In memoriam
02 18. Rauda
Justinui Marcinkevičiui
Jonas Šėla
Sustingo tekėjusios versmės
Vasario šešioliktos rytą.
Girdžiu skaudų Nemuno verksmą,
Tarp ledo lyčių surakytą.
Matau, kaip nuo Katedros bokšto
Skaidri šerkšno ašara krenta
Ir teka per grindinio plokštes,
Pavirtus į vandenį šventą.
Jaučiu gilią Mindaugo gėlą,
Užuojautą Mažvydo žodžiuos:
„Praradot gėlyną – ne gėlę...
Kas kelią į tiesą jums rodys?
Kas Pirčiupio Motiną mokys
Palikti naktim postamentą?
Kam žodis paklus posmų šokiui?
Kas tautai suteiks sakramentą?“
- - -
Draskys netektis mano širdį,
Bet aš nesiguosiu, kad skauda.
Geriau Lietuva tegul girdi,
Kaip Žodis lietuviškas rauda.
***
Ne audros suniokojo medį –
Lemties buvo taip pažadėta.
Visa Lietuva tyliai gedi,
Praradusi savo Poetą.
Atgal
