AKTUALIJOS
2023.06.23. „Lito tėvas” tebejaučia ilgesį…
Tą 1993-ųjų pavasarį mano darbo biografijoje įvyko svarbios permainos: parlamento rinkimus laimėjus LDDP, po 17 metų kūrybinio darbo Lietuvos televizijoje ir radijuje buvau iš jos išprašytas, ir kaip tik mane pasikvietė tuometinis Lietuvos banko vadovas Romualdas Visokavičius. Informacijos departamento vadovo pareigos buvo naujos ir atsakingos, o čia dar patekau į istorinių įvykių sūkurį – nacionalinės valiutos LITO įvedimo. Prieškariu cirkuliavęs 18 metų, šis Lietuvos valstybės naujai parengtas piniginis vienetas atgimė birželio 25-ąją ir išsilaikė 21 metus – iki 2014-ųjų. Lito atgimimo 30-mečio proga pokalbis su „lito tėvu“ vadinamu garsiu ekonomistu, bankininku, diplomatu, ambasadoriumi R. Visokavičiumi.
Česlovas Iškauskas
Per visą savo darbinę karjerą Jūs šeimoje turite ne tik žmoną, puikią dviejų vaikų motiną, bet ir gerą teorinį patarėją – ekonomistę, profesorę, politikos veikėją Birutę. Kaip tai atsitiko?
Susipažinome ant Kauno marių kranto, paplūdimyje, dar būdami vienuoliktokai. Paskui išėjau į sovietinę kariuomenę. Ji manęs laukė, tada 1967 m. susituokėme. Birutės šeimą buvo ištikusi baisi tragedija – tėtis, mama ir jaunesnis brolis nuskendo plaukdami kateriu Kauno mariose. Tėtis buvo politinis kalinys, 10 metų praleidęs „gulage“, bet nebuvo nuolankus sovietų valdžiai. Jos senelis – garsus pedagogas, įkūręs Grinkiškio gimnaziją Jonas Poderys, o jo tėvas Antanas Poderys, Birutės prosenelis, parašęs Lietuvių kalbos gramatiką.
Birutė ir Romualdas Visokavičiai, 1993 m.
Birutė iš tikrųjų man daug padėjo ir padeda. Dar besimokant KPI penktame kurse, ji man dėstė labai sudėtingą, įdomų, bet sunkų mokslą – matematinius valdymo ir planavimo metodus. Paskui aš ją paviliojau monetarine (pinigų) ir fiskaline (mokesčių) politika. Po to, dirbant SSRS statybos banko Lietuvos respublikinio banko Kauno skyriaus valdytoju, paskui jau Lietuvos bankų sistemoje Vilniuje ji mane lepino ypač vertingais ekonominiais-finansiniais patarimais ekonomikos, finansų, strateginės politikos srityse.
O koks Jūsų paties kaip bankininko kelias?
Po Politechnikos instituto baigiau aspirantūrą finansų universitete Leningrade, ten apsigyniau disertaciją, bet Kaune, dirbdamas banko vadovu, praėjau dar vienus aukštuosius kursus – savo mokytojo respublikinio banko vadovo Samuilo Mavšovičiaus. Šalia jo gavau daug praktinių įgūdžių. O juk Statybos bankas, nors tada ir buvo pavaldus Maskvai, rūpinosi pagrindinių Lietuvos pramonės ir statybų objektų finansavimu: tai ir Mažeikių nafta, ir Ignalinos atominė elektrinė, ir „Mukranas“, lengvosios pramonės, staklių, elektronikos, kitos penkmečių statybos. Aprėpėme visą Lietuvos pramonę, statybas, ekonomiką – visur, kur reikia pinigų, turėjome išmanyti, numatyti ir žinoti, kaip finansuoti ūkį...
Kaip Jūsų kelyje atsirado Lietuvos bankas?
Pirmiausia reiktų klausti, kaip atsirado idėja, kad reikia gražinti litą, kuris buvo įvestas 1922 m. lietuviškų pinigų pradininko Vlado Jurgučio. O dabartinė atsirado dar 1988 metais, prieš nepriklausomybę, kai kūrėsi Sąjūdis. (LPS iniciatyvinės grupės įsikūrimo 35-metį pažymėjome visai neseniai – birželio 3 d. – Č.I.). Mat, jei valstybė nori būti normalia pripažinta valstybe, ji turi turėti tam tikrus valstybingumo požymius, atributus: savo himną, kalbą, kariuomenę, nustatytas sienas ir vieną svarbiausių dalykų – savus pinigus. Pirmoji atkurtosios Lietuvos premjerė Kazimira Prunskienė labai stengėsi paruošti žmones, kurie įvestų litus ir naują piniginę sistemą Lietuvoje. Mane jau tada siuntė mokytis į Vokietiją, Italiją, JAV. Reikėjo sužinoti ir išmokti tai, ką Maskvos centrinis bankas slėpė nuo mažų sąjungos respublikų. Ypač trukdė KGB. Net tuomet, kai jau buvau LB vadovu, kai šalia sėdėjo keletas mano komandos bankininkų, kabinete buvo įrengtos net trys „blakės“...
Užsienio konsultantai-patarėjai Lietuvos banke, 1993 m. balandis
Lietuvos banko valdyba 1993 m. birželis
Lito komitetas Lietuvos banke prie tarpukario litų banknotų 1993 m. balandis
Taigi, kai dar vadovavau Komerciniam bankui, kandidatas į prezidentus Algirdas Brazauskas mane aplankydavo, norėdamas pasitarti, kaip padėti šalies ekonomikai finansiškai. Tuo metu tai atrodė sunkiai įgyvendinami dalykai: tada infliacija šalyje siekė net 1200 procentų! Bankai išduodavo paskolas su 150-200 procentų palūkanomis!
Tada Maskva įvedė ekonominę blokadą, įvairiais būdais trukdė ir žlugdė, pritrūko tų pačių rublių, sustabdė jų pardavimą. 1991 m. atsirado talonai, vadinami „vagnorkėmis“. Netrukus kilo konfliktas tarp Lietuvos banko, kuriam tuo metu vadovavo Vilius Baldišis, ir vyriausybės su Gediminu Vagnoriumi priešaky. Tie konfliktai užsitęsė iki pat 1993-ųjų, kol Lietuvos prezidento rinkimuose laimėjo A. Brazauskas. Aš tuo metu stažavausi Italijoje, pakvietė grįžti. Pasiūlė vadovauti Lietuvos bankui. Uždavinys – sutramdyti milžinišką infliaciją ir pasiruošti įvesti litą. Bet Tarptautinio valiutos fondo sąlygos buvo griežtos – infliaciją sumažinti nuo 1200 iki... septynių procentų. Ir mes pasiraitojome rankoves: per gana trumpą laiką teko atlikti daugybę veiksmų, kurie iki šiol yra paslaptyje. Infliaciją sumažinus iki 11 procentų, netikėtai gavome telegramą iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) – leidžia įvesti litą!
Kaip tai vyko? Juk metas buvo nelengvas...
Pirmiausia sunkiai vyko pinigų spausdinimo procesas, buvo vilkinamas, neatsakingai prižiūrimas, prasta produkcijos kokybė. Su pinigų gamybos ekspertais iš užsienio reikėjo tartis atsargiai: nors jau buvo 1993-ieji, bet KGB nagai tebekyšojo. Jie klausėsi pokalbių visur, taip pat ir banke. Sovietinė kariuomenė visur šmirinėja, ji bus išvesta tik rugpjūčio 31 d. Pirmoji pinigų partija buvo išspausdinta nekokybiškai ir su nuodingais dažais. Bankų saugyklų darbuotojai ėmė skųstis sveikata. Suradome kitą kompaniją, patikėjome jai mažų nominalų banknotų spausdinimą – tai Didžiosios Britanijos „Thomas de la Rue“, tačiau nuo viešumo visa tai reikėjo slėpti.
1993 m. birželio 14 d. su tuometiniu premjeru Adolfu Šleževičiumi ir prezidentu A. Brazausku vis dar tarėmės, kada skelbti apie lito įvedimą. Galiausiai pasirašome Lito komiteto dokumentą – nutarimą, kad litas bus įvedamas nuo 1993 m. birželio 25 dienos. O kitą dieną – nei Brazausko, nei Šleževičiaus Lietuvoje nėra, vienas išskirdęs į Ukrainą, kitas – į Ameriką. Likau vienas skelbti šitą naujieną per radiją ir televiziją. Mano komanda buvo gerai paruošta, banko skyriai – taip pat. Veikė Lito žurnalistų klubas (LŽK), per kurį greitai plisdavo visos su litu susijusios naujienos. Noriu priminti ir pagirti, kad LŽK puikiai vadovavai ir pats, pone Česlovai (šio komplimento interviu autorius nesiryžta pašalinti – Č.I.). Visuomenei paskelbėme, kad keitimas vyks mėnesį – nuo birželio 25 iki liepos 20 dienos. Ir štai 25 diena. Visi galėjome matyti, kiek pasitenkinimo ir džiaugsmo ašarų susilaukė lietuviško pinigo sugrąžinimas žmonėms.
Nebe reikalo Jus vadina šiuolaikinės Lietuvos „lito tėvu“. Betgi šis darbas vėliau nebuvo tinkamai įvertintas...
Tiesa, po lito įvedimo prasidėjo trintis su tuomečiu premjeru A. Šleževičiumi. Mat, jis daugiau klausė verslininkų, pataikavo, o ir pats darė verslą, todėl buvau jam nepatogus, per griežtas naujai pinigų politikai ir tvarkai. Kai kas anksčiau siūlė atidėti savų pinigų įvedimą, nes kai kurių verslininkų importui ir eksportui, verslui doleris buvo išimtinai patogesnis, o Lietuvos pagrindinei žmonių masei liko tik skurdas. Spaudimui nepasidaviau, ir man buvo sukurpta byla, kuri greitai subliuško. Bet prezidentas irgi pasidavė ir patarė man geriau pasitraukti. Kaip tik tuo metu Jungtinės Tautos ir Tarptautinis valiutos fondas kreipėsi į mūsų prezidentą A.Brazauską, prašydami komandiruoti mane į Uzbekiją – padėti jiems įsivesti savus pinigus. Po lito įvedimo turbūt reikšmingiausiu savo darbu vadinu diplomatinę tarnybą ambasadoriumi Kazachijoje, Kirgizijoje ir Tadžikijoje.
Tiesa, dar noriu priminti, kad su ta pačia bendraminčių komanda rengėmės įkurti tarptautinį importo - eksporto banką „Lituanus“, tačiau dėl lėšų stokos, nemažos konkurencijos ir organizacinių nesklandumų to padaryti nepavyko. Bet noriu savo bičiuliams ir rėmėjams nuoširdžiai padėkoti už šias pastangas.
Ar jaučiate nuoskaudą? Ar manote, kad litas kada nors galėtų atgimti?
Laikas bėga, gydo viską. Juk praėjo 30 metų. Greičiau jaučiu pasididžiavimą, kad man teko garbė jau kitomis sąlygomis ir kitu laikmečiu pakartoti Vl. Jurgučio misiją – įvesti nacionalinę valiutą, kuri buvo konvertuojama, padengta aukso ir valiutos rezervais, pripažinta pasaulio bankų. Nemanau, kad dabar būtų ekonomiškai naudinga Lietuvai atsisakyti euro ir grįžti prie lito. Nebent neliktų pačios Europos Sąjungos... Kaip lietuviui man, aišku, ilgu lito, bet kaip bankininkas suvokiu: mes – maži, vieniems likti su savo pinigais būtų buvę sunku ir galbūt neįmanoma, arba be galo sunku funkcionuoti su investicijomis, kreditais ir keitimais. Juk Lietuva galinga ir saugi tik integruota į pasaulio struktūras, Europos Sąjungą ir ES vieningą pinigų sistemą. Ypač tai reikia suvokti šiandien, kai tas pasaulis toks sudėtingas ir neramus...
Ir pagaliau – kokie planai?
O kokie gali būti planai artėjant 80-mečiui? Džiaugiuosi šeima, vaikais, anūkais, neblėstančiu Birutės dėmesiu. O svarbiausia, kad Lietuva būtų ekonomiškai stabili, finansiškai stipri ir saugi, kad Lietuvos žmonėms čia būtų gera ir saugu, finansiškai stabilu.
P.S.: pašnekovas neslepia, kad savo prisiminimus ruošiasi išdėstyti netrukus pasirodysiančioje knygoje, apie kurios pristatymą bus pranešta atskirai.
Parengė Česlovas Iškauskas
Atgal
