ISTORIJA
2024.11.13. TIESA APIE ŽALGIRIO MŪŠĮ
Rimvydas Žiliukas,Istorikas
Lietuvių tautos niekinimas, niekintojams iškraipant faktus, liudija Lenkijoje susiformavęs Žalgirio mūšio vaizdavimas, liudija ir garsaus čekų kilmės dailininko Jano Mateikos nutapytas garsusis paveikslas „Žalgirio mūšis“. Netgi čekas Janas Mateika užkibo ant šios lenkiškos propagandos meškerės kabliuko. Paveikslą „Žalgirio mūšis“ jis tapė praėjus pusei tūkstančio metų po paties mūšio. Taigi, prieš pradedant tapyti šį paveikslą, jam teko gerai išstudijuoti anų laikų istoriją ir ypač, tų laikų karių ginkluotę. Jis susipažino su anų laikų istorikų rašiniais, ypač daug dėmesio skyrė garsiajam lenkų istorikui ir kronikininkui Janui Dlugošui (1415–1480 m.). Janas Dlugošas buvo įtakojamas kardinolo Z. Olesnickio, neigiamai žiūrėjusio į pagonis, tad Dlugošo istorijose yra daug lietuvius niekinančių vertinimų. Tad tame paveiksle Žalgirio mūšis yra pavaizduotas lenkų akimis.
Aišku, mes, lietuviai, esame dėkingi Janui Mateikai už šį paveikslą. Juk du, patys svarbiausi, paveikslo centre pavaizduoti šio mūšio epizodai, kalba apie lietuvius. Jano Mateikos paveiksle, viename epizode, kiek į dešinę nuo paveikslo centro – raitas ant žirgo, iškėlęs rankas į viršų, besidžiaugiantis pergale, jungtinei lietuvių ir lenkų kariuomenei vadovavęs Vytautas Didysis. Šio fakto neišeina nuneigti, nes tai, kad Žalgirio mūšio Vyriausiuoju vadu karalius Jogaila paskyrė Vytautą Didįjį, yra užfiksuota to meto rašytiniuose šaltiniuose. Net ir lenkų ano meto istorikas Dlugošas parašė, jog Vytautas Didysis nuvarė nuo kojų keturis žirgus, jodinėdamas po visą mūšio frontą. O Jogaila, užuot vadovavęs mūšiui, atlaikęs vienas mišias, užsakė dar vienas mišias ir jau mūšiui prasidėjus, dar ilgai meldėsi. O ir vėliau, netrukdė Vytautui Didžiajam vadovauti mūšiui.
Šis Jano Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ fragmentas atspindi lenkiškąją tradiciją vaizduoti lietuvius atsilikėliais laukiniais. Bet juk negalėjo du lietuvių kariai, būdami pusnuogiai, šešias valandas kautis, prisibrauti iki kryžiuočių kariuomenės vado didžiojo magistro Ulricho fon Jungingeno ir jį nukauti. Toks teiginys yra absurdas! Aišku, daugumos kryžiuočių šarvai buvo labai aukštos kokybės. Daugumos lietuvių šarvai buvo prastesni negu kryžiuočių, bet lietuviai taip pat turėjo būti šarvuoti, kaip ir visi kiti mūšyje dalyvavę kariai
Kitame Jano Mateikos nutapyto Žalgirio mūšio epizode, kiek į kairę nuo paveikslo centro – du lietuvių kariai, užsimoję smogti mirtinus smūgius, sėdinčiam ant žirgo, Vyriausiąjam kryžiuočių kariuomenės vadui, Didžiajam magistrui Ulrichui fon Jungingenui.
Tai kad vyriausiąjį kryžiuočių kariuomenės vadą, magistrą Ulrichą fon Jungingeną, nukovė lietuviai, yra užfiksuota istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose, todėl šito nuneigti taip pat neįmanoma. Kad tai buvo svarbiausias Žalgirio mūšio įvykis, liudija tai, jog šis epizodas yra centrinis Jano Mateikos paveiksle. Antras pagal svarbumą šiame paveiksle yra triumfuojantis Vytautas Didysis, iškėlęs į viršų rankas su kalaviju. Taip Vytautas Didysis Mateikos paveiksle vaizduojamas nugalėtoju. O Jogailai, kurį lenkai nesėkmingai bando paversti Žalgirio mūšio nugalėtoju, Jano Mateikos paveiksle deramos vietos neatsirado. Jau vien dėl šių dviejų centrinių epizodų mes turime būti dėkingi Janui Mateikai už šį, mūsų, lietuvių širdims, tokį mielą ir brangų paveikslą, simbolizuojantį lemiamą lietuvių indėlį į pergalę Žalgirio mūšyje.
Bet tai, kaip pavaizduoti tie du, Didijį magistrą Ulrichą fon Jungingeną, nukaunantys lietuviai kariai, kelia nusistebėjimą. Jiedu tarsi iš pliažo atėję: galvos be šalmų, dilbiai, alkūnės ir žastai – nuogi, šlaunys, blauzdos ir keliai – taip pat nuogi. O atsisukusio į mus krūtine, matosi, kad net ir krūtinė niekuo nepridengta, visiškai nuoga. Betgi tai – nesąmonė! Tai patvirtina ir istorinių šaltinių įrašas apie tai, jog Žalgirio mūšyje lietuviai ant rankos buvo pasirišę raiščius iš šiaudų, kad mūšio įkarštyje per apsirikimą nepradėtų kapotis tarpusavyje, kad pagal tuos raiščius iš karto atskirtų savus nuo kryžiuočių. Žalgirio mūšis prasidėjo apie 11 valandą. Apie 12 valandą lietuviai pradėjo apgaulingą atsitraukimo manevrą, siekdami įvilioti kryžiuočius į apsuptį. Mūšis baigėsi maždaug 19 valandą. Vyriausiasis kryžiuočių kariuomenės vadas, Didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo nukautas mūšiui einant į pabaigą. Tad tie du pusnuogiai lietuviai, kol prisibrovė prie kryžiuočių kariuomenės vyriausiojo vado, turėjo kautis daug valandų. Per tas aštuonias mūšio valandas aplink juos skraidė daugybė strėlių Tiedu pusnuogiai lietuviai patys savo ietimi ir kirviu kirto daugybę kirčių į priešus, jų šarvus, skydus. Ne mažiau kryžiuočių kardų kirčių atsimušė ir į juos pačius. Bet kadangi jie buvo be šarvų, pusnuogiai, ta daugybė kardų kirčių, daugybė strėlių turėjo palikti tų bebaimių žemaičių kūnuose daugybę žaizdų. Po tokių baisių žaizdų, jie turėjo būti nukauti jau bent dešimtį kartų. Net jei nei viena ta žaizda nebūtų mirtina, tai jie vis vien turėjo būti negyvi, vien dėl nukraujavimo. Bet ne, jie prisibrovę pagaliau prie paties Ulricho fon Jungingeno, paveiksle vaizduojami stebuklingai gyvi, net nesužeisti ir netgi be jokio įbrėžimėlio. Norėčiau paklausti skaitytojų:
- Nejaugi matydami šį, Lenkijos istorikų akimis pavaizduotą, absurdišką Žalgirio mūšio epizodą, ir toliau tikėsit viskuo, kas Jums sakoma?
Suprantu, kad ta rusiška, ta lenkiška propaganda mus, lietuvius, vaizdavo ir tebevaizduoja melagingai. Turbūt būdinga daugeliui šalių savus – pagražinti, priešus – papurvinti... Suprantu, kad eilinių lietuvių karių šarvai buvo prastesni, nei pačios galingiausios to meto pasaulio kariuomenės – kryžiuočių. Na bet juk viskam turi būti saikas...
Pusę tūkstančio metų Lenkijos istoriografija, remdamasi Janu Dlugošu, šmeižė lietuvius, teigdama, jog po pirmojo kryžiuočių smūgio į dešinįjį (lietuvių) sparną, lietuviai pabėgo iš mūšio lauko, nesustodami bėgo iki Vilniaus ir pranešė vilniečiams, kad mūšis pralaimėtas. Vilniaus gyventojai pradėjo ruoštis gynybai, manydami, jog neužilgo kryžiuočiai pasirodys prie Vilniaus miesto sienų. Pagal Dlugošą išeitų, kad Žalgirio mūšį laimėjo vieni lenkai, kuriuos iš mūšio pabėgę lietuviai paliko kautis su kryžiuočiais vienus.
Bet pasakėlės, kuriose lietuviai vaizduojami miškuose gyvenančiais laukiniais, nesuprantančiais, kad mūšio metu savo kūną derėtų prisidengti bent jau odiniais šarvais, ėmė juokinti jau ir Europos istorikus, besidominčius Žalgirio mūšiu. 1963 metais šiems šmeižtams buvo padarytas galas, kai švedų istorikas Svenas Ekdalis kryžiuočių ordino archyve aptiko 1413 metais naujajam ordino magistrui rašytą laišką. Jame rašoma apie Žalgirio mūšyje, kairiajame lietuvių sparne, atliktą, kryžiuočius suklaidinusį, dviejų lietuvių pulkų apsimestinio bėgimo manevrą. Svenas Ekdalis cituoja laiško teiginius, jog pavykęs klaidinantis lietuvių manevras Žalgirio mūšyje nulėmė pergalę prieš Vokiečių ordino kariuomenę. Štai ką rašė švedų mokslininkas Svenas Ekdalis savo knygoje „Žalgiris“:
- 1963 metais Ordino archyve, kuris tuomet buvo saugomas Getingene (šiandien – Berlyne), atradęs vieną svarbų raštą,... galėjau apie Žalgirio mūšį... patvirtinti, kad „lietuvių pabėgimas“, apie kurį daug diskutuota, nebuvo tikras, tai buvo taktinis tariamas bėgimas, klaidinantis atsitraukimas, strateginis manevras... Laiškas yra įspėjimas Didžiajam vokiečių ordino magistrui – jei vėl kiltų naujas karas, neturi būti padaryta ta pati klaida kaip ties Žalgiriu. Žemiau pateikiu šio 1411–1413 metais Didžiajam vokiečių ordino magistrui vokiečių kalba parašyto laiško vertimą, atliktą profesoriaus Jučo:
„Mielas pone magistre,... mes jums patariame.... įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose, į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena ar dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko Didžiajame mūšyje... Taigi įsakykite griežčiausiai, kad jie elgtųsi taip: jūsų žmonės privalo pasilikti savo eilėse... Kiekvienas juk nori vytis ir mano, kad mūšis laimėtas, betnežino, kad jis jau pusiau pralaimėtas“.
Toliau Svenas Ekdalis rašo:
„Taigi visiškai neabejotina, kad pavykęs klaidinantis lietuvių manevras Žalgirio mūšyje didele dalimi nulėmė pergalę prieš Vokiečių ordino kariuomenę. Šį manevrą turbūt galima būtų vadinti netgi lemtingu. Bet kokiu atveju galima teigti, kad dėl šio manevro Ordinas pralaimėjo... Nustačius... tikrąsias lietuvių manevro aplinkybes, išryškėja Dlugošo versijos apie Žalgirio mūšį klaidingumas, tai leidžia ją atmesti, kaip nepatikimą šaltinį. Ši išvada skatina suabejoti ir kitomis Dlugošo pasakojimo vietomis,... istorija su trimis Smolensko vėliavomis. Anot Dlugošo, vien jos iš visų Lietuvos kariuomenės dalinių kovėsi didvyriškai ir buvo vertos pagyrimo. Ši istorija greičiausiai taip pat yra tendencingo Dlugošo pasakojimo meno rezultatas,... ja siekta lietuvius sugėdinti ir pažeminti.
Pabaigai dar norėčiau pacituoti šį Sveno Ekdalio mūšio apibendrinimą:
- Didžiausia mūšio našta teko Vytauto (lietuvių) kariuomenei... Iš Cronica conflictus žinome, kad daugelis lenkų pulkų mūšyje nedalyvavo.
Noriu pateikti ir domininkonų vienuolio Johaneso Falkenbergo jo 1416 metų traktate paskelbtą nuomonę apie Žalgirio mūšį. Atrodytų, kad vienuolis turėtų būti palankesnis katalikams lenkams, nei „pagonims“ lietuviams. Bet net domininkonų vienuolis, pasibjaurėjęs lenkų pagyrūniškumu, savo traktate rašo, kad:
- Paulius Vladimiris „girdamasis savo melu“ parašęs, kad lenkų kalavijai buvo prisisotinę kryžiuočių krauju.
Johanesas Falkenbergas tik pasišaipė iš tokio lenkų pagyrūniškumo, paniekinančiai atsikirsdamas, kad:
- Lenkai pergalę pasiekė ne savo narsa, bet todėl, kad dalyvavo pagonys!
Mūsų istorikų darbų ir ypač Sveno Ekdalio rasto laiško dėka dabar lenkai apie šį lietuvių apgaulingą manevrą, nulėmusį Žalgirio mūšio baigtį, jau yra informuoti. Su šiuo Sveno Ekdalio atradimu ir jo išvadomis apie Žalgirio mūšį sutinka ir Vokietijos, bei kitų Europos šalių istorikai. Atrodytų, kad į tokius Sveno Ekdalio atradimus turėtų sureaguoti ir Lenkijos istorikai, istorinių filmų kūrėjai. Bet Lenkijoje Dlugošo paistalai vis tiek yra gajūs ir šiandien. Prieš keliasdešimt metų teko matyti lenkų statytą filmą „Žalgiris“. Jame kryžiuočiai ir lenkai buvo vaizduojami apsirėdę šarvais, o lietuviai, vaizduojami laukiniais, apsirėdžiusiais meškos kailiais, be jokių šarvų. Atrodytų, kad dabar laikai jau kiti ... Ypač po Sveno Ekdalio rasto kryžiuočių laiško.
Bet va, jau dabar, 2020 m. liepos 15 d., t. y. praėjus net 17 metų po Sveno Ekdalio atradimo, pamačiau lenkų dokumentinį filmą apie Žalgirio mūšį. Šiame, jau naujame, lenkiškame filme tik vienu sakiniu, lyg tarp kitko, paminėtas apgaulingas lietuvių atsitraukimas ir nieko daugiau. Šiame filme buvo pasakyta, jog Žalgirio mūšį laimėjo lenkai. Buvo dar pasakyta, kad tai Lenkijos karaliaus pergalė, o apie tai, kad Lenkijos karalius Jogaila mūšio vyriausiuoju kariuomenės vadu paskyrė Vytautą Didįjį ir pats Jogaila į mūšio vadovavimą nesikišo – nei žodžio. Apie tai, kad jungtinėms lenkų ir lietuvių pajėgoms vadovavo, t. y. vyriausiuoju to mūšio vadu buvo, Vytautas Didysis tame filme neminimas. Šiame lenkiškame filme apie Žalgirio mūšį Vytauto Didžiojo vardas apskritai nei karto nepaminėtas. Šiame „dokumentiniame“ filme net neužsimenama, kad pirmame mūšio etape lietuviai vieni kovėsi prieš kryžiuočius, o lenkai neišėjo iš miško. Dėl neišėjimo iš miško lenkai dar praėjusiame šimtmetyje sugalvojo pasiteisinimą, kad esą jie laukė, kol saulė pradės šviesti kryžiuočiams į akis. Bet šiame valandą trukusiame dokumentiniame filme apie tai taip pat – nė žodžio. Tad čia kyla klausimai:
- Tai kodėl tada ir lietuviai nelaukė, kol saulė pradės šviesti kryžiuočiams į akis? Ar lietuviams švietė kita, dar viena, saulė?
Nejaugi lenkų istoriografai, sugalvoję pasakėlę apie iš miško neišeinančius lenkus, nesupranta, kad lenkams, palikus lietuvius vienus kautis su kryžiuočiais, mūšis galėjo būti ir pralaimėtas. O tada jau ir saulė nepadėtų... Įsivaizduoju kaip būtų tyčiojamasi iš lietuvių, jei palikę lenkus vienus kautis su kryžiuočiais, lietuviai tūnotų pasislėpę miške. Kiek apie tai būtų parašyta knygų, kiek būtų sukurta juokelių... Bandau suprasti tokį Lenkijos istoriografų elgesį. Juk tėvai gražiai kalba apie savo močiutes ir senelius. Tad suprantama, kai stengiamasi pabrėžti gražiąsias savo tautos istorijos puses. Bet kodėl tada mūsų žiniasklaida negiria savo tautos? Pagyros savo tautai netgi yra laikomos blogo tono požymiu. Gero tono požymiu laikoma kritiškai atsiliepti apie save. Tai vadinama objektyvumu. Bet riba tarp šito „objektyvumo“ ir savo istorijos bei savo tautos niekinimo yra labai trapi...
Remdamasi Janu Dlugošu, Žalgirio mūšio pergalės garbę bandė prisiskirti sau ir Rusijos istoriografija, dar carų laikais teigdama, jog dešiniajam lietuvių sparnui ėmus bėgti iš mūšio lauko, visą mūšio sunkumą, visą kryžiuočių spaudimą teko atlaikyti centre buvusiems Smolensko pulkams. Bet carų ir šiandieninė Rusijos istoriografija, kaip ir sovietinė istoriografija, nutyli, kad dėl vis atsinaujinančių kovų su Maskva, Lietuva buvo priversta Smolenske laikyti nuolatinę pačią galingiausią savo karių įgulą, kurie buvo vadinami Smolensko pulkais. Taigi, prieš taip kalbant, pirmiau reiktų išsiaiškinti: kokių karių tuose Smolensko pulkuose buvo daugiau: rusų ar lietuvių? Taigi čia aprašytas lenkiškasis Žalgirio mūšio vaizdavimas atskleidžia niekinimo mechanizmą, nutylint kai kuriuos faktus. Šiame straipsnyje aš daugiausiai dėmesio skiriu nutylėjimui to fakto, kad lietuvių atsitraukimas mūšio pradžioje buvo tik taktinis manevras, siekiant įvilioti kryžiuočius į apsupimą. Tokiu būdu niekinimas, nutylint šį faktą, kelis šimtmečius leido Lenkijos istoriografijai platinti melą, kad lietuviai pabėgo iš mūšio lauko. Bet aprašant Žalgirio mūšį, Lenkijos istoriografijoje yra ir daugiau niekinimo nutylint faktus atvejų.
Lietuvos istorikas Tomas Baranauskas atliko detalius Žalgirio mūšio dalyvių skaičiavimus, įrodančius, kad Lietuvių karių, atsivestų į Žalgirio mūšį buvo daugiau, negu lenkų atsivestųjų. Bet lenkai ir toliau, nepateikdami argumentų, tebetvirtina priešingai. Tiems istorijos pagyrūnams aš pasiūlyčiau pasižiūrėti į jų pačių dar prieš Antrąjį pasaulinį karą pastatytą paminklą, ir šiandien tebestovintį Krokuvoje. Tai bene pats prasmingiausias ir pats įspūdingiausias lenkų paminklas Žalgirio pergalės garbei. Šio paminklo viršuje raitas ant žirgo lietuvis – Lenkijos karalius Jogaila. O žemiau, paminklo priekyje, tuo pabrėžiant jo antrą vietą Žalgirio mūšyje, stovi kitas lietuvis – išdidus Vytautas Didysis. Tas paminklas buvo pastatytas prieškarinėje Lenkijoje, vadovaujamoje lietuvio Juzefo Pilsudskio...
Ir pabaigai... Lietuva turi būti nepaprastai dėkinga Svenui Ekdaliui, kurio atlikti moksliniai tyrimai leido apginti lietuvių tautos garbę. Tad baigdamas šį straipsnį noriu tarti:
- Nuoširdus ačiū Svenui Ekdaliui!
- Nuoširdus ačiū Švedijos istoriografijai!
Atgal
