In memoriam
08 26. Aktorę Teofiliją Dragūnaitę – Vaičiūnienę prisimenant
Jonas Užurka
Istorinių romanų rašytojas
Jau į pabaigą eina niūrūs carizmo okupacijos metai. Tačiau iš paskutiniųjų vis dar draudžiamas lietuviškas raštas.
Kaimuose ir miesteliuose prie žibalinių lempų, o daugumoje prie balanų, tėvai iš „kantičkų“ (iš maldaknygių) tyliais vakarais, uždarę langų langines, kad svetima bloga akis nepamatytų, patys vos pramokę, moko savo vaikus lietuviško rašto. Vieni vaikai kantriai mokosi, akutėmis ryte ryja raides, dar nesuprasdami, kodėl okupacinė valdžia draudžia skaityti, rašyti jų gimtosios kalbos lietuviškas raideles. Dauguma vaikučių visiškai nepramokę nei skaityti, nei rašyti, taip ir likdavo beraščiais, imdavo į rankas plūgą ir eidavo arti lauką - augino duonelę. Kiti gi, vos pramokę namuose arba pas kaimo „daraktorių“ skaityti ir rašyti, neturėdami galimybių mokytis toliau, irgi padėję knygutes bei pieštukus, imdavo į rankas kirvį, dalgį, šakes.
Tais, vis dar gūdžiais carinės Rusijos okupacijos 1899 metais, patį viduržiemį, vasario 23 dieną, Dragūnų šeimoje gimė dukrytė Teofilija. Mažoji Teofilija išvydo pasaulį atokiame, miškų apsuptame, ramiame Dzūkijos Aukštakalnio kaimelyje, Varėnos valsčiuje, Trakų apskrityje. Aplinkui galingi, gūdūs miškai. Iki šiek tiek didesnių miestelių - kaip Daugai, Varėna - gerokai virš dešimties kilometrų. Kiek arčiau nedidelis Valkininkų miestelis. O per miškus greičiausiai pasiekiamas buvo Dusmenų miestelis.
Dusmenyse buvo ir bažnyčia, ir pradinė mokykla. Teofilija, pažinusi raides, nesustojo, ji labai norėjo mokytis. Tėvai nebežinojo ką daryti – leisti vaiką į mokyklą ar ne. Dragūnai vis tik kaimelyje buvo bene šviesiausi žmonės. Ir vaikučius šeimoje, byrančius vienas po kito it žirnius, kaip įmanydami stengėsi mokyti. Kadangi Teofilijos motinos šaknys - nuo Dusmenų, šeimoje buvo nuspręsta leisti mergaitę mokytis į Dusmenis, vis tik tenai jos artimiausi giminės, reikalui esant vaiką priglaus, žiemą negi klamposi klumpėta ir vyžota per sniegus.
Labai sunkiai sekėsi mokslai. Ne, ne todėl, kad Teofilija buvo negabi. Priešingai - mažoji Tefutė, kaip ją švelniai vadindavo ne tik namiškiai, pati veržėsi į mokslus. Sunku buvo todėl, kad mokslo kelias buvo labai varginantis, mažam vaikui labai tolimas. Keli kilometrai iki mokyklos. Ir tie kilometrai pro Bedugnio ežerą niūriais rudens miškais dar labiau prailgdavo, buvo baisiai gūdūs.
Aplinkiniai kaimeliai naktimis, ypač žiemų naktimis, skambėdavo nuo vilkų rujų stūgavimų, plyšojo girios nuo klaikių, sodiečiams baimę varančių tuzinų vilkų kaukimų. Žmonės temstant neidavo iš namų, užkeldavo vartus, uždarydavo tvartų duris. Argi ne baisu mažam vaikui anksti rytais eiti per miškus, kur už kiekvieno krūmo tykojo pavojai, ir grįžti į namus jau temstant? Nuvargindavo ne tik ilgas ir sunkus kelias, ne visuomet tėtis pavėžindavo ir sutikdavo iš mokyklos dukrytę, bet ir pečius spaudžianti medinė dėžutė. Ir kas kad joje tebuvo tik keli sąsiuviniai, elementorius, gal dar viena kita knygutė, pieštukas, o pieštukui sulūžus, neretai būdavo ir angliukas.
Tai tokie buvo Tefutės pirmieji žingsniai į didįjį mokslo pažinimą, į būsimą didį gyvenimą.
Ne ilgai mažajai Tefutei teko rašyti kirilica. Vos tik jai pažinus mokslo skonį, buvo panaikintas draudimas rašyti lietuviškais rašmenimis. Dabar jau ne tik Tefutė drąsiai savo sąsiuvinyje vedžiojo lietuviškas raides, rašė jos širdžiai brangiomis raidėmis, kalbėjo miela gimtąja kalba, priverstinai svetima tarsena nelaužydama liežuvio.
Tačiau labai nelemtu laiku gimė, augo ir gyveno Teofilija. Vos tik mūsų tauta lengviau atsikvėpė nuo sunkaus carinio režimo, ištiesė darbščias nugaras nesibaimindami kazokų bizūnų, vos tik atkutę po žiaurios priespaudos sujudo darbštūs dzūkai, vos tik Teofilija pajuto mokslo skonį, prasidėjo karas. 1914 – ji. Ir vėl pasaulis ėmė šokti pasiutusį kruviną šokį. Caro okupantai bėgo atgal į Rytus, jiems įkandin įsiveržė kiti okupantai. Ką daryti? Ne viena šeima sprendė šitą neišsprendžiamą klausimą...
Dragūnų šeima, Teofilijos tėvai, kaip ir visi tėvai, galvojo ne tik kaip patiems išgyventi, galvojo kaip ir vaikus išmokyti. Ypač rūpinosi dukrytės Teofilijos ateitimi. Matydami ją labai gabią, siekiančią mokslų, nutaria žūtbūt ją mokinti.
1915 metais Teofilija jau kaip tremtinė mokosi Peterburgo lietuvių pabėgėlių mokykloje. Peterburge jau senokai buvo lietuvių, palikusių gimtuosius namus dėl neapsakomo carinio režimo, dėl žiauraus žandarų savivaliavimo: jie mokėsi, dirbo, studijavo. Todėl šis miestas tapo tarsi savotišku lietuvių kultūros centru carinėje Rusijoje.
Gabi mergaitė buvo ir ten pastebėta, nes Teofilija išsiskyrė iš visų mergaičių aktoriniu talentu. Buvo priimta į privačią P. Gaideburovo vaidybos studiją, studijavo ir imperatoriškojoje teatro dramos mokykloje. Vaidina ne tik 50 – tuose vaikų namuose pirmąsias savo vaidybines roles. Jau čia jaunoji Teofilija susipažįsta su P. Vaičiūnu. Aišku, kad dar net neįtaria, kad juos meilė netrukus sujungs visam gyvenimui. Bet prieš tai dar patirs ne vieną gyvenimišką, ne nuo jų priklausantį, nemalonų ir labai malonų sukrėtimą.
O gyvenimo audros vis nerimsta. Pasaulis jau ir vėl raudonuoja, blaškomas raudonosios revoliucijos vėjų. Griūva carizmo režimas, audringai įsisuka ar ne tik dar žiauresnė, dar kruvinesnė bolševikinė revoliucija. Teofilija, kaip ir didi dauguma lietuvių, pasinaudojusi pasauline suirute, pasitaikiusia proga, skuba į savo gimtinę, į gimtąją Lietuvą. Ji su lietuvių vaidintojų klubu grįžta į Vilnių. Dabar jau ir vėl kartu su P. Vaičiūnu. Kažin, ar dar ir dabar neįtarė, kad neatsitiktinai jų keliai eina greta vienas kito, kad vis labiau suartėja jų širdys per meilę, kad Petras – jos būsimas gyvenimo vyras.
Iš Vilniaus, pilsudskininkams puolant dar neatsigavusią Lietuvą, dar kraujuojantį, nualintą bejėgį miestą, Teofilija traukiasi į Kauną. O visa Lietuva vis drąsiau ir narsiau visapusiškai vaduojasi, Lietuva jau trauko visus okupacinius pančius, vis galingiau nusimeta nelaisvės grandines. Teofilija aktyviai įsijungia į Lietuvos nepriklausomybės atkuriamąjį darbą. Savanoriauja atkuriamoje Krašto apsaugoje – dirba Generalinio štabo kanceliarijoje. Tačiau jos širdis šaukia ją grįžti prie pamėgto darbo, prie aktorystės, kelti savo tautos kultūrą ir meną. Ne tik Teofilija suvokia, kad patrankos greit nutils, jos jau tyla. Kaunas dabar – Lietuvos sostinė, Kaune visas kultūrinis gyvenimas.
1920 metais įkuriama Dramos vaidykla. Tais pačiais metais prieš pat šv.Kalėdas Teofilija, viena iš pirmųjų aktorių, vaidina pirmajame lietuviškame spektaklyje „Joninės“ - vaidina savajai publikai Kaune. O po poros metų Teofilija - jau įkurtame Valstybės teatre.
Teofilija ne tik pasiaukojančiai dirba. Jos jauna širdelė jau pavergta, ją pavergė P. Vaičiūnas. Jos širdelė ištirpo skaitant laiškuose, girdint švelnius Petro žodžius: „Tėfa, mano Tėfute, mano mylimoji karalaite“... Pavergė Tefutę Petro lyriniai, skirti jai meilės eilėraščiai. Po metų jie jau - vyras ir žmona. Visam gyvenimui. Ne tik Teofilijos jaunėlės sesės - ir Zosytė, ir Bronytė - mokėsi gyvenimo patirties ir išminties iš Teofilijos.
Ir tik po dviejų dešimčių metų, atgavus Vilnių, 1940 metais, Teofilija atvyksta į istorinę Lietuvos sostinę ir iki pat 1957 metų jau vaidina Vilniaus teatre. Tiesa, gyvenimo audros Teofiliją netrukus ir vėl dar gerokai pablaškė. Neilgai senasis Vilnius džiaugėsi savo istorine laisve.
Vos iš Vilniaus pasitraukė vieni okupantai, kaip ir vėl iš rytų klasta įšliaužė raudonieji. Netrukus vienus išvijus, šiuos pakeitė rudieji okupantai. 1944 metais į Vilnių ir vėl ilgam, pusei amžiaus, sugrįžo raudonieji. Teofilija prigeso, jos vaidyba pamažu blėso, nebuvo noro vaidinti okupantus liaupsinančiuose spektakliuose, nacionalinių kūrinių vis mažėjo. Ar ne todėl per anksti, galima sakyti, pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, ji priverstinai pasitraukia iš valstybinio teatro? Teofilija nepraranda vilties sulaukti Nepriklausomybės. Ir po pusės amžiaus tikrai sulaukia.
Laimingiausia Teofilija buvo Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę. „Trečias kartas nemeluos“, - ne tik sau, visa širdimi įsitikinusi, pranašingai taria Teofilija. Visomis savo fizinėmis jėgomis ir dvasinėmis išgalėmis dar spėjo pasitarnauti Teofilija Lietuvos Nepriklausomybei. Dar penkis metus ir pati kvėpavo laisvės oru, džiaugėsi savo tautos, savo Lietuvos laisve.
...1995 metų rudenį, eidama devyniasdešimt šeštuosius metus, iškeliavo į amžinąjį poilsį....
Lig šiol gerai menu pirmuosius susitikimus su mūsų tetulyte Tefute vaikystėje, šeimyniškus pasisėdėjimus prie šiltos krosnies. Gerai menu ir paskutiniuosius dažnus pasikalbėjimus gausiame jos bičiulių, artimųjų, gerbėjų rate. Mena ir Dusmenys Teofiliją. Šis gražus, ramus mano gimtasis Dzūkijos miestelis išaugino, subrandino ne tik mane, bet dar anksčiau ir aktorę Teofiliją Dragūnaitę – Vaičiūnienę, ir brolius - kompozitorių Miką, operos solistą Kiprą Petrauskus, ir žurnalistą publicistą Joną Laurinavičių... Derlinga ne tik grybais ši miela žemelė.
Atgal
