In memoriam
07 12. Dar ilgai skambės mokytojo, poeto ir kompozitoriaus dainų akordai
Juozas Elekšis
Ipolitas Petrošius
Po ilgos ir sunkios ligos Alytuje mirė talentingas mokytojas, poetas ir kompozitorius Jonas Šukys.
Jonas gimė 1938 m. nedideliame Panevėžio rajono Naujamiesčio miestelyje. Jau besimokant Panevėžio pedagoginėje mokykloje, muzikaliam jaunuoliui mokytojas Vytautas Vilkončius (dabar gerai žinomo Laimio Vilkončiaus tėvas), pasiūlė eilėraščiams kurti muziką. Pirmą sukūrė poeto Skinkio žodžiams „Tėvynės platumos“. Melodiją gerasis mokytojas dar kiek pakoregavo ir paleido įgyvenimą. Ji buvo dainuojama net Dainų ir šokių ansamblyje. Tai didelė jaunojo kūrėjo sėkmė. Jonas, du metus pasimokęs tuometiniame Pedagoginiame institute, mokslus gavo nutraukti, nes reikėjo dirbti. Studijas pratęsė vėliau. Baigęs mokslą, įvairiose vietose dirbo muzikos mokytoju. Mokytojaudamas pamatė, kaip jaunimas mėgsta estradą, o melodijų trūksta, todėl pats išmoko groti gitara. Tame žanre savo ir kitų autorių žodžiams sukūrė daug dainų. 1977 m. Jonas persikėlė dirbti į Alytų. Mokytoju dirbo iki 2006 m., kai išėjo pensijon. Po kiek laiko, gavęs pasiūlymą, dar penkis metus dirbo Lazdijuose.
Jonas Šukys buvo labai kūrybinga asmenybė. Jis yra išleidęs 13 savos poezijos ir dainų knygų. Jo eilėraščiai skambūs, ritmingi, stebina gana originaliais rimais, metaforomis. Net jo knygų pavadinimai originalūs: „Pro svetimas akis pažiūrėjus“, „Dainų sietuva“, „Laimės tylus ilgesys“. Melodijas kūrė ne tik Alytaus, gimtojo Panevėžio, pažįstamiems poetams (Sholastikai Kavaliauskienei, Albinui Pliauskai, Albinui Rauličkiui, Česiui Cemnolonskiui, Juozui Elekšiui, Astai Galbuogienei ir kt.), bet ir mažiau pažįstamiems poetams. Daug dainų, pritardamas gitara, įvairiuose renginiuose pats ir dainuodavo. Dažnai koncertuodavo su savo mokiniais. Atvykdavo net į Vilnių. Paprastai kompozitoriai vengia kurti melodijas tiems žodžiams, kuriems melodijos jau sukurtos. Jonas, jei žodžiai jam patikdavo, to nevengdavo ir dažnai surasdavo originalius sprendimus, naujas melodijos vingrybes. Antai Juozo Elekšio skausmingiems žodžiams „Kur mano kaltė?“, jis sukūrė gyvą, net linksmoką melodiją. Gal kaip tik todėl ši daina patiko Ukmergės moterų ansambliui „Lyra“, todėl ji dažnai skamba įvairiose Lietuvos vietose. O gal autorius taip pasielgė todėl, kad visos jo dainos trykšta optimizmu, pakilia nuotaika, šviesumu. Tai, kad muzikoje jis turėjo savą požiūrį, patvirtina dar vienas faktas. Jonas pasiryžo sukurti melodiją to paties poeto žodžiams „Žemaičių žemė“, nors jiems melodiją buvo sukūręs pats kapelų patriarchas Jurgis Gaižauskas, o eilės buvo parašytos žemaičių kalba ir žemaitiškais rašmenimis! Norėdamas tiksliau atspindėti jam nežinomą tarmę, jos rašybą, jis tarėsi ne tik su poetu, bet važiavo jos padainuoti į Žemaitiją! Jonas Šukys pastoviai kūrė net sunkiai sirgdamas.
Labai reikšmingas jo kūrinys — „Muzikos mokytojo kompiuteris“ (2000 m.). Tai pirmoji knyga Lietuvoje aiškinanti, kaip dirbti kompiuteriu su įvairiomis muzikinėmis programomis. Bendraudamas su juo, pastebėdavai, kad jis labai gerai žino kompiuterį. Svarbiausia tai, kad knyga ne verstinė, bet originali, paties autoriaus sudėliota. Kita, panašaus pobūdžio knyga pasirodė tik po trijų metų. Matyt dėl savo kuklumo, autorius už šį darbą Švietimo ir mokslo ministerijos tinkamai net nebuvo įvertintas, nors įvairiuose moksleivių ir kituose renginiuose buvo dainuojamos muzikos mokytojų sukurtos dainos, naudojantis šia mokymo priemone. Jo kuklumas matomas net iš jo laiškų. Ipolitui Petrošiui jis rašė, jausdavęsis nejaukiai, susitikęs su prof. Eduardu Balčyčiu, buvusiu fortepijono dėstytoju prof. Vytautu Landsbergiu, prof. Zenonu Rinkevičiumi, nors jie su juo ir kalbėdavosi kaip lygus su lygiu. Galima tvirtinti, kad Jonas Šukys iš viso tinkamai nebuvo įvertintas. Net internete apie jį labai mažai duomenų, nors išleido keliolika knygų, kiek žinoma, sukūrė 257 dainas. Dar daug dainų liko jo kompiuteryje, kurių jis nespėjo atspausdinti. Martyno Mažvydo biblioteka gauna privalomus knygų egzempliorius, tačiau apie Jono Šukio knygas kažkodėl neužsimenama.
Atgal
