In memoriam
02 18. Vienas žodis – Lietuva
Jonas Kazimieras Burdulis, OFS
Justino Marcinkevičiaus nebėra. Paliko jis mus, tarsi našlaičius, netekusius motinos, kurie sutrikę žvalgosi vienas į kitą, sunerimę ir susirūpinę, nežinodami, kas dabar bus, kas jais pasirūpins bėdai ištikus, kas paguos nelaimėje, kas padrąsins, pirmuosius žingsnius žengiant…
Mes skaitėme jo eilėraščius, žiūrėjome jo dramas, dainavome dainas, jo parašytas, kartais nė nežinodami, kad tai jis jas parašė, ir kaskart, kai jo žodis atsiliepdavo mūsų širdyse, mes jutome tą tyrą meilę Tėvynei, jos laukams, jos žmonėms, jų darbams, Tėvynei, kurią žadino ir gaivino jo skatinama meilė gūdžiais okupacijos metais.
Mes nesusimąstydavome apie tai, kas skatina poetą skelbti tą meilę, kodėl jis ją skelbia, ją rašo, kodėl ją diegia mūsų širdysna. Mums pakako, kad jis yra tarp mūsų, kad girdime jo žodį, kad jaučiame jo meilę.
Mums pakako, kad jis mintija Lietuvą, kad jo mintys ateina į mus, kad mes taip pat esame įtraukti į jo didžiąją meilę Lietuvai, kad neapkerpėjome, prispausti smulkių kasdieninių rūpestėlių, kad mūsų širdys nesudiržo, netapo medinėmis ar akmeninėmis, kas neišvengiamai nutinka, kai pajuntame nelemtą pinigų godulį, sotų gyvenimą – be rūpesčių, be sunkumų, be pareigos Lietuvai.
Mes prisimename jį didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose, kai į taktą jo žodžiams mūsų širdys plakė vienu ritmu, kai iš jo žodžių trykštanti meilė vedė mus į išsvajotąją, iškentėtąją laisvę, už kurią mūsų broliai ir sesės žuvo Lietuvos giriose ir Sibiro lageriuose, kai mūsų jausmai išsyk atgydavo, vos mums jį pamačius savo tarpe – tada mes užmiršdavome okupuotosios savo būties kančias ir jau tada regėdavome ją – laisvą ateities Lietuvą.
Mes be galo mylėjome jį – mūsų Tėvynės dainių, privertusį įsiklausyti į tą paprastą žodį, kurio mistinę prasmę jis mums atskleidė pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose: L-I-E-T-U-V-A, kai jo vadovaujami kartodavome: „El, ie – bus Lie, tė, u – bus tu, vė, a – bus va, – LIETUVA.“
LIETUVA – tai žodis, kuris slėpininga Likimo valia įprasmino poeto gyvenimą, žodis, tapęs kūnu, tapęs darbu, tapęs paminklu poetui, nes tas žodis poetą pasirinko savo autoriumi, savo kūrėju. Nuo to momento jiedu gyveno vieną gyvenimą, abu lėmė bendrą savo likimą, savo tautos likimą.
Mes galime tik spėlioti, iš kur jis sėmėsi įkvėpimo – gal iš motinos meilės, kurios anksti neteko, iš darbščių tėvo rankų, iš gimtojo Važatkiemio apylinkių, iš jaunystės meilės, iš Žalgirio šlovės, iš tragiško Mindaugo likimo? Gal iš Maironio ir Bernardo Brazdžionio, kai pirmąsyk išgirdo kitą poetą, šaukiantį „tautą, GPU užguitą“?
Savo žodžius jis paliko kaip amžino atminimo paminklą mūsų širdyse. Tas paminklas – nepalaužiamas tikėjimas Tėvyne, kuris poeto širdyje niekada nesusvyravo ir išliko tvirtas, koks tik begali likti tikėjimas doro žmogaus, visą gyvenimą išlaikiusio ištikimybę savo Tėvynei, kuris skatina mus likti tokiais pat ištikimais, koks buvo jis…
Atgal
