AKTUALU
2025.02.16.Lietuvos muitinė: ištikima valstybei nuo jos atkūrimo
Urtė Vaišytė, Muitinės departamentas
1918 m. vasario 16-oji – diena, kai Lietuva paskelbė valstybės atkūrimą. Tačiau vien nepriklausomybės akto nepakako – reikėjo skatinti žmonių valstybingumą, kurti institucijas, kurios užtikrintų šalies saugumą ir klestėjimą. Lietuvos muitinė greitai užėmė svarbią vietą besikuriančios valstybės struktūroje.
Lietuvos muitinės veiklos pradžia
Atsidūrus pasaulio žemėlapyje, Lietuvai reikėjo užtikrinti šalies ekonominę apsaugą. 1918 m. paaiškėjus, kad karą pralaimės Vokietija, Lietuva, nualinta maisto bei žaliavų trūkumo, susidūrė su grėsme, kad atsitraukianti vokiečių kariuomenė bandys išvežti dar daugiau prekių. Taip pat aplinkinėse valstybėse brendusi ekonominė krizė bei augantis maisto stygius skatino svetimšalius nelegaliai kirsti sienas. Tad Lietuvos Valstybės Tarybos įkurta Apsaugos komisija pasirūpino karine sienos apsauga – tapo svarbu užkirsti būtinųjų produktų gabenimą iš Lietuvos.
Nelegalų vokišką spiritą į Klaipėdos kraštą dažniausiai gabendavo tokiais laiveliais.
Tarpukario Lietuvos žurnalo „Policija“ fotografija. 1938 m.
Turčinuose (Šakių r.) sulaikyta kontrabanda. 1934 m.
Nuotraukoje: Statys Lietuvninkas – Virbalio muitinės tarnautojas, dėvintis Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorio uniformą. Parvyko iš Amerikos, kad įstotu į savanorių gretas. (Nuotrauka iš vyresniosios dukros Danutės Lietuvninkaitės asmeninio archyvo)
Virbalio muitinė - Kybartų geležinkelio stotis. XIX a. I p.
Nors jau tais pačiais metais Lietuva suprato, kad reikalinga stipri muitinė, jos atkūrimo procesas buvo ilgas, reikalavęs sukurti teisinius pagrindus. Tik 1919 m. gegužės 8 d. muitinė tapo oficialia institucija. Pradžioje importas vyko be muitų mokesčių – siekta gauti įvairių produktų, kurių Lietuvoje trūko. Pirmaisiais metais valstybė išskirtinai rūpinosi prekyba – be specialiųjų leidimų prekių eksportuoti neleista.
Nuo nepriklausomybės kovų dalyvių iki muitininkų
Kadangi muitinė buvo naujai besikurianti institucija, darbuotojų skaičius bėgant metams augo. Paskelbus apie laisvas darbo vietas, tarp norinčiųjų atsirado konkurencija. Priimant į muitinę prioritetas buvo teikiamas nepriklausomybės kovų dalyviams ir kitiems asmenims, kurie prisidėjo prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo. Pasitaikė ir iš užsienio grįžusių lietuvių, net Amerikos, jautusių pareigą ir norą tarnauti tėvynei. Pasiryžusiems įsidarbinti reikėdavo užpildyti anketą apie save, turimą turtą bei teistumą. Priimtieji į darbą tapdavo valstybės tarnautojais ir duodavo priesaiką, kuria pasižadėdavo „negailėti jėgų ginant Lietuvių Tautą ir Valstybės garbę, bei dirbti jų gerovei“. Muitinė neapsiribojo vien prekių kontrole – jos darbuotojai tapo nepriklausomybės sergėtojais.
Kontrabandinės prekės: prabangūs apelsinai ir spiritas už litą
Nuo pat valstybės atkūrimo viena svarbiausių muitininkų užduočių buvo kova su kontrabanda, nes nuo jos kenčia valstybės ekonomika, o ir vartojimui prekės gali nebūti saugios. Kol nebuvo įvestas litas, muito mokesčiai pastoviai kito dėl Vokietijos markės nuvertėjimo. Didžiausi muitai (50 proc., vėliau – 40 proc.) buvo taikomi prabangos prekėms arba kitaip valdžios vadinamoms „ne pirmos būtinybės“ prekėms: konditerijos gaminiams, prieskoniams, tabakui, juvelyrikai, galanterijai, moteriškiems drabužiams. Tokie dideli muitai skatino nelegalią prekybą šiais produktais.
Prekių deklaravimo tvarka buvo griežta, o bausmės už pažeidimus – didelės. Deklaravus neteisingą prekių kiekį, kokybę ar vertę, jos buvo laikomos kontrabanda ir konfiskuojamos kartu su nusikaltimo įrankiais – arkliu, vežimu ar automobiliu. Bausmė siekė net 6 metus kalėjimo. Konfiskuotos prekės buvo parduodamos, o gautos lėšos dalijamos į tris dalis: muitininkui, sulaikiusiam kontrabandą, valdininkams ir valstybei.
Populiariausios kontrabandinės prekės vietą užėmė spiritas. Dancinge (dabartiniame Gdanske) litrą spirito buvo galima įsigyti už litą, žvejai jūroje jį pirkdavo už 2 litus, o kontrabandininkai perpirkdavo už 6-7. Galiausiai spiritas už 10-15 litų, buvo pardavinėjamas nuo Klaipėdos iki Telšių gyvenusiems žmonėms. Dėl šios nelegalios prekybos Lietuva kasmet prarasdavo kelis milijonus litų, kurie būtų buvę itin reikalingi vystant ką tik atkurtos valstybės ekonomiką ir gerinant žmonių gyvenimo sąlygas.
Egzotiškiausia tarpukario kontrabandine preke tapo apelsinai. Atkurtos Lietuvos Seimas skatino piliečius vartoti Lietuvoje augintus vaisius ir daržoves, todėl egzotinius vaisius brangiai apmokestino ir pavertė prabangos preke. 1937 m. gyventojams pastebėjus, kad Vokietijoje už litą galima nusipirkti kelis apelsinus, o Lietuvoje už tokią pačią sumą tik vieną, visi suskubo vykti į „apelsinines ekskursijas“. Pirkliai, prieš kirsdami sieną, apelsinus išdalindavo praeiviams, o vėliau susirinkdavo atgal ir taip išvengdavo mokesčių. Perpratę tokią gudrybę, muitininkai pradėjo žymėti apelsinų žievelę įpjaunant peiliuku, kad nelegaliai per sieną perneštų vaisių nebūtų galima parduoti ir liktų tik patiems suvalgyti.
Nors atkūrus Lietuvos valstybę muitinė susidūrė su daugybe iššūkių, darbuotojų ryžtas ir atsidavimas padėjo pamatus šalies valstybingumui. Šiandien muitinė išlieka svarbi rinkos bei visuomenės apsaugos institucija, o sukurtas tvirtas pagrindas leidžia muitininkams ir muitininkėms efektyviai kovoti su kontrabanda, prisidėti prie valstybės biudžeto ir užtikrinti gyventojų saugumą ne tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje.
Informacija, parengta pagal A.Jakubčionio knygą „Lietuvos muitinės“
