In memoriam
2025.02.18.Atsisveikiname su dailininku Romanu Borisovu
Vytautas Žeimantas
Iš Lenkijos netikėtai atskriejo liūdna žinia – autokatastrofoje žuvo žinomas Lietuvos dailininkas ir buriuotojas Romanas Borisovas.
Tai labai sukrėtė. Nesinori tikėti. Atrodo tik vakar buvome susitikę Vilniuje, su džiaugsmu virš savo darbo stalo kabinau jo nulietą senojo Vilniaus akvarelę. Ir štai – tarsi karšta vinis į smegenis - jau niekada nematysiu jo mielos šypsenos, nesigrožėsiu jo naujomis akvarelėmis...
Senojo Vilniaus metraštininkas
R. Borisovo kūryba susidomėjau, vėliau ir susižavėjau prieš daug metų, kai jis dar gyveno Vilniuje. Dažnai jį galėjai sutikti vaikščiojant po senamiestį, ieškant įspūdingesnio rakurso. Jam ilgai netruko išlieti įspūdingą seriją, skirtą senajam Vilniui. Tai leido jam surengti ne vieną parodą, o man – paskelbti pirmąsias recenzijas „Lietuvos aide“.
Dailininkas Romanas Borisovas
Nors R. Borisovas gyveno Vilniuje, tačiau jo keliai dažnai vingiuodavo ir Mažojoje Lietuvoje, Kuršių nerijoje, mūsų pajūryje. Jį labai domino, sakyčiau net traukė senasis kultūrinis šio krašto paveldas. Tai atsispindėjo ir dailininko darbuose. Senos pilys, bažnyčios, pastatai, net nedidelės išlikusios architektūrinės detalės jo meistriškų rankų dėka persikeldavo į akvareles. Jis tarsi sustabdydavo laiką, su visais praeities grožio likučiais, nostalgija, net tragizmu. Kūrė daug, produktyviai, dažnai rengdavo parodas, todėl ir man, kaip žurnalistui, visada buvo ką naujo apie R.Borisovą parašyti „Lietuvos aide“. Vėliau šis potraukis, atrodo, jį visiškai užvaldė, Vilnių jis pakeitė į pajūrį, išvažiavo gyventi į Klaipėdą.
Parodos Berlyne, Lemonte, Malborke
Neslėpsiu, visada stebėjausi R. Borisovo darbštumu ir kūrybiškumu. Atrodo ką tik pristačiau jo darbų ekspoziciją Vilniuje, o jau reikia rašyti apie jo parodas Berlyne, Sankt Peterburge, Malborke, Lemonte (JAV), Klaipėdoje, Juodkrantėje, Nidoje ar Karaliaučiuje.
Dailininkas dirba su neišsenkančia energija, nors jo kūrybos prioritetai ir keitėsi. Pamažu į antrąjį, gal net į trečiąjį planą nuėjo senasis Vilnius, kuriam jis anksčiau atidavė daug savo širdies šilumos. O vis labiau įsigali Mažosios Lietuvos, Rytprūsių, Kuršių nerijos ir marinistinė tematika.
Išliko ir dailininko senoji aistra – senosios, dažnai griūvančios ir neprižiūrimos architektūros meninis įamžinimas, įprasminimas. Jaunystėje jis išvaikščiojo ir dailininko žvilgsniu įvertino senąjį Vilnių, jo fasadą – bažnyčias, rūmus ir užkaborius – senamiesčio kiemus, į kuriuos retas prašalaitis teužsukdavo. Vėliau dailininko akiratyje atsirado ir Mažoji Lietuva, dabar priklausanti Lietuvai bei Karaliaučiaus kraštas, kurį dabar administruoja Rusija, deja, labai prastai elgiasi su ten išlikusiu kultūriniu paveldu.
Prisiminė man ir jo parodos Lemonte katalogas, kurio įžangoje poetas Justinas Marcinkevičius, Karaliaučiaus kraštą teisingai pavadinęs „Skaudančia žeme“, rašo: „Istorijos dramatizmas žvelgia į mus ir iš Romano Borisovo akvarelių. Fantastinė, siurrealistinė griuvėsių architektūra, liudijanti buvusį linijų ir formų grožį, jau tik primenantį gyvenimą, dvasios stiebimąsi aukštyn. Lyg nutrauktos maldos arba giesmės fragmentai“.
Širdis - Mažajai Lietuvai
Taip, R. Borisovo akvarelės tai ir meniškai įprasminta dokumentika, jose tarsi sustabdytas laikas, verčiantis mus stabtelėti, susimąstyti apie tikrąsias praeinančių epochų vertybes, kurios mus vienaip ar kitaip dar ilgai dvasiškai įtakos.
Mažosios Lietuvos architektūrinio paveldo europinė reikšmė didelė, todėl suprantama ir būtinybė bendromis pastangomis rūpintis jo likimu. Jose jaučiu praėjusiųjų amžių didybę ir aukštą kultūrą, kurią, beje, šalia vokiečių kūrė ir lietuvninkai. Be to, aukščiausio intelekto lietuvių kultūros puoselėtojai - Mikalojus Daukša, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Gediminas Rėza, Vydūnas... Labai vertinu dailininko R. Borisovo indėlį plėtojant šias idėjas. Todėl jos visada su pasisekimu buvo demonstruojamos įvairiose parodų salėse.
.jpg)
Romanas Borisovas ir Vytautas Žeimantas Nidoje
Beje, panašią R. Borisovo parodą Berlyne aplankęs Tilžėje gyvenusio žymaus lietuvių filosofo ir menininko Vydūno (Vilhelmo Storastos) giminaitis daktaras Wolfgangas Storasta sakė: „Mane labai sudomino Romano Borisovo akvarelės. Jos yra nuostabios meniniu, ir įspūdingos istoriniu požiūriu“.
R. Borisovas, kalbėdamas apie savo kūrybą prisipažino, kad jam dažnai skauda širdį matant nykstančius Mažosios Lietuvos architektūros paminklus. Jų nebylus skundas ragina imtis pieštuko ar teptuko ir užfiksuoti tai, kas liko, bet kas gali greitai visiškai išnykti.
Dailininkas teisus. Po karo, šį klestintį vokiečių ir lietuvninkų apgyvendintą kraštą okupavusi Sovietų Sąjunga visą laiką ten jautėsi ne šeimininkė. Vietiniai žmonės, nespėję pabėgti, praktiškai buvo visi sunaikinti. Likęs kultūrinis paveldas, architektūra buvo niokojami, griaunami. R. Borisovas bandė gelbėti atmintį, menine kalba užfiksuoti tai, ko jau rytoj gali nebūti.
Nuo Baltijos jūros iki Indijos vandenyno
Dailininkas su dideliu užsidegimu fiksavo ir Kuršių nerijos kultūrinį paveldą. Unikali Kuršių nerijos architektūra, bažnyčios, kapinės, seni žvejų namai ir nauji, bet prasmingai į urbanistinę erdvę įsiterpę pastatai, įspūdingos kopos - viskas jo pastebėta, užfiksuota, kūrybingai įprasminta.
Domina jį ir Baltijos jūra, Kuršių marios, senieji kurėnai ir šiuolaikinės jachtos, baltomis burėmis skrodžiančios ne tik Kuršių marias. Ir tai nestebina, nes R. Borisovas buvo ir aktyvus buriuotojas, dalyvavęs lietuvių buriuotojų žygyje aplink pasaulį, skirtame Lietuvos tūkstantmečiui. Jis buvo įguloje, kuri su jachta „Ambersail“, padabinta lietuviška trispalve, perplaukė Indijos vandenyną nuo Pietų Afrikos iki Australijos. Ir ne tik buriavo. Laisvalaikiu liejo akvareles ir... internetu siuntė savo įspūdžius „Lietuvos aidui“. Aš nekantriai laukdavau jo reportažų, rengdavau juos spaudai.
„Mintis lieti akvareles, plaukiant per Indijos vandenyną, pasirodė visai nebloga . Etapas buvo pats ilgiausias, tad laiko turėjo užtekti viskam. Jeigu sąlygos leis, tai kodėl gi ne, pamąsčiau prieš kelionę. Sąlygos tikrai buvo išskirtinės. Net vandens stiklinės, teptukui pamerkti, neprireikė. Vanduo tyvuliavo visur. Kartais jo būdavo net per daug, kaip ir vėjo. Tačiau įspūdžių buvo ne mažiau. Pietų Afrika, Australija ir svarbiausia – negyvenama, pasakiška Sent Polio sala, išnyranti iš miglos, vidury vandenyno. Tokio fantastiško ir užburiančio reginio pamiršti neįmanoma. Kažin ar likimas dar kada nors dovanos tokią progą patekti ten ir visa esybe pajusti Žiulio Verno romanų avantiūrizmo ir romantikos kupiną dvasią. Šioje saloje vyko svarbiausi romanų veiksmai, giliose gelmėse turėjo būti palaidotas Kapitonas Nemo su savo „Nautiliu“. Čia, antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiai paslėpė užgrobtą auksą. Tai tarsi sugrįžimas į vaikystės knygų pasaulį,“ – sakė R. Barisovas.
Kelionės per Indijos vandenyną įspūdžiai puikiai atsiskleidė R. Borisovo kūrybos parodose, vykusiose Juodkrantėje, Nidoje, Klaipėdoje, kitur.
Kalbant apskritai apie R. Borisovo kūrybinį palikimą, galima teigti, kad jam akvarelių liejimas buvo tarsi dvasinė atgaiva, meninės individualybės įprasminimas. Jose atsiskleidė dailininko pagarba ir meilė pasauliui. Jis savo akvarelėse tarsi išgrynino mus supantį grožį, subtilumą, unikalumą, palikdamas mūsų širdyse gilų grožio supratimą ir dvasinį džiaugsmą.
Gaila, daugiau jo akvarelių nebus. Jis išėjo...
Atgal
