In memoriam
03 25. Atsisveikinome su katalikiškų vertybių puoselėtoja
Vytautas Paliukaitis
Pirmosiomis kovo dienomis Zapyškio parapijoje gausiai susirinkusių giminaičių ir pažįstamų būrys palydėjo į amžino poilsio vietą Agotą Petrauskienę (1931-2011). Užaugusi miestelyje, įsikūrusiame slėnyje prie Nemuno, darbščioje Jasevičių šeimoje, vėliau ištekėjusi už išskirtiniais gabumais apdovanoto statybos inžinieriaus P.Petrausko, gyveno Kaune.
Kiek siekia mano atmintis - pagal motinos liniją - mūsų giminaitė teta Agutė jautriai reaguodavo į apylinkėse vargstančių žmonių gyvenimą. Man ji buvo savotiška parapijos istorijos enciklopedija. Iš A.Petrauskienės, kartais jai atvažiavus į gimtinę, o dažniausiai užlėkęs pasveikinti su Šv. Kalėdomis, Velykomis į jų namus Kaune, sužinojau daug tikslių faktų apie kraupius 1941 m. įvykius Zapyškyje. Tautų naikintojų gėdai, dvi vietovės prie Nemuno ir šiandien primena taikių, beginklių žydų žudynes.
Dailės eskizuose, fragmentiniuose literatūros rašiniuose surinkau medžiagos, padėsiančios atkurti vizualiai ir žodžiais sceną iš antrojo etapo žudynių. Daug vietos gyventojų man papasakojo apie geraširdį, nė musės nenuskriaudusį Abromuką. Būtent teta iki paskutinių dienų išsaugojusi fenomenalią atmintį, padėjo patikslinti svarbesnius jo būdo ir išorės bruožus. Įsiminiau epizodą, vertą čia paminėti, kai Agutė su keliais miestelio vaikais vidurdienį pamatę varomą į numatytą bausmės vietą savo vaikystės dienų bičiulį Abromuką, prisiartinę ir kurį laiką ėję kartu vis ramindami: „Tau nieko nedarys, pamatysi, nusives ir paleis namo“. Šis atsakęs: „Aš žinau kas bus... Nors niekam blogo nepadariau, visa mano kaltė, kad esu žydas“. Tai man primena Šventojo Rašto tekstus.
Per pralėkusius dešimtmečius, kai dabar prisimenu, mane vis stebino kaip teta Agutė suspėdavo pasidomėti apie Kauno bažnyčių veiklą, jų priežiūrą, žinojo, kurioje įvykęs kapitalinis remontas, net išskirdavo tas, kurių klebonai sakydavo gražiausius pamokslus. Tik vėliau sužinojau, kad ir jos pačios sveikata nėra stipri.
Slenka savaitės, bet nesinori tikėti, kad ši aktyviai dalyvavusi katalikų gyvenimo renginiuose, siekusi, kad visi laikytųsi Dešimties Dievo įsakymų, moteris jau nepasitiks manęs šiltu žvilgsniu, pravėrusi duris, ir „neatvers“ nė vieno puslapio iš „atminties enciklopedijos“.
Atgal
