In memoriam
10 11. Nors trumpam grįžti į Lietuvą...
Vytas Miliauskas
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Valdybos pirmininkas
Visuomet, kai atvyksti į Sibirą, ypatingai ten, kur pats praleidai 17 metų, susitinki su ten tebegyvenančiais buvusiais tremtiniais, GUL-ago kaliniais ir jų atžalomis, atsiranda jaudulys, prisimeni savo šeimos tremties ryškesnius, dažniausiai skaudžius epizodus... Tokios kelionės sunkios ne fiziniu krūviu, bet savo dvasine-emocine našta. Ne visi, kam tenka susidurti su tokia praeitimi, nuslepia savo širdies virpulius, dažną išduoda išriedėjusi ašara...
Konferencijos dalyviai dėmesingai klausosi Sibiro lietuvių pranešimų
Minint Lietuvos žmonių pirmųjų masinių trėmimų į alkaną ir šaltą Sibirą metines, Altajaus krašto lietuvių bendruomenės iniciatyva Barnaulo mieste 2011 m. rugsėjo 9 – 12 dienomis surengta tarptautinė konferencija „Lietuva – Sibiras – 70 m.“ Konferencijoje, be gausios Altajaus krašto lietuvių bendruomenės, dalyvavo Buriatijos, Jakutijos, Irkutsko ir Tomsko sričių, Krasnojarsko krašto atstovai. Dalyvauti konferencijoje, susitikti su buvusiais tremtiniais atvyko solidi vienuolikos žmonių delegacija iš Lietuvos. Jos nariai pagal savo kompetenciją atliko svarbius darbus, juolab, kad atvyko įvairių sričių specialistai. Delegacijai vadovavo prof. Arimantas Dumčius, LRS Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) gen. direktorė Birutė Teresė Burauskaitė, atstovai iš Užsienio reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, verslininkai bei delegacijos siela tapusi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Rasa Juzukonytė.
Barnaulo centrinė biblioteka. Prie M.K.Čiurlionio paveikslų. Iš kairės: Birutė Burauskaitė (LGGRTC), Violeta Raulinaitienė (VRM), Algimantas Misevičius (VRM), Rima Gudelytė (SADM), Egidijus Vakarinas (verslininkas)
Iš Vilniaus išskridome rugsėjo 8 d. vidurdienį, o sekančią dieną Barnaulo mieste lėktuvas su Lietuvos delegacija nusileido 5.30 val. vietos laiku. Įsikūrus viešbutyje, dalis delegacijos išvyko visai dienai į prof. A.Dumčiaus šeimos tremties vietą - Chabarinskij rajoną, Martovkos gyvenvietę, kuri yra už 300 km nuo Barnaulo. Nors praėjo 70 metų nuo tų baisių prievartos laikų, Arimantas dar sutiko bendrų pažįstamų, rado artimų žmonių kapaviečių, tačiau negailestingas laikas paliko savo naikinimo ir griovimo pėdsakus... Kita delegacijos dalis aplankė 1941 m. trėmimo, įdomaus likimo žmogų mūsų tautietį Algimantą Vaisiūną, kuris dėl labai prastos sveikatos konferencijoje dalyvauti negalėjo. Delegacijoje buvę verslininkai nuvyko į iš anksto numatytą susitikimą su Altajaus krašto kolegomis, ko dėka atsivėrė įdomios galimybės bendradarbiavimui energetikos srityje. Tą pačią dieną aplankėme Barnaulo miesto centrinę biblioteką, kurioje, reiškiant pagarbą konferencijos „Lietuva-Sibiras-70 m.“ dalyviams, surengta M.K. Čiurlionio paveikslų aukštos kokybės reprodukcijų paroda. Vietos menotyrininkas labai įdomiai papasakojo apie M.K. Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą, apie jo paveikslus ir muziką, kartu pareiškė pageidavimą glaudžiau bendradarbiauti su Kauno M.K.Čiurlionio meno muziejumi.
Prie monumento „Atsisveikinimas“ sovietinių politinių represijų aukoms atminti
Rugsėjo 10 d. įvyko konferencijos „Lietuva-Sibiras-70 m.“ atidarymas. Nuskambėjus Rusijos ir Lietuvos valstybių himnams, pristatyti visų delegacijų nariai, pasakyta daug gražių sveikinimo žodžių, tame tarpe ir Altajaus krašto administracijos atstovės, atsakingos už kultūrą ir tarptautinius ryšius. Lietuvos delegacijos vardu konferencijos dalyvius pasveikino prof. Arimantas Dumčius, jis ir pradėjo konferenciją savo pranešimu „Sovietų genocido pradžia:1939-1941 m.“ Pranešimus taip pat skaitė LGGRTC gen. direktorė Birutė Burauskaitė, Ryšių su užsienio lietuvių bendruomenėmis departamento prie Lietuvos URM direktorius Algimantas Misevičius, Lietuvos pasiuntinybės Maskvoje atstovas Donatas Aškinis. Savo pranešimus pateikė Altajaus bei Krasnojarsko kraštų, Irkutsko bei Tomsko sričių, Buriatijos bei Jakutijos bendruomenių pirmininkai – delegacijų vadovai. Maloniai nustebino Sibiro bendruomenių delegatų pranešimai, kurių medžiaga buvo išsami, vaizdingai pateikta, nuosekliai ir sklandžiai išdėstyta, pateikta daug statistinių duomenų. Nekomentuosiu pranešimų turinio, nes tai būtų bandymas tik paviršutiniškai ir tuo pačiu nepilnai atskleisti jų prasmę. Manau, kad visos šios konferencijos medžiagą reikėtų išleisti lietuvių ir rusų kalbomis, ir šiuo leidiniu aprūpinti visas bendruomenes, esančias mūsų tautos trėmimo ir kalinimo kraštuose. Būtų visai neblogai, jeigu tokį leidinį gautų ir Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos.
Sekančią dieną visi sugužėjo į vienintelę katalikų Kristaus Karaliaus bažnyčią, aptarnaujančią mieste gyvenančius lietuvius, lenkus, vokiečius bei armėnus. Čia buvo laikomos šv. Mišios už žuvusius, nužudytus ir mirusius Lietuvos tremtinius, GULAG‘o kalinius. Šv. Mišias laikė pasikeisdami lenkų tautybės kunigas-klebonas Bogdanas ir specialiai atvykęs į renginius kunigas Viktoras Bilotas. Viktoras gimė Tomsko mieste, į šią sritį jo tėvai ištremti iš Lietuvos 1941 m. Vėliau dvasininko mokslus baigė Peterburge, o dabar kunigauja rajono centre Krasnooziorskoje, Novosibirsko srityje. Šv. Mišios buvo laikomos rusų ir lietuvių kalbomis, o giesmės, atliekamos įvairių tautybių tikinčiųjų, buvo lydimos vargonų muzika. Baigiantis šv. Mišioms, nuskambėjus įžanginiam vargonų akordui, pasigirdo nuostabiu balsu atliekama žavinti giesmė, atrodė, prasivėrė bažnyčios skliautai. Dalyviai iškilmingai, susikaupę klausėsi, kai profesionali solistė Rasa Juzukonytė atliko C.Franck giesmę „Panis Angelicum“. Šv. Mišios baigėsi, tačiau žmonės, lyg kažko tikėdamiesi, neskubėjo skirstytis. Ir neapsiriko! Rasa Juzukonytė papildomai padovanojo nedidelį koncertą, - atliko A.L.Webber kūrinį „Pie Jesu“ ir G. Hendel Almiros ariją iš operos „Rinaldo“. Klasikų kūriniai, atliekami dievišką balsą turinčios solistės, skaidrino nuotaiką, taurino sielą. Pakilia dvasia visi skirstėsi, rodydami vienas kitam padidintą dėmesį ir mandagumą.
Lietuvos delegacija kartu su Altajaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininke Irina Koričko po sveikinimų ir apdovanojimo
Po šių renginių visi grįžo į konferencijų salę tęsti darbo. Šį kartą salėje vyravo kamerinė nuotaika, Sibiro bendruomenių atstovai kalbėjo apie kasdienius darbus ir rūpesčius, apie veiklos perspektyvas. Konferencijoje pateiktas Rezoliucijos projektas, kurį svarstant dalyviai aktyviai išsakė savo nuomonę, teikė pasiūlymus. Rezoliucijoje reiškiama padėka Lietuvai už teikiamą paramą Sibiro lietuvių bendruomenėms, tačiau apgailestaujama, kad mažai skiriama dėmesio ten gimusiai jaunajai kartai, kuri norėtų išmokti lietuvių kalbą, susipažinti su tautos tradicijomis ir menu, kad grįžusiems į tėvynę mažai dėmesio skiriama lietuvių kalbos bei profesiniam mokymui, kvalifikacijos kėlimui - viso to, kas reikalinga adaptacijai. Pareikštas nusivylimas, kad siaurinama Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą ir socialinės adaptacijos programa, nes, įvertinant didžiulius Sibiro plotus, atstumus ir gyvenimo sąlygas, ne visi galėjo sužinoti apie tokią Lietuvoje veikiančią programą. Rezoliucijoje daugiau kalbama apie tremtinių vaikų ir anūkų problemas, o tai reiškia, kad ten gimusi jaunoji karta neabejinga savo protėvių kraštui, ir tai suteikia dokumentui optimistinį atspalvį. Pagal sumanymą, šią Rezoliuciją turėtų gauti Lietuvos valdymo institucijos, viliamasi, kad tarp Sibiro lietuvių ir jų Tėvynės ryšiai bus dar glaudesni ir praktiškesni.
Pasibaigus darbinei daliai, daugelis delegacijų vadovų ir narių dėkojo Altajaus krašto lietuvių bendruomenei ir jos pirmininkei Irinai Koričko už profesionaliai surengtą konferenciją, kuri skatins glaudesniam bendravimui, bus stimulas kitų bendruomenių aktyvesnei veiklai. Atėjo laikas apsikeisti dovanėlėmis ir suvenyrais. Įteiktos atvežtos iš Lietuvos knygos: vaikams, apie Lietuvą, tremtinių prisiminimai, lietuvių kalbos vadovėliai. Pristatyta Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojo Sauliaus Sidaro trečioji knyga „Langas į pasaką“.
„Ačiū, kad suteikėt galimybę nors trumpam grįžti į Lietuvą“. Dešinėje - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Rasa Juzukonytė
Aktyviausiems Sibiro lietuvių bendruomenių nariams įteikti Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie SADM Padėkos raštai, kuriuos gražiai papildė verslininkai Daiva ir Egidijus Vakarinai, pridėdami prie raštų dailius krepšelius su lietuviška duona. Padėkos raštus ir dovanėles įteikė Socialinės aprėpties ir bendruomenių programų vyriausioji specialistė Rima Gudelytė ir verslininkė Daiva Vakarinienė. Įvertinant aktyvią visuomeninę veiklą, nukreiptą lietuvybės išsaugojimui jaunimo tarpe tolimajame Altajaus krašte, glaudų bendradarbiavimą su kitų kraštų ir sričių lietuvių bendruomenėmis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Valdyba apdovanojo Iriną Koričko medaliu „Vilties žvaigždė“, kurią įteikė šių eilučių autorius.
Konferencijos pabaigoje surengta meninė programa. Tie patys dalyviai, atvykę iš kitų kraštų, jau persirengę lietuvių tautiniais drabužiais, dainavo lietuviškas dainas, sakė eiles. Vietinio ansamblio „Lorelei“ artistai sušoko kelis lietuvių liaudies šokius. Atmosfera salėje buvo nepaprastai šilta. Lietuvoje toks mėgėjiškų meno kolektyvų koncertas nepadarytų ypatingo įspūdžio, tačiau čia, toli nuo Baltijos krantų, toks saviveiklininkų pasirodymas sukuria kitą, ypatingą, nuotaiką - Tėvynės ilgesį, meilę ir pagarbą Bočių kraštui. Nepaprastai iškilmingai meninę programą užbaigė mūsų delegacijos solistė Rasa Juzukonytė, padainavusi Balio Dvariono „Žvaigždutę“, R. Stolz Sisi dainą iš operos „Favoritas“ bei T. Leiburo „Giminės“. Po šio dainininkės pasirodymo viena pagyvenusi 1941 m. tremtinė ašarodama apkabino Rasą ir pasakė: „Ačiū, kad suteikėt galimybę nors trumpam grįžti į Lietuvą!“...
Bijsko m. Prie paminklo mirusiems Altajaus krašte lietuviams
Reikėtų atskirai pažymėti, kad nuo pat konferencijos pradžios Lietuvos delegacijos nariai turėjo daug darbo ir įvairių pertraukų metu bei baigiantis renginiams, individualiai bendraujant su dalyviais. Daug aiškinta vizų ir pilietybės klausimais, daugelį domino socialiniai grįžtančiųjų į Lietuvą reikalai, teisinio statuso suteikimo, turto grąžinimo ir kiti klausimai. Į visus paklausimus buvo atsakyta kvalifikuotai ir išsamiai arba susitarta, pateikus papildomus duomenis, atsakyti raštu.
Rugsėjo 12-tą dieną iš ankstyvo ryto Lietuvos ir Sibiro lietuvių bendruomenių delegacijų nariai išvyko į antrąjį pagal dydį Altajaus krašte Bijsko miestą aplankyti paminklo šiame krašte žuvusiems lietuviams. Paminklo statybos iniciatoriai - šio krašto tremtiniai šviesios atminties Vytautas Tarasonis ir Stasys Goberis, o projekto autorius – žinomas Lietuvoje architektas Vytautas Nasvytis. Obelisko apačioje esančiose plokštėse iškalti užrašai lietuvių ir rusų kalbomis: „Lietuvos piliečiams, žuvusiems tremtyje Altajaus krašte 1941-1955“. Paminklas pastatytas Mytiščinskoje kapinių aukščiausioje kalvoje. Oficialus šio santūraus ir gražaus paminklo atidengimas įvyko 1999 m. rugpjūčio 19 d. Kartu su išvykoje dalyvavusiu kunigu Viktoru Bilotu sukalbėtos maldos už visus žuvusius ir mirusius, paminklo papėdėje padėtos gėlės.
Grįžtant į Barnaulą aplankėme kelias gyvenvietes, kur dar visai neseniai buvo didelės ištremtų iš Lietuvos žmonių kolonijos. Nors pagal paskutinį gyventojų surašymą Altajaus krašte dar gyvena per 500, o pačiame Barnaule apie 80 lietuvių, tačiau mažose darbininkų gyvenvietėse, kur anksčiau buvo šiokia tokia pramonė, o dabar tik jos liekanos, lietuvį sutikti sunku - dauguma išsikėlė į didesnius centrus, kur dar ne viskas subyrėję.
Ankstų pirmadienio rytą Lietuvos delegacija išskrido namo. Maskvoje, laukdami lėktuvo į Vilnių ir turėdami 3 valandas laisvo laiko, kavinėje gurkšnojant arbatą, išgirdome netikėtą delegacijos nario verslininko Ramučio Petrikio pasamprotavimą. Ramutis pradėjo nuo to, kad Lietuvoje yra daug buvusių tremtinių, kurių vaikai ar anūkai yra verslininkai. Jo pastebėjimu, ir Sibire daug gyvenančiųjų tremtinių palikuonių turi arba nori turėti savo verslą. Tad ar nevertėtų Sibire ir Lietuvoje gyvenančiųjų tremtinių atžalų pagrindu įsteigti bendrą jaunųjų verslininkų klubą. Jie užmegztų tarpusavio ryšius, atitinkamai padėtų vieni kitiems stiprinti ir plėsti savo verslą, plėsti akiratį bei veiklos erdvę, keistis informacija apie verslus, galiojančius teisės aktus ir kt. Ramutis Petrikis užtikrino, kad, atsiradus tokiai iniciatyvai, Lietuvos verslininkai suteiktų visokeriopą paramą steigiant klubą ir padėtų „įsibėgėti“ jo veiklai. Idėja tikrai nuostabi, tik reikia labai „nedaug“ – jaunų, iniciatyvių verslininkų, kas sudarytų idėjos įgyvendinimo pamatą. Aerouosto informacija pranešė, kad lėktuvas, skrendantis į Vilnių, laukia savo keleivių...
Sudie, Altajau! Sudie, Rusija! Iki pasimatymo, brangūs tautiečiai, gyvenantys Sibire!
Atgal
