In memoriam
10 11. Iškeldinti amžinai už Lietuvos ribų
1951 metų „Rudens“ trėmimų 60-osioms metinėms
Irena Tumavičiūtė
Vilniaus PKTB tarybos narė
Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos taryba spalio 2 d. vilniečius pakvietė malda, žodžiu ir daina iškilmingai paminėti 1951 m. spalio 2 ir 3 d. trėmimų akcijos „Osenj“ („Ruduo“) aukas, renginiuose buvo pagerbti visi sovietiniais metais įkalinti, ištremti, grįžę Lietuvon ir negrįžę.
Spalio 2 d. 9 val. Arkikatedroje buvo aukojamos mišios, po to tremtiniai ir politiniai kaliniai, nešini vėliavomis, gėlėmis ir žvakutėmis, atėjo prie Aukų gatvėje stovinčio paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti. Čia įvyko iškilmingas minėjimas, kurį vedė šios dienos renginių spiritus movens, Vilniaus PKTB tarybos pirmininkas Albinas Gutauskas. Jis, šešiametis vaikas, su seneliais ir mama buvo ištremtas 1951 m. spalio 2 d.
Tėvas nuo 1946 m. ėjo kančių kelius gulage. A. Gutausko giminių netektys – du žuvę partizaniniame kare, du įkalinti, 20 ištremtų. Visi, tarp jų ir 1956 m. Krasnojarsko krašte gimusi sesutė Birutė, buvo reabilituoti tik 1989 m.
Matydamas, kad didžiųjų netekčių metais „Rudens“ trėmimų akcija, kuri tarsi cunamis per dvi dienas išplėšė iš gimtųjų sodybų daugiau kaip 16 tūkst. ūkininkų, neįtraukta į jokių organizacijų, vyriausybinių institucijų programas, pakvietė Vilniaus PKTB tarybą surengti iškilmingą šio sovietinio genocido etapo minėjimą.
Įtaigiais posmais šio cunamio vaizdą ir padarinius perteikė „Tremtinių namų“ vyresnioji socialinė darbuotoja, Sibire gimusi Ona Čiuladaitė–Ulozienė, 1951 m. tremtinių duktė. Jos tėvams tada buvo po 27 metus, jų ketverių metų dukrelė Rasutė buvo viena iš 5 278 vaikų, kuriuos likimas nubaudė kelių savaičių kelione šaltuose gyvuliniuose vagonuose.
Ona, pasipuošusi tautiniais rūbais, jaudindamasi prisipažino, kad kalbėti vien faktų ar skaičių kalba jai būtų sunku, todėl ji kreipėsi nuoširdžiai parašytais kukliais posmais, po kuriais būtų galėję pasirašyti daugelis susirinkusiųjų:
Jau išsisklaidė
karo pašvaistė,
ašaros baigė džiūti.
Čiuladų šeimą
aplankė laimė –
gimė dukra Rasutė.
Bet greitai liovės
mažytės kojos
pievom žaliom bėgioti.
Rytmetį ankstų
peržengė slenkstį
svetimi žmonės ginkluoti.
Net nesuprato ji
(tik ketverių metų), kodėl
namus palieka
mama ir tėtis,
raudom išlydėti –
veža tave į Niekur.
Tarp kedrų, kenių
vaikystės dienos
tavo metus skaičiavo.
Ir pirmą raidę
ir žodį Mama
rašei kalba ne savo.
Ne tiktai vaikas
tėvams buvai tu,
buvai nelaimėj draugė.
Po šešerių metų,
namuos namų neradus,
raudojai kaip suaugus.
Humanitarinių mokslų daktarė Nastazija Kairiūkštytė buvo pakviesta pakalbėti apie baisiosios „Rudens“ tremties istoriją.
Pirmiausia mokslininkė pasidžiaugė, kad susirinko tiek daug žmonių pagerbti tų tautiečių, kurie prieš 60 metų buvo ištremti iš gimtųjų namų. Padėkojusi organizatoriams ir garbaus amžiaus atėjusiesiems, ji pažymėjo, jog mūsų tautoje yra daug skaudžių prisiminimų, daug įvykių, kurių nevalia pamiršti.
Istorikė pateikė jaudinančią trumpą istorinę 1951 m. spalio 2 ir 3 d. trėmimų apžvalgą. Tai buvo antradienis, kai ankstų rytą šunų lojimas ir didžiuliai ginkluoti operatyvininkų,
milicininkų, stribų būriai, partinio ir sovietinio aparato darbuotojai, komjaunuoliai pasklido po Lietuvos kaimus. Pasklido, varydami ūkininkus iš jų sodybų ir liepdami rengtis ilgai kelionei. Taip prasidėjo vadinamasis „buožių“ trėmimas, vykdomas pagal 1951 rugsėjo 5 d. SSRS ministrų tarybos nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“.
N. Kairiūkštytė priminė, kad sąvoka „buožė“ trėmimų sąrašuose pirmą kartą buvo įrašyta 1947 metais, kad sovietiniams ir partiniams aktyvistams būtų paaiškinta, kas priskiriamas „buožėms“. Lietuvos KP (b) 1947 m. gruodžio 12 d. buvo priimta tokia formuluotė:
buožė yra tas,
1) kuris naudojasi samdomuoju darbu;
2) tas, kuris turi malūną, lentpjūvę ar kitą pajamų teikiantį šaltinį;
3) ūkininkas, kuris savo žemės ūkio inventorių ar gyvulius skolina kitiems, vadinasi, už tai nedirbdamas gauna tam tikrą atlyginimą.
Bet faktiškai jau 1950 m. visi į kolūkius neįstoję valstiečiai buvo priskirti „buožių“ kategorijai. Taigi, nuo 1947 m. buvo pradėti tremti darbščiausi, aktyviausi Lietuvos ūkininkai.
1951 m. spalio 2 ir 3 d. trėmimas buvo ypač skausmingas, nes trėmimas buvo mainis, o pasmerktieji buvo „iškeldinti amžinai“. Okupantai trėmimams parinkdavo nekaltus, maloniai skambančius pavadinimus: 1948 m. gegužės mėn. trėmimas buvo pavadintas „Vesna“ („Pavasaris“), 1949-ųjų – „Priboj“ („Bangomūšis“), o 1951 m. spalio – „Ruduo“.
Vykdant minėtąjį SSRS Ministrų tarybos nutarimą, prasidėjo didžiulis sudėtingas „darbas“. Pradėti sudarinėti sąrašai. Juos rajonų valdžia siuntė į Ministrų Tarybą, kuri buvo atsakinga už sąrašų sudarymą.
Kalbėtoja pabrėžė, kad, vykdydami Maskvos nurodymus, Lietuvos vadovai keliaklupsčiaudami viskam pritardavo.
Lietuvos KP(b) CK biuras 1951 m. rugsėjo 28 d. priėmė nutarimą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos:
1. Iškeldinti už Lietuvos ribų iki 4000 buožių su šeimomis, kenkėjiškai veikiančių prieš kolūkius.
2. Įpareigoti Lietuvos SSR VSM (drg. Kapralovą) atlikti buožių ir jų šeimų iškeldinimą pagal Lietuvos SSR Ministrų Tarybos patvirtintus sąrašus.
3. Įpareigoti Lietuvos KP(b) sričių komitetųs (drg. Drg. Šupikovą, Ozarskį, Šumauską, Liaudį) išaiškinti kaimo gyventojams buožijos iškeldinimo reikšmę, kaip priemonę dirbančiųjų saugumui ir kolūkinei statybai respublikoje gerinti.
4. Patvirtinti Lietuvos SSR Ministrų tarybos pridedamą projektą „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos teritorijos“.
Lietuvos KP(b) CK sekretorius A. Sniečkus.
Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarime „Dėl buožių ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“ persistengiant buvo pridėtas žodis „amžinai“:
1.Iškeldinti amžinai už Lietuvos SSR teritorijos ribų į tolimus Sovietų sąjungos kraštus kenkėjiškai veikiančius prieš kolūkius buožes su šeimomis pagal pridedamus sąrašus.
2.Leisti iškeldinamiesiems pasiimti asmeniškai jiems priklausančias vertybes, namų apyvokos reikmenis bei 1500 kilogramų svorio maisto atsargas kiekvienai šeimai. Visą kitą turtą konfiskuoti ir perduoti rajonų vykdomųjų komitetų atstovams.
Konfiskuotą iškeldinamųjų buožių ūkių turtą panaudoti nepilnai įvykdytiems valstybiniams įsipareigojimams padengti. Likusią turto dalį, padengus skolą (gyvenamieji bei ūkiniai pastatai, žemės ūkio bei kitas inventorius, taip pat gyvuliai), nemokamai perduoti kolūkiams, įtraukiant juos į nedalomus fondus. Maistinius, pašarinius grūdus ir techninius pasėlius perduoti valstybei.
Pranešėja pažymėjo, kad tie nutarimai buvo skirti vykdyti mūsų tautos genocidą. Masiniam trėmimui įgyvendinti buvo sutelkta ypač daug vykdytojų, pasitelkta kitų sąjunginių respublikų operatyvinių darbuotojų, sričių ir rajonų atsakingiems padaliniams, daugiausia vadovavo Vidaus reikalų ministerijos operatyvininkai, karininkai. Šio trėmimo vadovai ir vykdytojai buvo SSRS Vidaus reikalų ministerijos valdybos skyriaus viršininko pavaduotojas gen. J. Jadunovas ir LSSR saugumo ministras gen. mjr. P. Kapralovas.
Iš viso trėmimams vykdyti buvo pasitelkta 15 088 MGB darbuotojai, kareiviai, karininkai, milicininkai ir stribai, 8 tūkst. sovietinių aktyvistų.
Pabėgti buvo nelengva. Bet buvo atskirų atvejų, kai pavykdavo pabėgti. Per spalio 2-3 d. trėmimus iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 16 tūkst. žmonių, daugiau nei trečdalis tremtinių buvo vaikai iki 16 metų.
Pasmerktieji buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir ištremti į tolimąjį Sibirą, didžioji dalis – į Krasnojarsko kraštą. Lietuviai ten dirbo labai sunkius darbus, daugiausia miško pramonėje, medienos apdirbimo įmonėse.
1951 m. trėmimai vyko net 4 kartus, paskutinis – lapkričio 30 d. Iš viso ištremta daugiau kaip 20 tūkst. žmonių. Tų, kuriems pavykdavo pasislėpti, išvengti tremties, laukė sunkus gyvenimas. Juos susekdavo partinis aktyvas, agentai. Daugiau kaip 1000 besislapstančiųjų buvo suimti ir 1952 m. pradžioje ištremti į Krasnojarsko kraštą.
Būdinga tai, kad 1951 m. spalio 2 – 3 d. trėmimas apėmė visą Lietuvą, visos sritys turėjo vykdyti tam tikrą planą.
Trėmimai tęsėsi ir toliau. Net 1953 metais buvo numatyti trėmimai.
„Jei ne Stalino mirtis, vargu ar šiandien čia būtume susitikę“, – kalbėjo istorikė.
Apibendrindama ji pabrėžė, kad tremtys buvo lietuvių tautos genocidas: „Šiandien mes dar nedrįstame garsiai sakyti – mus naikino, kad žemė būtų išlaisvinta kitataučiams! Iš viso buvo ištremta 129 tūkst. žmonių. Bet tremtinių apskaita nėra tiksli, įvairūs šaltiniai pateikia skirtingus duomenis. Kartu su ištremtaisiais, įkalintaisiais gulaguose, sušaudytais per sovietinį terorą Lietuva neteko beveik pusės milijono žmonių.
Bijodami tapti sovietinių represijų aukomis, 1944 m. į Vakarus pasitraukė tūkstančiai inteligentų, aktyviausias intelektualinis potencialas“.
Išreikšdama daugelio Lietuvos patriotų susirūpinimą, istorikė klausė: „Kodėl mes šiandien, jau 20 metų būdami laisvi, taip sunkiai skinamės kelią į tokį gyvenimą, dėl kurio kovojo, kurio ilgėjosi mūsų krašto žmonės?“ Jos nuomone, sunkiai keliamės dėl to, „kad buvo sunaikintas geriausias mūsų tautos genofondas, netekome didelės dalies aktyviausių inteligentų, darbščių ūkininkų, kurių sodybomis žavėdavosi ne vienas kitatautis, netekome tūkstančių vaikų, kurie Sibiro tremtyje mirdavo arba nutautėdavo“.
Istorikė kalbėjo apie sunkią grįžusiųjų į Lietuvą dalią. Kai po 1956 m. Rusijoje lietuvius pradėta išbraukti iš spec. pereselencų sąrašų, tremtiniai gavo pasus ir galvojo apie grįžimą į Lietuvą. A. Sniečkus kreipėsi raštu į Maskvą, kad tremtiniams neleistų grįžti. Jo pastangų „dėka“ Kaunas tapo ypatingo režimo miestu – jame neleido apsigyventi tremtiniams ir politiniams kaliniams.
Baigdama jaudinančią kalbą, Nastazija Kairiūkštytė pasakė: „Mūsų tautoje visada buvo ir bus pataikūnų, išdavikų. Per 20 metų mes nespėjome išsiugdyti tautinio sąmoningumo ir pasiekti, kad visa tauta būtų vieninga kaip kumštis.
Veikė agentūra iš Maskvos, turėjusi aktyvių vietinių bendradarbių, ypač kitataučių.
Šiandien vėl matome daug negerovių. Praėjo 20 metų, o mes neturime pilietinės visuomenės, nemokame kovoti už savo teises. Ir man keista, kad šiais laikais Vilniaus krašte lietuviai gyvena kaip 1920 – 1939 lenkų okupacijos metais. Lenkams sudarome ypatingas sąlygas, kurių jie niekur kitur neturi. O savo piliečiai skriaudžiami“.
Istorikė, energinga kovotoja su įvairiais lietuvių savasties niekintojais, tvirtu sūduvės balsu kvietė susirinkusiuosius būti aktyvesniems ir kovoti už savo teises, „kad savo žemėje turėtume normalias sąlygas plėtoti kultūrą, ypač rūpintis gimtąja kalba, kuri ir šiandien dar neturi valstybinės kalbos statuso“.
Istorikei dėkojome ilgais ir nuoširdžiais plojimais.
Pakviestas tarti žodį, aktorius Tomas Vaisieta, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių draugijos garbės narys, Perlojos garbės pilietis, Vytauto Didžiojo ordino kavalierius pirmiausia pagarbos žodžiais nusilenkė tiems, kurie „perėjo vargo kelius, kurie matė daugelį tų, kuriems nebuvo lemta grįžti“.
Tomas Vaisieta priminė, kad ir jo giminėje buvo sovietinio teroro aukų: jo pusseserė Albina, partizano Ivanausko našlė, buvo ištremta su mažais vaikais. Jos sūnus Mindaugas Ivanauskas – šiandien žinomas dainininkas.
Aktorius susirinkusiesiems prabilo poetų žodžiais. Kadangi minėjimas vyko tarp Muzikos ir teatro akademijos (buvusi Konservatorija), kurios teatriniame fakultete studijavo, o vėliau ir dėstė aktorius Tomas Vaisieta, jis priminė, kad KGB rūmus studentai vadino konservatorijos fakulteto mušamųjų katedra.
Tomui Vaisietai taip pat teko čia patirti jų praktiką. 1956 m. po spalinių minėjimo konservatorijoje jis skaitė Krėvės „Dainą apie Arą“. Tas Aras, laisvas gimęs, laisvas augęs, niaurią laisvę tik ir mylėjo. Aras siekia laisvės ir miršta už laisvę.
Tuo metu dėl įvykių Vengrijoje tarp jaunimo buvo labai pakilusi patriotinė banga. Per vėlines buvo neramumų, vyko mitingai Rasų kapinėse ir Kaune. Kai Tomas Vaisieta konservatorijos salėje perskaitė „Dainą apie Arą“, studentai sustoję ėmė ploti ir šaukti „Laisvė! Laisvė! Aras! Aras!“. Nuo to laiko studentą Tomą Vaisietą ėmė vadinti Aru. Po kelių dienų jis buvo iškviestas į „mušamųjų katedrą“. Tardytojas jau žinojo apie „Aro“ interpretaciją ir jos poveikį studentams ir, remdamas jaunąjį aktorių prie sienos, paklausė: „Tai ką, su Krėvės Aru galvoji Tarybų valdžią nuversti? Tomas Vaisieta bandė teisintis: „Mes tos valdžios garbei ir tą koncertą rengėme“.
Tomui Vaisietai grėsė arba pašalinimas iš Konservatorijos, arba suėmimas. Iki šiol aktorius su pagarba mini ir lenkiasi Jadvygai Čiurlionytei, kuri suorganizavo jo gynybą, Kiprui Petrauskui, Juozui Sipariui Taip Tomas Vaisieta išliko. Besimokydamas susižavėjo mūsų klasika, poezija.
Pučiant žvarbiam rudenio vėjui, Tomas aktorius šildė susirinkusiųjų širdis, padovanodamas buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams poezijos pynę iš savo monospektaklio „pasikalbėjimas su Lietuva“. Skambant širdžiai brangiems poezijos posmams, per kelias minutes kiekvienam iš susirinkusiųjų lyg kaleidoskope iškildavo Lietuvos ir jos istorijos vaizdai, mūsų Tėvynės, kuri „tremta, kryžiuota, niekinta/visais šventais šventa‘ išliko gyva „kiečiausiam amžių įšale“, o dievdirbio rankoj ji mums kaip aukuras šviečia, spindi kaip „ašara Dievo aky“.
Matėme tuos pilkapius, iš kurių prabyla protėviai, kaip „bolševikmečiu muziejuj pasislėpę rūpintojėliai kančioms išeina į laikus“, girdėjome, kaip „iš brolių kapų savanoriai ir partizanai seka savo sunkią giesmę“. Kartu su aktoriumi širdyje nusilenkėme savo žemei, Tėvynei.
Lietuvos PKTB bendrijos pirmininkas dr. Jonas Puodžius, sveikindamas susirinkusius likimo brolius ir seses, pasidžiaugė, matydamas kelių patriotinių organizacijų vėliavų
Trumpai apibūdino daug nuveiktų darbų – buvusių tremtinių ir politinių kalinių pastangomis pastatytus paminklus, išleistas knygas
Dėkojo už neabejingumą tiems įvykiams, kurie buvo, neabejingumą ateičiai.
Išreikšdamas ir visų neabejingų istorinei atminčiai nuomonę, Jonas Puodžius kalbėjo
apie pagrindinę Vilniaus, o gal ir Lietuvos aikštę, kurios nesutvarkymas jau 20 metų daro gėdą. Kvietė būti neabejingiems tiems įvykiams, kuriuos matome kasdien, neleisti niekinti paminklų (minėjimas vyko prie paminklo, kuris 2011 m. Joninių naktų buvo išniekintas, kaltininkai neišaiškinti).
Bronislovo Jankausko vadovaujamas politinių kalinių ir tremtinių choras padainavus dvi dainas, renginys persikėlė į Vilniaus įgulos karininkų ramovę – ten pilnutėlėje didžiojoje salėje už širdies griebiančių dainų pynę buvusiems tremtiniams ir politiniams kaliniams padovanojo ansamblis „Vingrė“ (vad. Petras Garšva) ir politinių kalinių ir tremtinių choras.
Post scriptum.
Minėjime nebuvo nė vieno nei politikų, nei miesto valdžios atstovų. Kvietėme Seimo pirmininkę – ji tuo metu buvo išvykusi, kvietėme tris Seimo narius – neturėjo laiko. Kvietėme Vilniaus merą – jis taip pat buvo išvykęs, bet padėjėja pažadėjo, kad ateis miesto tarybos atstovas. Neatėjo. Esame dėkingi, kad padėjėja renginiui prie paminklo padėjo gauti mikrofoną.
Taip daugiau kaip 16 tūkst. tragiškos genocido akcijos aukų atminimą pagerbėme be valdžios atstovų. Bet kažkaip jų ir nepasigedome...
Apie minėjimui skirtus renginius pasiuntėme informaciją keturiems laikraščiams. Paskelbė tik „Lietuvos Aidas“.
Nei spalio 2, nei 3 dieną nė vienas televizijos kanalas apie trėmimus neparodė jokio bent trumpo dokumentinio filmo. Tiesa, trys laikraščiai po minėjimo perdavė trumpą LRT informaciją.
Dėkojame Lietuvos radijui, pranešusiam apie tragiškai sukakčiai skirtus renginius, ypač nuoširdžiausiai dėkojame „Panoramos“ vadovui Audriui Matoniui – reportažus apie šį renginį Lietuvos žiūrovai spalio 2 d. matė net tris kartus.
Atgal
