Šių metų rugsėjo 15 d. Vilniaus rotušėje forume „Lietuviai XX amžiaus I pusės Vilniuje: kas atmintina?“ pranešimą perskaitė autorius dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius emeritas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys.

Rengiant dar vieną straipsnį apie Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą, akis užkliuvo už įdomios informacijos, primenančios aršias Lietuvos kovas už šio regiono gražinimą.

Seinų netekimas sukėlė didžiulį visuomenės nusivylimą. Lietuvos kariai, piktindamiesi esama padėtimi, patys prašėsi siųsti juos į lenkų frontą.

Tęsiame pasakojimą apie Dariaus ir Girėno paminklą Pščelnike. Laikui bėgant paminklo būklė prastėjo ir reikėjo pasirūpinti jo atnaujinimu.

Nagrinėjant Vilniaus krašto lietuvių padėtį tarpukario laikotarpiu, ypač svarbus 1936 m. lapkričio 3 d. Vilniaus vaivadijos valdyboje vykusios slaptos saugumo referentų konferencijos (tituliniame lape vadinamos suvažiavimu) protokolas. Dešiniajame titulinio lapo kampe protokolas turi užrašą „Griežtai slaptai. Laikyti užrakintą“.

Prieš 65 metus, 1958 m. rugpjūčio 28–31 dienomis Niujorke susirinkę lietuvių pabėgėlių (dipukų) atstovai, kuriuos delegavo įvairiose šalyse įsteigtos bendruomenės, paskelbė, kad oficialiai yra įkurta Pasaulio lietuvių bendruomenė ( PLB)

Kalbant apie rytinę Lietuvos sieną, reikia grįžti į XIII a., į Lietuvos valstybės kūrimosi laikus.

Pirmasis pasaulinis karas pakeitė Europos geopolitinę padėtį ir sudarė galimybę Lenkijai ir Lietuvai atgauti nepriklausomybę.

Sunku atspėti ateitį ne tik dėl to, kad realybė dažnai pasirodo esanti gerokai lakesnė, nei mūsų fantazijos, bet ir todėl, jog žmogui būdinga tikėtis, kad kaip yra šiandien, taip bus ir rytoj, poryt ir... gal visada. 

Jeigu nuo Pasvalio važiuosite link Daujėnų, ant Žadeikių kalnelio jūsų dėmesį atkreips kairėje kelio pusėj liepų ir obelų tankmėje pasislėpusi buvusi Bernardo Brazdžionio pradinė mokykla, o dešinėje tolėliau

Paprastai valstybės didžiuojasi ir vertina, tai kad jos ribojasi su jūra. Jūrinės valstybės statusas tarsi papildo jos galimybes santykiuose su kitomis šalimis, didina jos ekonominę galią, strateginį statusą.

Dariaus ir Girėno žuvimo vietoje, Pščelnike, turėtų apsilankyti kiekvienas lietuvis, bent kartą gyvenime.

Šį kartą iš Vilniaus persikelkime daugiau kaip 300 kilometrų vakariau, į kitą Lietuvos pusę, kur Baltijos bangos skalauja smėlėtus baltų valstybės krantus. Klaipėda ir Klaipėdos kraštas užima ypatingą vietą 

Lietuvos vyriausybė, vokiečiams sutikus, 99 metams išnuomojo 314 m2 plotą, kuriame buvo pastatytas architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projekto paminklas.

Savo kompiuteryje visai atsitiktinai aptikau vieną Sąjūdžio laikų dokumentą – bene vienintelį, pirmą ir paskutinį – Vilniuje 1989 m. viešai paminėtą Pavergtųjų tautų savaitę. 

Liepos 17 dieną, minėsime 90-ąsias Dariaus ir Girėno skrydžio ir žūties metines. Kiekvienas lietuvis bent vieną kartą gyvenime privalo aplankyti Dariaus ir Girėno žuvimo vietą Pščelnike.

2023 m. Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Šventojo Juozapato metais. Jeigu po 400 metų nuo šventojo Juozapato (Ivano Gavrilovičius Kuncevičiaus, 1580–1623)  kankiniškos mirties šventojo vardas minimas valstybiniu lygmeniu, liudija šventojo Juozapato svarbą Lietuvai,  jo veiklos aktualumą šiandieną.

Lietuva nuo amžių glūdumos garsėja didikais, kurie visą gyvenimą atidavė ne tik savo krašto puoselėjimui ir saugumui, bet ir kitų žemių gynimui nuo neprašytų užpuolikų. 

Prieš 80 metų, 1943 m. liepos 6 d. Zarasų apskrityje, Antalieptės valsčiuje, Janavos viensėdyje, susikovę su sovietiniais diversantais, žuvo keturi policininkai: Pranas Baltakis, Edmundas Maldauskas, Alfonsas Vapsva ir Jonas Varnas. 

Lietuvai privalu kaskart prisiminti savanorius, padėjusius kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pirmą kartą jie prisimenami 1919-1920 metų kovose apginant Lietuvą nuo bermontininkų, lenkų ir bolševikų.