priima svečius „nuoširdžiai, kaip tik sugeba“, kad mūsų pagoniškame krašte „vargšams ir pavargėliams atviros visos durys“, kad jiems „nereikia žemintis prašant duonos kąsnio“, kad „galima tik linkėti, kad ir krikščionys būtų tokie“. Ir Konstantinopolio kronikininkas Nikiforas Gregoras, ir Sembos vyskupas Zygfridas panašiai aprašė lietuvių dorybes, laikė lietuvius moralės pavyzdžiu visai Europai.
Nepaisant etninės ir konfesinės įvairovės Lietuvos Karalystėje (Lenkijoje ir Rusijoje vadinamoje Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) taip ir nekilo religinių karų, nebūta ir didelio masto religinių konfliktų, kurie ypač buvo būdingi XVI amžiaus Europai. Lietuvoje taip ir nepavyko įkurti inkvizicijos teismų. Europos inkvizicijos skatinami inkvizicijos teismai Lietuvoje taip ir neįsisiūbavo, o ilgainiui ir visai užgeso. Taikingo sambūvio tradicijos Lietuvos statute buvo įtvirtintos dar ir įstatymiškai. Šioje srityje Lietuva Europą aplenkė tūkstantmečiais. Tuo metu, kai Europoje katalikai ir protestantai žudė vieni kitus, LDK buvo kovojama žodžiu, leidžiant religinę poleminę literatūrą ar rengiant religinius disputus, kuriuose įrodinėtos savos religinės tiesos. Prie taikingo sambūvio Lietuvoje prisidėjo nuosaiki reformacijos atžvilgiu Abiejų Tautų Respublikos monarchų pozicija. Buvo skatinamos diskusijos religine, socialine ir politine tematika. Šie intelektualiniai „karai“ vertinami kaip „aukso amžius“ ne tik LDK, bet ir visos Europos, kultūros istorijoje.
Tuo metu Europoje dėjosi siaubingi dalykai, 1572 metų šv. Baltramiejaus naktį Paryžiuje buvo surengtos protestantų žudynės. Jos vyko ir kituose Prancūzijos regionuose. O Abiejų Tautų Respublikoje 1573 metais buvo priimtas Varšuvos konfederacijos aktas – kuriuo kilmingųjų luomas įsipareigojo saugoti taiką tarp skirtingų tikybų žmonių. LDK vyravusį religinį pakantumą iliustruoja gimusio stačiatikiškoje didikų šeimoje, XVI amžiaus pabaigoje tapusio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriu, Leono Sapiegos atvejis. Vaikystėje tėvas jį atidavė lavintis į Mikalojaus Juodojo dvarą. Studijuodamas Leipcigo universitete, Leonas Sapiega tapo kalvinistu, o baigęs universitetą tapo kataliku.
Įdomų religinio pakantumo atvejį liudija XVI amžiaus antroje pusėje buvęs Kijevo katalikų vyskupas Mikalojus Pacas. Vėliau jis perėjo į kalvinizmą, tačiau katalikų bažnyčios vyskupo pozicijų jis neatsisakė, kadangi jos garantavo Mikalojui Pacui vietą Abiejų Tautų Respublikos senate. Jis, būdamas kalvinistu, ir toliau užėmė katalikų vyskupo pareigas. Šias pareigas Steponas Batoras paliko, tik suteikus jam Smolensko kašteliono pareigybę. LDK rasime lygiaverčiai bendradarbiaujančius, aukštas pareigas valstybėje užimančius didikus: kataliką Albertą Goštautą ir protestantus Mikalojų Juodąjį bei Mikalojų Rudąjį ir ortodoksą Konstantiną Ostrogiškį. Greta jų, autonomines valdovo suteiktas teises ir pareigas turi žydų, totorių, karaimų bendruomenės. Žygimantas Senasis žydų kilmės LDK piliečiui Micheliui Jezofavičiui netgi suteikė paveldimą bajorystę.
Tai liudija, kad ATR politiniam elitui svarbiau buvo valdinių politinis lojalumas, nei jų religinės pažiūros ar tautiškumas. Šie pavyzdžiai patvirtina, koks milžiniškas pažiūrų skirtumas buvo tarp to meto Europos valstybių ir Abiejų Tautų Respublikos, ir ypatingai tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Tokio lietuviško religinio pakantumo niekaip kitaip negalima paaiškinti, kaip tik ateinančiomis iš amžių glūdumos lietuviškomis tradicijomis, mūsų pakančia lietuviška pasaulėžiūra, mūsų Lietuvos statutu. O Europoje į kitatikį buvo žiūrima kaip į nedorėlį. Tai liudija ir inkvizicijos teismai, pasmerkdami įtariamuosius įvairioms bausmėms. Baisiausia bausmė buvo – sudeginant gyvą ant inkvizicijos laužo. Europoje buvo sudeginta šimtai tūkstančių žmonių. Bet, Europos inkvizitoriams taip ir nepavyko Lietuvoje įpūsti masinių inkvizicijos laužų. Dar viena Europos išimtis buvo Skandinavija, kurioje inkvizicijos laužų taip pat nepavyko įžiebti.
Dar viena gėdos dėmė Europai – tai vienas kruviniausių konfliktų žmonijos istorijoje 1618–1648 metais vykęs Trisdešimties metų karas. Į šį baisų karą buvo įtrauktos beveik visos Vakarų ir Vidurio Europos valstybės. Laimei Abiejų Tautų Respublikai pavyko neįsivelti į tas religiniu pagrindu vykusias skerdynes. Dėl šio karo Vokietija neteko apie trečdalio gyventojų, o protestantiškos šiaurės Vokietijos žemės buvo taip nusiaubtos, kad neteko net apie dviejų trečdalių gyventojų. Karo veiksmus lydėjo masiniai kitatikių korimai, o raganų medžioklės įgavo iki tol neregėtą mastą. To karo metu žuvo net 8 milijonai gyventojų! Tai sudaro 1,4 % to meto pasaulio gyventojų, o per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo 1,7 % pasaulio gyventojų. Atsižvelgiant į tai, kad tada Europoje nebuvo nei automatinių ginklų, nei kitų masinio naikinimo priemonių šis skaičius yra stebėtinai didelis.
Šiandien visuotinai pripažįstama, kad lietuvių sukurta Lietuvos Karalystė (Rusijoje ir Lenkijoje vadinama ir Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) išsiskyrė savo pakantumu įvairiems tikėjimams, tuo lenkdama šimtmečiais kitas viduramžių valstybes. Įvertinus tai, kad Lietuvos Karalystė (Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė) religinio pakantumo požiūriu tuo metu buvo pasiekusi šiandieninį Europos religinio pakantumo lygį, peršasi išvada, kad Europa šiuo požiūriu nuo Lietuvos buvo atsilikusi puse tūkstantmečio. Bet ir prieš tūkstantį metų, ir Kristaus laikais, o ir dar anksčiau, lietuvių tautoje buvo toks pats religinis pakantumas. Tad galima teigti, jog religinio pakantumo požiūriu lietuviai lenkė Europą ne keliais šimtmečiais, o keliais tūkstančiais metų! Bet dauguma knygų autorių tai kukliai nutyli.
Visos tautos mėgsta pabrėžti savo pergales, pasiekimus, savo gražiąsias puses. Tad kodėl gi mes, lietuviai, privalom nusižeminusiai tylėti ir nekalbėti apie savo pasiekimus? Daugybę šimtmečių Lenkijos, Vokietijos, Rusijos valstybės diegė mūsų vaikams baudžiauninko kompleksą. Tačiau mes privalome auklėti savo vaikus laisvais, save ir savo tautą gerbiančiais žmonėmis. Todėl kviečiu mokytojus ir tėvelius aiškinti jaunuoliams ir vaikams, kad religinio pakantumo požiūriu lietuviai lenkė Europą keliais tūkstančiais metų!
Atgal
