In memoriam
05 21. 1991 m. Laisvės gynėją Vytautą Koncevičių prisimenant
Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė
LR Seimo narė, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13–osios brolijos pirmininkė
Šiemet minime dvidešimtąsias sovietų agresijos, įvykdytos prieš Lietuvą, metines. 1991‑ųjų Sausio 13–osios išvakarėse tūkstančiai Lietuvos žmonių išėjo į gatves apsiginklavę vien meile, patriotiniais jausmais. Jie gyvu žiedu apjuosė Lietuvos Radijo ir Televizijos, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pastatus. Smurtas, agresija, pyktis, neapykanta susitiko su begaliniu laisvės troškimu, tikėjimu, viltimi, mūsų vienybe, mūsų meile savo kraštui. Kruvina naktis, kruvinas 1991–ųjų Sausio 13–osios rytas. Keturiolika mūsų Tautos vaikų atidavė gyvybes už Lietuvos laisvę, už būsimą Laisvą gyvenimą, kuriame jų pačių jau nebebus.
Vienas iš žuvusiųjų – Vytautas Koncevičius, kuriam šį mėnesį, gegužės 24–ąją būtų suėję 70 metų. 1991–aisiais eidamas penkiasdešimtuosius metus, Vytautas Koncevičius, ginant Vilniaus televizijos bokštą, buvo sužeistas SSRS desantininkų ir vasario 18 d. Vilniaus ligoninėje mirė.
Bėgant laikui, praeities įvykių datos tolsta, bet jų reikšmė – nekinta. Vytauto Koncevičiaus gimimo dienos išvakarėse noriu priminti šią taurią asmenybę, priminti bent kelias jo gyvenimo detales, kurios turėjo įtakos jo charakterio formavimuisi, jo nuostatoms, vertybėms ir kartu su Jumis dar kartą nusilenkti šio žmogaus šviesiam atminimui.
Lietuvos laisvės gynėjas Vytautas Koncevičius gimė 1941 m. Kairėnų kaime, Kėdainių rajone. Vos sulaukęs ketverių, Vytautas Koncevičius kartu su mama Tekle Koncevičiene ir jaunesniu broliu 1945 m. liepos mėn. buvo ištremti į Komijos ASSR, Trojcko – Pečiorsko rajono, Ust – Ulyčo kaimą. Vytauto tėvas – rezistentas, taip pat buvo ištremtas į Sibirą tik kiek vėliau.
Tėvas ir brolis mirė Sibire nuo bado. Šviesios atminties Teklė Koncevičienė apie tai prisiminimuose pasakojo: „Gyvenimas užgrūdino. Visas ašaras išliejau tremty, Sibire. Ten žuvo vyras, kurio kapo vietos nežinau. Ten pati savo rankomis iškasiau duobę jaunesniajam šešerių metų sūneliui.“
Į Lietuvą Vytautas Koncevičius kartu su motina grįžo 1960–aisiais. Ust – Ulyče 1957 m. jis buvo baigęs kaimo septynmetę mokyklą, Lietuvoje 1979 m. baigė Kėdainių profesinę technikos mokyklą. Dėl tremtinio statuso įsitvirtinti Lietuvoje buvo sunku. Vytautas išvyko į Sibirą, bet Lietuvos ilgesys nugalėjo. Iš pradžių teko dirbti melioracijos statybos–montavimo valdyboje suvirintoju, vėliau – Jonavos mechanikos gamyklos Kėdainių cecho suvirintoju brigadininku.
Vytauto Koncevičiaus sprendimas atsiliepti į Sąjūdžio kvietimą budėti prie Vilniaus televizijos bokšto nebuvo netikėtas jo bendradarbiams: „Mes nesistebime, kad prie televizijos bokšto Vytautas nėrė į pačią peklą. Pas mus padirbėjus, nei tankų prožektoriai, nei šūviai didelio įspūdžio nepadaro.“
Tą 1991 m. sausio 13 d. Vytautas Koncevičius prie Vilniaus televizijos bokšto buvo pašautas SSRS desantininkų ir nuvežtas į Antakalnio ligoninę. Apie lemtingąją akimirką prisiminė: „Pajutau smūgį. Mane pakėlė, ir aš nukritau. Negalėjau pajudėti. Nešė į greitosios pagalbos mašiną. Sąmonės nepraradau, tik vienu momentu viskas lyg išnyko...“
Daugiau kaip mėnesį medikai bandė išgelbėti Vytauto gyvybę. Visą tą laiką Vytauto mama vylėsi, kad medikams pavyks: „Prieš kelerius metus pagaliau gavom butą. Rodos, galėjom žmoniškai gyventi... Vis dar turėjau vilties, kol gydytojai bandė išgelbėti nuo sužalojimų, padarytų centruotos kulkos. Kankinosi daugiau kaip mėnesį, bet nebuvo lemta... <...> Visa, ką turėjau brangiausia – Lietuvai atidaviau.“
Vytautas Koncevičius palaidotas Kėdainių miesto Kauno gatvės kapinėse. 1992 m. sausio 12 d. atidengtas tautodailininko Vytauto Ulevičiaus sukurtas antkapinis koplytstulpis. Šalia palaidota ir 1995 m. gegužės 16 d. mirusi jo motina, buvusi tremtinė Teklė Koncevičienė.
Kėdainių rajone Pelėdnagių miestelyje, Pelėdnagių seniūnijoje yra Vytauto Koncevičiaus vardu pavadinta gatvė. Pelėdnagiuose, V. Koncevičiaus gatvėje ant namo, kuriame gyveno Vytautas Koncevičius, įrengta paminklinė lenta.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. vasario 18 d. nutarimu už pasižymėjimą didvyrišku narsumu ir ištverme ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę Vytautas Koncevičius apdovanotas (po mirties) Pirmojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.
Šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje.
Laisvė, nepriklausomybė yra neįkainojamos vertybės ir norisi pakartoti Juozo Tumo Vaižganto žodžius: „Garbė žuvusiems už Tėvynę, garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti.“
Atgal
